Įtraukusis ugdymas – mokykloms ir vertybė, ir iššūkis

Kiekvienas žmogus, kad ir koks jis būtų, – aukštas žemas, su antsvoriu ar be jo, brunetas ar blondinas, vyras ar moteris, sergantis ar sveikas, turintis negalią ar ne, – yra vertybė. Nuo šio supratimo prasideda kalba apie įtraukųjį ugdymą. Nuo supratimo, kad, nepriklausomai nuo to, kokie mes esame, visi turime teisę gyventi kartu, neužsidaryti savo vidinėse grupėse, bendruomenėse, kuriose galime rasti tik panašius į save. Turime visi išmokti gyventi įvairovėje, nepriklausomai nuo to, kokius mus Dievas sukūrė. Taigi, kai kalbame apie įtraukųjį ugdymą, kalbame apie mokymąsi gyventi bendruomenėje ir apie veiklas, kurios padėtų mokykloms priimti vadinamuosius „kitokius vaikus“, išmokti su jais dirbti taip, kad jie plėstų savo įgimtas galias. Ir taip, tai nėra lengva. Įtraukusis ugdymas – tai ir vertybė, ir iššūkis.

Pagalba mokykloms

Norime sustiprinti mokyklas, kad jos galėtų drąsiai priimti visus vaikus. Švietimo, mokslo ir sporto ministerija kartu su neįgaliųjų organizacijomis, socialiniais partneriais yra parengusi Įtraukiojo ugdymo planą, kurio tikslas – visose mokyklose sukurti geriausias sąlygas mokytis kiekvienam vaikui. Numatytos priemonės, kaip sustiprinti mokyklų pasirengimą priimti įvairių poreikių vaikus, kaip pagerinti švietimo pagalbą, stiprinti pedagogų ir švietimo pagalbos specialistų kompetencijas, keisti mokyklų bendruomenės nuostatas į specialiųjų poreikių turinčių vaikų ugdymą. Planas gana ambicingas, turint omenyje, kad turime daug pasiekti iki 2024 metų.

Daugiau švietimo pagalbos specialistų

Pirmiausia, kad įtrauktis – įvairių poreikių vaikų ugdymas bendrose mokyklose – vyktų sklandžiai, turi dirbti daugiau švietimo pagalbos specialistų. Jie talkintų ir mokytojams, ir mokiniams. Jei klasėje yra vienas ar keli specialiųjų poreikių turintys vaikai, mokytojui turi padėti ir kiti specialistai, taip pat mokinio padėjėjai.

Per dvejus metus numatyta pritraukti daugiau švietimo pagalbos specialistų į mokyklas. Šiemet jau turime rekordinį mokytojų padėjėjų skaičių – su papildomu šios Vyriausybės numatytu finansavimu savivaldybėse įsteigta daugiau nei 700 mokytojo padėjėjų etatų.

Specialiosios pedagoginės pagalbos studijos įtrauktos į prioritetinių studijų sąrašą, ir visi įstojusieji gaus beveik 300 Eur dydžio mėnesines stipendijas, o paskutiniais studijų metais stipendija kils iki 500 Eur, jei studentas sudarys sutartį su savivaldybe ar mokykla ir įsipareigos po studijų ten dirbti ne trumpiau kaip 3 metus per 5 metų laikotarpį, ne mažiau kaip 0,7 etato.

Cliff Booth (Pexels.com) nuotr.

Pernai rudenį maždaug 20 proc. padidintas visų švietimo pagalbos specialistų, dirbančių mokyklose ir pedagoginėse psichologinėse ar švietimo pagalbos tarnybose, darbo užmokestis, nuo šių metų atlyginimas padidintas dar 12,5 proc. Ateinančias metais ketiname atlyginimą pakelti dar 10 proc. Tai turėtų padidinti šios profesijos patrauklumą.

Švietimo pagalbos specialistais galės tapti ir mokytojai, kurie pageidaus įgyti papildomą kvalifikaciją. Papildomos kvalifikacijos programose laukiama 250 būsimų specialiųjų pedagogų, logopedų, surdopedagogų ar tiflopedagogų. Pirmosios perkvalifikavimo studijų programos jau pradėtos, o nuo rudens vykstančias studijas jau atrinkti mokytojai siekiantys įgyti švietimo pagalbos specialisto kvalifikaciją. Kitais metais esame numatę, kad bus skiriama ne mažiau vietų pedagogams, norintiems įgyti papildomą švietimo pagalbos specialisto kvalifikaciją.

Švietimo pagalbos specialistų darbas turėtų keistis – nuo esamo kabinetinio prie daugiau aktyvesnio darbo pamokoje. Jie turėtų turėti daugiau komandinio darbo su kitais mokytojais, turėtų ateiti ir į klases, dirbti jose pagal poreikį, padėti mokytojui, padėti mokiniams. Šitą slinktį jau pastebime, bet švietimo pagalbos specialistų veikimo būdas turėtų pasidaryti dar lankstesnis. Tokia praktika yra ir užsienio valstybėse. O rudenį Švietimo įstatyme keisime ir socialinės pedagoginės pagalbos paskirtį. Dabartinis apibrėžimas seniai neatitinka laikmečio poreikių ir iššūkių.

Komandinis darbas

Kartais susiduriame su tėvų nuostata, kad jų vaikams mokytis kartu su specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiais mokiniais bus didelis nuostolis, nes visas mokytojo dėmesys per pamoką bus skirtas tik tokiems vaikams. Taip, tai yra iššūkis, kurį įveikti gali ne vienas mokytojas, o mokyklos specialistų komanda. Mokyklos turi daug gerųjų patirčių, kuriomis dalijasi.

Pavyzdžiui, Anykščių Antano Baranausko mokykloje pradinėse klasėse mokytojų padėjėjai dirba kartu su mokytojais, atranda tinkamą metodą, kad visos klasės darbas nenukentėtų, jeigu vaiką ištinka stipresnė emocija. Inovatyvius įtraukiojo ugdymo metodus taiko ir Kauno suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centras, Alytaus Dzūkijos mokykla ir dar daugybė kitų Lietuvos mokyklų. Gerų patirčių ir pavyzdžių esame sukaupę nemažai. Be to, vyksta ir vyks mokymai pedagogams, mokyklų komandoms, kaip sėkmingai dirbti su įvairių poreikių mokiniais.

Kartais nuogąstaujama dėl galimų patyčių. Čia svarbu, kiek mokykla įdeda darbo į patyčių prevenciją. Vaikai yra labai imlūs ir greit išmoksta būti su vaikais, turinčiais negalią ar sutrikimą. Mokiniams mokymasis kartu su specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiais vaikais suteikia daug vertės, nes šie vaikai nuoširdesni, atviresni, natūraliai daugiau kuo džiaugiasi. Iš jų galime išmokti mokėjimo mylėti ir nuoširdumo. Daug daugiau gali visi vaikai, svarbu tikėti jais.

Mokyklų aplinka ir priemonės

Mokykloms reikia ir labai konkrečios metodinės pagalbos, kaip ugdyti specialiųjų poreikių vaikus.

Šiuo metu rengiamos universalaus dizaino taikymo švietime gairės, kurios aprėps tiek mokymo procesą, tiek fizinę, tiek komunikacinę ir informacinę aplinką bei leis mokyklų bendruomenėms rasti naujus būdus atliepti įvairius vaikų poreikius.

Dar šiemet planuojame sukurti įtraukiojo ugdymo organizavimo modelius, t. y. praktines gaires, kaip sudaryti klasę ar grupę, kad visi vaikai galėtų lygiavertiškai ugdytis: kaip rasti balansą tarp individualios ir komandinės klasės veiklos, kokia specialistų komanda vienu metu turėtų dirbti klasėje ar grupėje, kurioje ugdomi specialiųjų ugdymosi poreikių turintys mokiniai. Šiuos modelius sukurti numatyta atsižvelgiant į tai, kad kai kuriose bendrose klasėse atliekamos veiklos specialiųjų ugdymosi poreikių vaikams gali būti atliekamos kartu su visais vaikais, kitos atskirai. Specialus modelis padėtų mokykloms atrasti tą optimalų variantą, kad kiek įmanoma daugiau įvairių poreikių mokinių galėtų būti ugdomi drauge, tačiau kartu būtų sudarytos sąlygos dalį ugdymo organizuoti ir atskirai.

Taip pat šiemet bendrojo ugdymo mokyklos aprūpintos 11 specialiųjų mokymo priemonių komplektais, šiuo metu perkama papildomų priemonių.

Parengti metodiniai leidiniai, skirti tėvams, auginantiems autizmo spektro sutrikimą turinčius vaikus, mokytojams, ugdantiems tokius vaikus, ir leidinys mokiniams, supažindinantis su autizmo sutrikimą turinčio vaiko elgsena, specifika, paaiškinantis, kaip bendrauti, susidraugauti, kartu žaisti. Taip pat numatoma parengti daugiau metodinių priemonių, kurios padės suprasti, ugdyti specialiųjų ugdymosi poreikių turinčius vaikus. Be kita ko, skaitmenizacijos EdTech projekte numatyta sukurti 69 skaitmeninius išteklius, iš kurių dalis bus skirta ir specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems mokiniams, taip pat gabiems mokiniams. Svarbu atkreipti dėmesį, kad vienas iš keturių pagrindinių švietimo pažangos programos „Tūkstantmečio mokyklos“ prioritetų yra įtrauktis. Todėl ir per šią programą mokyklos galės stiprėti įtraukties srityje.

Parama visą laiką

Pagalba mokykloms nėra proginė, vienadienė. Kad mokyklų specialistai visada galėtų konsultuotis ir gauti pagalbą tada, kai jos reikia, kuriama nuolat veiksianti paramos sistema. Iki šių metų pabaigos pradės veikti Lietuvos įtraukties švietime centras. Jis bus atsakingas už priemonių parengimą, įtraukiojo ugdymo inovacijų diegimą, konsultacijas mokykloms. Jo darbuotojai galės suteikti tikslinę pagalbą vaikams, turintiems didelių specialiųjų ugdymosi poreikių.

Planuojame steigti ir regioninius mobilius konsultacinius centrus  dabar veikiančių ir gerąją įtraukties patirtį turinčių specialiųjų mokyklų pagrindu. Regioninių centrų specialistai taip pat atvyktų į mokyklą ir vietoje pakonsultuotų, padėtų spęsti konkrečias situacijas. Turėtume trijų lygmenų sistemą, kai mokykla, būdama pirmuoju lygmeniu, esant poreikiui, galėtų kreiptis pagalbos pirmiausia į regioninį centrą, o paskui į nacionalinį centrą.

Ar išliks specialiosios mokyklos?

Šis klausimas gana dažnas, kai kalbame apie įtrauktį – visų mokyklų atvėrimą specialiųjų poreikių vaikams. Labai aiškiai reikia pasakyti, kad jos išliks. Nėra pasaulyje tokios valstybės, kuri jas visas būtų uždariusi. Jose bus ugdomi didelių ir labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių turintys vaikai. Bet, žinoma, šių mokyklų tinklas turi keistis. Jos turėtų ne tik ugdyti mokinius, bet ir kuo anksčiau, nuo pat mažens, suteikti vaikui reikalingą pagalbą ir paskui palydėti jį į bendrąją mokyklą. Dalis specialiųjų mokyklų taps regioniniais centrais, mažos, turinčios mažiau negu šešiasdešimt mokinių, turėtų tapti bendrojo ugdymo mokyklų skyriais. Tokiu atveju specialiojoje mokykloje – skyriuje ugdomi vaikai, nors ir nesimokytų kartu, bet matytų kitus vaikus, sutiktų juos, pvz., valgykloje, bendruose koridoriuose, mokyklos kieme.

Kiekviena savivaldybė mažų specialiųjų mokyklų tolimesnį kelią sprendžia savaip, dėl to yra įvairių variantų. Pvz., Utenoje Krašuonos progimnazija ir jos „Versmės“ specialiojo ugdymo skyrius turi bendras sporto ir aktų sales, bet specialiųjų ugdymosi poreikių turintys vaikai turi savo atskirus nusiraminimo kambarius, mokosi atskirose klasėse. Yra ir kitokių variantų – Telšių „Atžalyno“ progimnazija su Naujamiesčio skyriumi – abi mokyklos įsikūrusios tame pačiame kieme. Prienų „Revuonos“ pagrindinės mokyklos specialiojo ugdymo skyrius yra atskirame pastate, bet mokyklos erdvės bendros. Tokiais atvejais tiek direktorius, tiek mokyklos bendruomenė rūpinasi, ieško bendrų veiklų visiems mokiniams. Varėnos specialioji mokykla labai mažutė, todėl rajono valdžia turi planą, kad šią mokyklą lankantiems mokiniams būtų sudaryta galimybė kai kurias pamokas lankyti kartu su bendrojo ugdymo mokyklų mokiniais.

Dar vienas variantas – specialioji mokykla–daugiafunkcis centras. Daugiafunkciai centrai galėtų būti ir mažesni, tapti dienos centrais. Jie taip pat turėtų teikti, pvz., ergoterapijos, slaugos paslaugas, pasiūlyti tėvams atokvėpio paslaugą. Tėvai galėtų mokykloje palikti savo vaiką kuriam laikui ir patys pailsėti, susitvarkyti svarbius reikalus ar, galiausiai, jeigu suserga, ramiai gydytis.

90 proc. specialiųjų poreikių vaikų mokosi kartu

Ir dabar maždaug devyniasdešimt procentų vaikų, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, mokosi kartu bendrojo ugdymo mokyklose. Nesitikėkime, kad 2024 m. įvyks tektoninis lūžis ir vaikai užplūs bendrąsias mokyklas. Tėvai vis tik ieško geriausiai vaiko poreikius atitinkančios mokyklos. Jiems turime sudaryti galimybę rinktis. Neretu atveju dėl specialistų kiekio specialioji mokykla išliks ta vieta, kurioje kai kurie vaikai galės gauti geresnį ugdymą ir geresnę pagalbą. Dėl to tampa labai svarbus švietimo skyrių ir pedagoginių psichologinių tarnybų darbas padėti tėvams atrasti geriausias sąlygas ir geriausiai jų vaikams tinkančias mokyklas.

+13

-8