Įveikiame nuotolinio mokymosi iššūkius, pasitelkdami prigimtį ir intelektą

Aurelijus Petrėnas

Tęsiame Astos Blažinskienės, įmonių grupės „Kalba“ atstovės, mintis, susijusias su mokymo ir mokymosi nuotoliniu būdu iššūkiais, išsakytas parodoje „Mokykla 2020“.

 

Mokantis įprastai, ugdymo įstaigoje galima stebėti kūno kalbą ir daryti prielaidas, ar mokinys suvokia informaciją. Mokymo nuotoliniu būdu dinamika apriboja nemažai galimybių. Norint perprasti klausytojus ir suvokti, ar tinkamai pasakojama, ar įsitraukimas didelis – svarbu persiorientuoti ir įjungti kitus pojūčius.

 

„Man – didžiausias iššūkis pereinant iš gyvo dėstymo į nuotolinį buvo ne programos pakeitimas. Juk programa ir siunčiama žinutė yra ta pati, tačiau reikalauja kitokio pasiruošimo. Jeigu gyvo seminaro metu dalį informacijos galima perteikti kūno kalba, bendruoju kūno intelektu, kuris tiesiogiai susijęs su verbalika, su fiziniu aktyvumu, tai mokantis nuotoliniu būdu, tokia komunikacijos priemonė tampa praktiškai neįmanoma. Šiandien, skaitant pranešimą, bene vienintelis pasirinkimas buvo – sėdėti fotelyje. Visa tai tolygu situacijai, kai esi surišamas ir tau leidžiama tik kalbėti. Taip sakau todėl, kad pateikdama informaciją, didelę jos dalį perduodu kūno kalba“, – asmenine patirtimi dalijosi įmonių grupės „Kalba“ atstovė Asta Blažinskienė.

 

Mokančioji prigimtis – poreikis dalytis žiniomis, įgyti naujų žinių, o tuo, ką gaunu – dalytis su kitais. Vieni mielai padeda ir moko, kiti, net paprašyti pagalbos, pasiūlo pasinaudoti vadovėliu, „Google“ naršykle ar kitais šaltiniais.

 

Mokinius projektinėms veikloms grupuodami pagal atsitiktinį paskirstymą (o ne pagal tai, pažangus jis, ar nepažangus, geriau suvokia informaciją, ar prasčiau), pasirūpinkite, kad grupėje būtų nors vienas moksleivis, turintis mokančiąją prigimtį, sklandžiai, kantriai ir su malonumu besidalijantis žiniomis su grupės draugais.

„Tai tik keli pavyzdžiai, kaip daugialypė prigimtis ir intelektas turi įtakos ir padeda pritraukti dalyvių dėmesį bei jį išlaikyti. Remdamiesi šiomis gairėmis, galime geriau pažinti moksleivius ir atitinkamai pritaikyti jiems užduotis, namų darbus, dėstomąją medžiagą bei kitas veiklas“, – pasakojo specialistė.

 

Neatsižvelgdami į šias ugdytinių savybes, neišnaudojame ir neskatiname jų potencialo. Tokiu atveju, savęs vertinimas ir įsitraukimas ženkliai mažėja. Kiekvienam potencialo realizavimui būtinas adekvatus iššūkis. Negalima visų mokinių matuoti pagal vieną kurpalį.

 

Informaciją svarbu pateikti kuo įvairesniais būdais: įtraukiant vaizdą, paveikslėlius, nuotraukas, faktus, kaip alternatyvą elementarioms skaidrėms, kuriose yra iš vadovėlio perrašyta informacija, arba nuoroda į vieną ar kitą straipsnį. Moksleiviams reikalingas vaizdus turinys bei iššūkiai. „Suteikime jiems pasirinkimą: kaip padarys, kaip pasieks, kaip atlieps, kaip papasakos, kaip ir kokiomis formomis suvoks informaciją. Skatinkime tą pačią užduotį, tą pačią temą pristatyti kaip jie mato teisingiausiai – rašiniu ar eilėraščiu. Tik, žinoma, būtina priminti, kad neužmirštų naudoti programoje esančių šaltinių, ar būtinų turinio bei struktūros elementų“, – pataria Asta Blažinskienė.

