Įtraukusis ugdymas karantino metu: gerųjų praktikų apžvalga

Aurelijus Petrėnas

Pandemija visame pasaulyje sutrikdė įprastinį švietimo sistemų funkcionavimą ir paskatino specialistų diskusijas dėl naujų ugdymo proceso organizavimo formų. Daugybei vaikų apribotos galimybės lankyti mokyklą, o ugdymo įstaigos turėjo sparčiai prisitaikyti prie naujų sąlygų ir įveikti kylančius iššūkius.

Annie Spratt (unsplash.com) nuotr.

Nuvilnijus pirmajai bangai, ekspertai ėmėsi vertinti, kokius esminius iššūkius teko įveikti švietimo sistemoms. Pandemija aktualizavo nuotolinio mokymo koncepciją bei skaitmeninio raštingumo svarbą, tačiau iškėlė ir daugybę skaudulių, iš kurių bene didžiausias – skirtingų socialinių grupių vaikų atotrūkis ir neužtikrintos lygios galimybės visiems.

Didžiausi perėjimo prie nuotolinio mokymosi kilę iššūkiai: neužtikrinama prieiga prie tinkamų ugdymo technologijų, ribotos galimybės naudotis švietimo pagalba, individualizuotų ugdymo metodų stoka, socialinių ryšių praradimas.

Daugelis ugdymo įstaigų į šiuos iššūkius reagavo operatyviai. Savo žinias ir kompetencijas pritaikydamos naujomis sąlygomis. Šiuo metu akivaizdi tapo ir didžiulė įtraukiojo ugdymo svarba organizuojant ugdymo procesą.

 

Įtraukusis ugdymas dažnai asocijuojasi su pagalba specialiųjų poreikių turintiems vaikams. Tačiau specialistai jau seniai sutaria, kad ši sąvoka ženkliai platesnė – kiekvienas vaikas turi būti vertinamas individualiai ir kiekvienam suteikiamas kokybiškas bei teisingas išsilavinimas.

Australijos Monašo universiteto mokslininkai atliko tyrimą, jo metu apklausė įvairių pasaulio šalių mokytojus, mokyklų vadovus, švietimo pagalbos darbuotojus, mokinius ir tėvus. Tyrimu siekta išsiaiškinti, kokius pokyčius inicijavo mokyklos ir mokytojai, kad užtikrintų įtraukųjį ugdymą nuotolinio mokymo metu.

Santykių svarba

 

Mokyklos ir mokytojai, kurie dėmesį skyrė ryšio su mokiniais ir šeimomis kūrimui, pastebėjo, kad pagerėjo bendradarbiavimas tarp visų šalių, įskaitant ir tuos segmentus, kurie turi specialiųjų mokymosi poreikių.

Mokytojai pasidalijo gerosiomis patirtimis, kaip Covid-19 suteikė galimybių stiprinti partnerystę su tėvais, plėtoti nuoseklesnį bendravimą dėl mokinių mokymosi ir gerovės. Mokytojai vertina savo vaidmens svarbą kuriant tvirtus ryšius su moksleiviais bei prisidedant prie jų socialinės ir emocinės gerovės.

Daugelis tėvų teigiamai vertina dažnesnį bendravimą su mokytojais bei teigia, pradėję geriau suvokti individualius vaiko mokymosi poreikius.

Studentai pastebėjo mokytojų pastangas kurti įtraukų ugdymo turinį. Tyrime dalyvavę moksleiviai įvardijo, kad šie pokyčiai padėjo užmegzti glaudesnius ryšius su mokytojais bei kitais moksleiviais. Švietimo pagalbos specialistai savo kompetencijas taip pat sugebėjo pritaikyti naujam formatui.

Prieiga prie technologijų ir jų įveiklinimas

 

Bene opiausia problema – prasidėjus nuotoliniam mokymui – nelygiavertė prieiga prie informacinių technologijų. Daugeliui studentų, turinčių specialiųjų mokymosi poreikių, staigus perėjimas prie nuotolinio mokymo sukėlė papildomų iššūkių.

Tyrimo metu išskirtos mokyklos, kurios operatyviai reagavo į pasikeitusias sąlygas ir inicijavo pagalbą šeimoms, neturinčioms galimybių pasirūpinti būtinomis priemonėmis.

Kai kurioms šeimoms suteikta prieiga prie interneto arba suteikta pagalba įrenginiais – nešiojamaisiais ar planšetiniais kompiuteriais.

Šeimos aprūpintos ne tik įranga, teiktos konsultacijos, kaip ja naudotis. Moksleiviams buvo suteikiami švietimo pagalbos darbuotojų kontaktai, kuriais jie galėjo kreiptis bet kuriuo metu, siekiant operatyviai išspręsti kilusius nesklandumus. Pasirūpinta, kad internetu vedamos pamokos būtų įrašomos bei suteikiama prieiga pakartotinai jų peržiūrai.