 

Įtraukime moksleivius į mokymo programos sudarymą. Jei tema – ekosistemos pokyčiai pasaulyje, paklauskime vaikų, kokia potemė jiems būtų aktuali, gal norėtų giliau aptarti vienokius ar kitokius reiškinius arba, kokiu kampu šitą temą galima patyrinėti? Bent dalį programos laiko verta skirti vaikų iniciatyvai ir atsakomybei. „Kai nors dalį atsakomybės prisiima moksleiviai, jų motyvacija ir įsitraukimas sparčiai auga. Sudarykime jiems sąlygas patirti sėkmę. Jeigu vaikams iššūkis – per didelis, tuomet kyla atmetimo reakcija: nedarysiu, neisiu, išjungsiu mikrofoną ir taip toliau…“ – pasakojo specialistė.

 

Anot jos, iššūkius reikia kelti pamažu. Įveikus vienas užduotis, keliame kartelę. Vieni daugiau, kiti mažiau, tačiau konkuruoti tarpusavyje arba su pačiu savimi vaikams patinka. Išnaudokime tai.

 

Tikriausiai vienas iš svarbiausių dalykų, kurio neteko vaikai įvedus nuotolinį mokymą, – tai žmogiškas bendravimas. Dabar ugdymo procese pašalintas svarbus tarpasmeninių santykių kūrimo ir puoselėjimo elementas, o darbas vyksta nuo „Zoom‘o“ iki „Zoom‘o“. „Bent penkias minutes į pamokos laiką verta įtraukti neįpareigojantį pašnekesį apie nieką arba apie mokinius. Apie mokiniams kylančius klausimus, iššūkius, su kuriais jie susiduria, nuotaikas (angl. small talk)“, – pataria Asta, apibendrindama, jog visapusio potencialo atskleidimas – vienas iš ateities mokyklos skiriamųjų bruožų.

 

„Grįžtant prie prigimčių ir intelektų, yra tokia prigimtis – nuotykių prigimtis. Ir mano atveju, ji – labai didelė. Kuo daugiau iššūkių, kuo daugiau galimybių patirti tai, kas nepatirta, kur yra daugiau rizikos – įkvepia. Ir priešingai, – tai, kas jau padaryta, jau išmėginta – neteikia tokio pasitenkinimo savimi ir veikla. Dėl to kiekvieną pokytį priimu kaip dar vieną iššūkį gyvenime“, – pasakojo lektorė bei pridūrė, kad vėlgi, tai yra labai asmeniška. Tikiu, jog esama žmonių, labiau vertinančių struktūrą, aiškumą ir saugumą.

 

Diskusijos metu moderatorius iškėlė klausimą: „Kalbant apie prigimtį ir entuziazmą, žodis „prigimtis“ sufleruoja, kad tam tikros savybės įgyjamos gimstant. Ar tikrai vien tik prigimtis gali lemti, ar tu, ištrauktas iš patogios vietos, esi mažiau entuziastingas? Didžiąją dalį entuziazmo suteikia ir įskiepija vienókie ar kitókie išoriniai motyvacijos šaltiniai. Išorinės ar vidinės motyvacijos aspektai. Tai kuri didesnė dalis lemia tą entuziazmą? Ar prigimtis, ar motyvacijos šaltiniai?“

 

Lektorės teigimu, tai – labai susiję. Prigimtis tiesiogiai susijusi su „o kiek man tai skanu“. Išorinė motyvacija negali būti be vidinės motyvacijos. O vidinė motyvacija – kiekvieno polinkis ir tendencija tam tikroms veikloms, informacijai. Todėl vieniems nereikia didelių pastangų, kad ištaisytų mokinių namų darbus ir sužymėtų padarytas klaidas. Jiems tai daryti smagu. Na, o kitiems, turintiems saugojančią prigimtį, reikia išorinės motyvacijos, išorinių, kartais net dirbtinių elementų, kad vienaip ar kitaip įsitrauktų į procesą.

 

Moderatorius teiravosi, ar  įvardytos prigimtys ir intelektai gali keistis augant, ar jie stabilūs, nepajudinami? Pasak pranešėjos, intelektą ir prigimtį būtina atskirti. Intelektas – tai gebėjimai, o gebėjimus galime ugdyti. Tačiau, jei yra nenaudojamas, jis gali ir regresuoti. Prigimtis – tai status quo (lot. esama, stabili padėtis) elementas. Gimdami „atsinešame“ visas prigimtis, nėra nė vieno žmogaus, kuris neturėtų mokančiosios, administruojančios ar linksminamosios prigimties. Tai įgimtos skirtingų individų prigimtys, tik skirtingai išreiškiamos. Vienos iš jų – tampa dominuojančiomis.

 

„Kuo asmuo jaunesnis, pavyzdžiui iki 6–7 metų, prigimtį įmanoma šiek tiek koreguoti. Tačiau, sulaukus brandos, ji tampa statiška“, – diskusiją baigė pranešėja.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.