Didelę pagalbą suteikė švietimo pagalbos specialistai, kurie su poreikį išreiškusiais moksleiviais kontaktavo prieš prasidedant nuotolinėms pamokoms. Tokio kontakto metu aptarti pamokos tikslai bei bet kuriuo metu konsultuojama visais kitais aktualiais klausimais.

Stipri lyderystė

 

Dauguma pedagogų įvardijo stiprios lyderystės svarbą ekstremalios situacijos metu. Svarbus vaidmuo tenka vadovams, šie ne tik organizuoja pokyčius, tačiau įkvepia ir palaiko mokytojus bei mokinius.

Svarbiausiais lyderystės bruožais įvardyti: reguliarus bendravimas su mokytojais, mokyklos kolektyvu ir platesne bendruomene bei aiškus procesų organizavimas. Svarbu ne tik laiku pateikiama informacija, tačiau ir jos pateikimo būdai, kad ji būtų prieinama ir suprantama kitų kultūrų moksleiviams ir jų šeimoms.

Mokytojai įvardijo ir horizontaliosios lyderystės svarbą, kuomet situacijų sprendimui ir sprendimų priėmimui pasitelkiami kompetetingi specialistai iš mokyklos. Taip pat svarbus mokytojų įgalinimas, kad šie imtųsi iniciatyvos nustatydami naujus mokymo ir mokymosi metodus.

Dvi esminės lyderystės ir paramos praktikos, palengvinusios mokytojų darbą Covid-19 metu – mokytojams suteikta papildomo laiko planuoti mokymo veiklą ir didesnė autonomija priimant sprendimus.

Palaikančios mokyklos

 

Svarbu, kad mokyklos lanksčiai reaguotų į mokinių ir mokytojų poreikius. Mokytojai, kurie jautėsi palaikomi kolegų ir dirbo efektyviose komandose, nurodė, kad jiems geriau sekėsi organizuoti klasės veiklą, jie patyrė mažiau streso.

Mokytojai glaudžiai bendradarbiavo tarpusavyje – planuodami pamokas ir dalydamiesi mokyklos ištekliais. Tokia praktika jau seniai taikoma mokyklose, laikytose įtraukiomis, tačiau nemažai daliai ugdymo įstaigų tai tapo pasiteisinusia naujove. Stiprūs lyderiai ėmėsi iniciatyvos ir organizavo komandos formavimo ir stiprinimo veiklas, kurios vėliau davė vaisių.

Geriausiai prie pokyčių prisitaikiusios mokyklos reagavo į individualius vaiko ir šeimos poreikius, pavyzdžiui, pakoregavo mokymo ir mokymosi planus, suteikė papildomų išteklių arba palengvino galimybę gilinti tų sričių žinias, kuriose mokiniams sekasi sunkiausiai.

Mokyklų lankstumas tenkinant individualius mokinių poreikius

 

Tarp gerųjų patirčių tėvai ir mokytojai įvardijo, kad mokymasis namuose padidino kai kurių mokinių, turinčių papildomų mokymosi poreikių, įsitraukimą į ugdymo procesą. Didesnis lankstumas ir mokyklos šurmulio nebuvimas pagerino kai kurių mokinių dėmesio sutelkimo galimybes. Tačiau ne visiems. Daliai moksleivių pasireiškė priešingas poveikis. Toks skirtumas galėjo pasireikšti dėl kai kurių ugdymo įstaigų ribotos galimybės lanksčiai vertinti individualius mokymosi poreikius ir operatyviai į juos reaguoti.

 

Daugelio pasaulio šalių mokytojai įvardijo, kad susitvarkyti su pokyčių metu kilusiais iššūkiais padėjo pašaukimas šiam darbui ir jaučiama atsakomybė, siekis padėti savo mokiniams.

Mokytojų teigimu, pandeminė situacija paskatino ir teigiamų mokinių elgesio pokyčių bei padidino jų įsitraukimą. Mokiniai užduodavo daugiau klausimų ir dažniau susisiekdavo su mokytojais. Tai leido užmegzti glaudesnius socialinius santykius, juos išsaugoti ir tęsti, kai pirmoji pandemijos banga baigėsi.

Mokytojų pašaukimas ir įsipareigojimas

 

Analizuojant gerąsias patirtis, akivaizdu, kad pašaukimas ir įsipareigojimas moksleiviams leido inspiruoti geresnius jų mokymosi rezultatus bei lengviau susidoroti su kilusiais iššūkiais.

Mokytojų bei mokyklos darbuotojų pašaukimas ir įsipareigojimų prisiėmimas, suteikė motyvacijos tyrinėti ir taikyti naujus bei pažangius ugdymo metodus, gilintis į individualius mokymosi poreikius. Nepaisant daugybės iššūkių, mokyklos ir mokytojai kūrybingai ir lanksčiai įsitraukė į įtraukiojo švietimo teikimą.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *