Įtraukusis ugdymas: apie tai, kas suprantama, bet abejojama, ar pavyks

Irina Mickutė
,
Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro metodininkė

Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre spalį vyko tarptautinė konferencija „Skirtingi, bet kartu: įtraukusis aklų ir silpnaregių mokinių ugdymas“. Konferencijos pavadinime užšifruota esminė įtraukiojo ugdymo įgyvendinimo žinutė – taip, mes visi kitokie ir skirtingi, bet norime ir turime būti kartu. Organizatoriai konferencijos ženklu pasirinko dėlionės vaizdą – kaip skirtingos dėlionės detalės gali susijungti į organišką visumą, taip ir mes visiems turime sudaryti galimybę jungtis į visavertį gyvenimą.

Europos sutrikusios regos asmenų ugdymo tarybos (ICEVI-Europe) prezidento Hanso Wellingo pranešimas „Įtraukiojo ugdymo kokybės kriterijai Europos Sąjungos kontekste“ buvo išskirtinė galimybė aklųjų ir silpnaregių ugdymo specialistams, pedagogams išgirsti įtraukiojo ugdymo tendencijas Europoje.

 

Planuodami konferenciją, organizatoriai tikėjosi paskatinti susirinkusiuosius keisti nuostatas dėl aklų ir silpnaregių mokinių ugdymo bendrojo ugdymo mokyklose, perimti Europos šalių patirtį įgyvendinant įtraukųjį ugdymą. Į konferenciją atvyko kompetentingi pranešėjai: Europos sutrikusios regos asmenų ugdymo tarybos prezidentas Hansas Wellingas, Strazdumuizos internatinės mokyklos akliems ir silpnaregiams mokiniams direktorė ir Latvijos atstovė Europos sutrikusios regos asmenų ugdymo taryboje Ligita Geida, Tartu Emajoe mokyklos direktorė Riina Kiting ir logopedė Ragne Kuusk, Italijos Sant’Alessio (Romos aklųjų ir silpnaregių centro) psichologė, IT specialistė Carmen Pirro. Konferencijos dalyvius sveikino Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos Švietimo pagalbos skyriaus vyriausioji specialistė Regina Labinienė. Mūsų šalies situacijos analizę pranešimuose pristatė Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos pirmininko pirmoji pavaduotoja Ramunė Balčikonienė, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos specialistė Audronė Jozėnaitė ir Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro direktorė Nerija Moskalionienė.

 

Europos sutrikusios regos asmenų ugdymo tarybos (ICEVI-Europe) prezidento Hanso Wellingo pranešimas „Įtraukiojo ugdymo kokybės kriterijai Europos Sąjungos kontekste“ buvo išskirtinė galimybė aklųjų ir silpnaregių ugdymo specialistams, pedagogams išgirsti įtraukiojo ugdymo tendencijas Europoje. Savo pranešime trumpai apžvelgęs netolimą praeitį, jis priminė, kad devintojo dešimtmečio pradžioje neįgalieji galėjo dalyvauti visuomenės gyvenime, bet turėjo patys prisitaikyti ir rasti joje vietą. Buvo manoma, kad, visuomenei liekant su ankstesnėmis nuostatoms, turi keistis pats neįgalus žmogus. Šiandien suprantame, kad keistis turi visuomenė, aplinka, žmonių vertybės ir požiūris. Tik atsisakius standartinio mąstymo, įgyvendinus svarbių struktūrinių kliūčių transformaciją, neįgalūs mokiniai pradėjo grįžti į bendrojo ugdymo mokyklų klases, būti su šeima jiems artimoje aplinkoje. H. Wellingo nuomone, įtraukimas nėra asmens prisitaikymas prie standartinio ugdymo modelio, o tinkamas visuomenės atsakas į asmenybės poreikius. Įtraukimas yra didžiulis iššūkis ir reiškia partnerystę tarp paslaugų teikėjų, neįgaliųjų organizacijų, nacionalinės ir vietos valdžios bei tėvų. Net šioje konferencijoje pranešėjas pasigedo tėvų atstovų.

 

H. Wellingas priminė 2012 m. UNICEF pranešimą „Vaikų su negalia teisė į švietimą; teise pagrįstas požiūris į inkliuzinį švietimą“, kuriame pabrėžiamos trys tokio švietimo sudedamosios dalys: pagalba vaikams, pagalba mokytojams, pagalba tėvams. 2017 m. Jungtinių Tautų organizacijos ataskaitoje „Nacionalinė teisinė inovacijų strategija Lietuvai: kiekvieno vaiko teisė į inkliuzinį ugdymą“ pažymima, kad yra nerimą kelianti tendencija nenukreipti neįgalių vaikų į bendrojo ugdymo mokyklas Lietuvoje. Matyti, kad nuo 2013 iki 2016 m. faktiškai sumažėjo neįgalių vaikų bendrojo ugdymo mokyklose (nuo 6142 iki 5673 vaikų). Tikroji problema dažnai yra istoriškai susiklosčiusios specialiųjų mokyklų sistemos, politinės valios stoka ir tėvų netikėjimas, kad įtraukimas bus naudingas jų vaikams. Šių metų balandžio mėnesio „ICEVI-Europe“ naujienlaiškis rašė apie Slovėnijos pavyzdį, kaip specialiosios mokyklos čia tampa visų amžių akliems ir silpnaregiams pagalbos ir reabilitacijos centrais. Taigi pranešėjas išskyrė kelias aklų ir silpnaregių ugdymo specialistams svarbiausias darbo kryptis:

  • bendradarbiauti su tėvais;
  • rengti visapusiškai suderintą pagalbos planą (individualizuotą, integruotą, aptartą su tėvais ir vaikų darželio / mokyklos bendruomene);
  • skatinti pokyčius visais lygmenimis (vyriausybės, savivaldos, įstaigos);
  • atlikti mokslinius tyrimus, stebėseną;
  • rengti specialistus ir nuolat tobulinti jų kompetencijas.

Baigdamas savo pranešimą, Hansas Wellingas sakė: „Kalbėti apie įtraukimą – kalbėti apie įvairovę ir kokybę, apie lygias teises turinčius piliečius, apie tėvų atsakomybę, apie tėvų ir profesionalų bendradarbiavimą įtraukiose įstaigose.“

 

Viešnios iš Tartu Emajoe mokyklos pristatė pranešimą „Pagalbos sistema Estijoje vaikams, turintiems regėjimo negalią“. Jų šalyje aklų ir silpnaregių mokinių ugdymo sistemą sudaro:

  • pagrindinė pagalba mokykloms (specialiojo ugdymo pedagogų, psichologų, socialinių pedagogų paslaugos, diferencijuotas mokymas klasėje, papildoma pagalba po pamokų, specialios pedagoginės pagalbos ir kalbos terapijos sesijos, individuali mokymo programa ir bendrojo ugdymo mokykloms vykdomas specialiųjų mokyklų specialistų konsultavimas bei technologinė pagalba);
  • veikiantys regioniniai konsultaciniai centrai (konsultavimas, psichologiniai ir medicininiai tyrimai, tiflopedagogo pagalba, speciali parama).

Tartu Emajoe mokyklos pranešėjos mato šiuos specialiojo ugdymo mokyklų privalumus: profesionalūs patyrę mokytojai, mokiniai įgyja specialių įgūdžių (judrumo ir orientacijos, kasdienio gyvenimo įgūdžių, specialaus kompiuterinio mokymo ir Brailio rašto), mažos klasės (ne daugiau kaip šeši mokiniai), prieiga prie techninės pagalbos, programų, specialių knygų.

 

Pranešėjų nuomone, pozityvią inkliuziją sudaro: galimybė studijuoti artimoje mokykloje, mokytis ir bendrauti savo tempu ir stiliumi, mokytojų akademinių, socialinių ir elgesio įgūdžių tobulinimas, didėjantys vaikų lūkesčiai ir tėvų dalyvavimas. Įtraukiojo ugdymo trūkumus pranešėjos įvardino šiuos: pedagogų profesinės kompetencijos ir personalo stoka, nėra įtraukties kai kuriuose dalykuose (pvz., kūno kultūros pamokos), mokymo programų individualizavimas, trūksta laiko specialistų pagalbai (orientacija ir mobilumas, kasdienio gyvenimo įgūdžiai, specialus kompiuterinis mokymas) ir konsultavimo paslaugoms, aplinkos pritaikymo ir specialiosios technikos trūkumas. Tartu Emajoe mokyklos pranešėjos mato šiuos specialiojo ugdymo mokyklų privalumus: profesionalūs patyrę mokytojai, mokiniai įgyja specialių įgūdžių (judrumo ir orientacijos, kasdienio gyvenimo įgūdžių, specialaus kompiuterinio mokymo ir Brailio rašto), mažos klasės (ne daugiau kaip šeši mokiniai), prieiga prie techninės pagalbos, programų, specialių knygų. Nors specialiojo ugdymo mokyklose mokiniams lengviau prieinamos reabilitacijos paslaugos ir tai gali būti gera alternatyva namų mokymui, tačiau mokiniai atskiriami ilgesniam laikui nuo artimųjų, sumažėja tėvų galimybės dalyvauti ugdymo procese, kartais komplektuojamos mišrios klasės. Vis dėlto Estijos aklų ir silpnaregių mokinių ugdymo politika drąsiai eina įtraukiojo ugdymo keliu, kelia sau iššūkius ir tikisi su jais susidoroti.

 

Strazdumuizos internatinės mokyklos akliems ir silpnaregiams mokiniams direktorė Ligita Geida pranešime „Latvijos aklų ir silpnaregių vaikų švietimo ir paramos sistema“ pabrėžė priimtų įstatymų dėl sutrikusios regos asmenų švietimo ir įtraukiojo ugdymo svarbą. Tai lėmė, kad jų mokykla tapo ne tik ugdymo įstaiga, bet ir specialistų rengimo, metodikų kūrimo, pagalbos ir resursų centru. Šiuo metu jis teikia ankstyvosios intervencijos paslaugas akliems ir silpnaregiams vaikams, jų tėvams, mokytojams, konsultuoja bendrojo ugdymo mokyklų darbuotojus. Taip pat centras rengia Brailio rašto ir iškilių priemonių gamybą, metodinę aklų ir silpnaregių vaikų mokymo(si) medžiagą. Pasak pranešėjos, išryškėja šie nesėkmingos įtraukties aspektai: mokytojų nekompetencija, mokinių atstūmimas bendrojo ugdymo mokyklose, neigiama visuomenės nuomonė.

 

Italija yra viena pirmaujančių šalių, kurios sėkmingai įgyvendina įtraukiojo ugdymo principus. Todėl organizatoriai į konferenciją pasikvietė šios šalies atstovę pasidalyti gerąja patirtimi. Italijos Sant’Alessio (Romos aklųjų ir silpnaregių centro) specialistė Carmen Pirro savo pranešime „Romos aklųjų ir silpnaregių centro modelis“ pabrėžė, kad iki devintojo dešimtmečio Sant’Alessio regioninis centras buvo specialioji mokykla. Po daugybės struktūrinių pokyčių dabar tai yra įstaiga, kurioje teikiamos įvairios paslaugos regos negalią turintiems asmenims visame Lacijaus regione. Italijoje yra apie milijoną žmonių, turinčių regėjimo negalią, čia veikia daugiau kaip 70 centrų, kuriuose teikiamos reabilitacijos ir pagalbos paslaugos. Italijoje neįgalūs mokiniai lanko bendrojo ugdymo mokyklas, įprastas klases visuose švietimo lygmenyse. Italijos modelis, kuris skatina neįgalių asmenų socialinę integraciją, gali pasigirti novatoriškų eksperimentinių darbų gausa – tiek teorinių, tiek taikomųjų. Vadovaudamasi pažangiomis pedagoginėmis vertybėmis, kurios dabar yra pripažintos tarptautiniu mastu, Italija buvo viena pirmųjų pasaulio šalių, sėkmingai vykdanti negalią turinčių mokinių įtraukimą į įprastas švietimo įstaigas. Įtraukusis ugdymas labai prisidėjo prie esminio Italijos visos švietimo sistemos keitimo ir reikšmingų pedagoginių bei kultūrinių sričių pokyčių. Pradžią šiems pokyčiams davė įstatyminės bazės kūrimas, teisėkūros priemonių įgyvendinimas. Įstatymas „Dėl pagalbos, socialinės integracijos ir neįgalių asmenų teisių“ nustatė neįgaliųjų teises lankyti visas bet kokios tvarkos ir rango akademines institucijas, įskaitant universitetus ir aukštąsias mokyklas. Šis įstatymas įsteigė naują mokytojo pareigybę – neįgalių mokinių pagalbos mokytoją.

 

Viena privalomų priemonių negalią turintiems vaikams ateinant į mokyklą – pateikti dokumentą, kurį parengia specialistų komanda (pedagogas, vaiko psichiatras, vaiko raidos psichologas, socialinis darbuotojas, terapeutas (fizioterapija), motorikos specialistas, logopedas). Šis dokumentas rengiamas pagal pirmąjį intervencijos ir specialiojo ugdymo prašymą bei atnaujinamas mokiniui besiugdant mokykloje arba po reikšmingų regos sutrikimų pokyčių. Vaikų ir paauglių tarpdisciplininis skyrius, susipažinęs su mokiniu bei jo dokumentais ir padaręs savo vertinimą, parengia tėvams skirtas rekomendacijas apie specialiojo ugdymo intervenciją, vėliau jas pristato į mokyklą. Tai leidžia dinamiškai surinkti ir apibendrinti visus skirtingų specialistų vertinimus bei nuomones. Tarpdisciplininė darna, mokykla ir šeima prisiima atsakomybę už vaiko bylą, karjeros planavimą, tęstinumą, negalios būklės stebėseną. Taip pat Italijoje mokykloms garantuojamos specialistų konsultavimo paslaugos. Paslaugos teikėjai mokyklose įsitraukia į pagalbą klasėje, planuoja ir įgyvendina priemones, lygina, stebi, vertina ugdymo planus ir programas, tarpininkauja tiesiogiai su mokymu nesusijusiose veiklose.

 

Pranešėja C. Pirro, siekdama stebėti ir vertinti visų specialistų bei mokinį ugdančių pedagogų veiksmus mokykloje, sukūrė programą „Pro.mo“. Tai stebėsenos priemonė reabilitacinei, edukacinei ir pedagoginei intervencijai. Jos paskirtis – palengvinti informacijos sklaidą tarp įvairių profesionalių darbuotojų ir atsekti visų veiksmus, atsižvelgiant į daugialypį intervencijos planą. Šios elektroninės „Moodle“ platformos galimybės buvo parodytos susirinkusiems konferencijos dalyviams.

 

Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos pirmininko pavaduotoja Ramunė Balčikonienė pranešime „Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos vaidmuo siekiant kokybiško neregių ugdymo“ išsakė skaudulius dėl mokinių mokymo(si) bendrojo ugdymo mokyklose: nėra parengtos įvairių disciplinų mokymo metodikos ir mokytojai nežino, kaip mokyti matematikos, fizikos, chemijos, trūksta pagalbinių priemonių, neregiai dažnai neturi Brailio rašto vadovėlių ir, nepriklausomai nuo mokytojo pasirinktos programos, mokosi tik iš tų vadovėlių, kuriuos turi Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras. Šių metų pradžioje atlikta jaunų neregių, kurie mokėsi tiek specialiojoje, tiek bendrojo ugdymo mokykloje (dalis mokėsi ir ten, ir ten), apklausa parodė, kad specialiojo ugdymo mokyklose suteikiamas kokybiškesnis išsilavinimas, vadinasi, dėl socializacijos aukojama ugdymo kokybė. Be abejo, tam įtakos turi išardyta tiflopedagogų rengimo bazė, o mokytojo padėjėjais bendrojo ugdymo mokyklose neretai įdarbinami neįgalaus vaiko tėvai. 2016 m. Lietuva gavo Jungtinių Tautų organizacijos ekspertų išvadas, kuriose buvo išvardintos kliūtys, trukdančios įgyvendinti įtraukųjį ugdymą:

– negebėjimas suprasti žmogaus teisėmis pagrįsto neįgaliųjų asmenų teisių modelio;

– politinės valios stygius;

– žinių ir gebėjimų įgyvendinti teisę į įtraukųjį ugdymą stoka (įskaitant nepakankamą mokytojų išsilavinimą);

– nenuoseklus ministerijų veiklos koordinavimas.

 

Pranešėja Ramunė Balčikonienė siūlė vykdyti veiksmingesnį tarpinstitucinį bendradarbiavimą, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrui tapti daugiafunkciu resursų centru, kuriame tobulintųsi būsimi tiflopedagogai ir specialieji pedagogai, vyktų seminarai ir mokymai bendrojo ugdymo mokyklų pedagogams, būtų kaupiamos ir kitoms bendrojo ugdymo mokykloms skolinamos mokymo priemonės, mokiniai, turintys regėjimo negalią, galėtų atvykti į šį centrą kelioms savaitėms per trimestrą, kad sustiprintų orientacijos, mobilumo įgūdžius, įsisavintų Brailio raštą (yra labai specifinių dalykų, būdingų matematikos, chemijos ženklams, natoms), pagilintų informacinių technologijų žinias. Šio centro ekspertų komanda galėtų lankytis savivaldybių bendrojo ugdymo mokyklose, kuriose ugdomi regos sutikimą turintys mokiniai, ir teikti pagalbą vietoje.

 

Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro direktorė Nerija Moskalionienė pristatė pranešimą „Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras ir įtraukusis ugdymas“. Ji atkreipė dėmesį į tiflopedagoginės pagalbos teikimo skaičius: vykdomos kviestinių tiflopedagogų pratybos (12 vaikų), konsultacijos tėvams (78 konsultuojamieji), išduoti Brailio rašto vadovėliai (178 vienetai). Direktorė pasidžiaugė, kad Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre organizuojamos konferencijos, seminarai, metodinės dienos ir konsultacijos šalies pedagogams. Centro direktorė siūlė visų lygių institucijoms bendradarbiavimą ir pagalbą rengiant dokumentus dėl ankstyvosios intervencijos, dėl privalomo oftalmologų informavimo, dėl aklų ir silpnaregių mokinių duomenų bazės sudarymo.

Lietuvoje įtraukiajam ugdymui įgyvendinti trūksta glaudaus (ne formalaus!) tarpinstitucinio bendradarbiavimo, tobulintinos bendrojo ugdymo mokyklų mokytojų kompetencijos ugdyti aklus ir silpnaregius mokinius, nerandama lėšų mokyklas aprūpinti ugdymo ir technologinėms priemonėms, tėvai neįsitraukia į mokyklos bendruomenės veiklos organizavimą.

 

Per konferenciją išklausyti pranešimai vertė apmąstyti įtraukiojo ugdymo sistemų galimybes ir nusimatyti veiklos kryptis artimiausiam laikotarpiui. ICEVI-Europe prezidentas Hansas Wellingas savo pranešime pabrėžė darbo su tėvais svarbą. Latvijos ir Estijos įtraukiojo ugdymo sistemos yra tarsi pusiaukelėje – sutvarkyta teisinė bazė, bet nerandama galimybių ir lėšų plėtoti specialistų pagalbą bendrojo ugdymo mokyklose besimokantiems akliems ir silpnaregiams mokiniams. Italija pirmauja įgyvendindama įtraukųjį ugdymą: ten sutvarkyta teisinė bazė, specialiojo ugdymo centrai tapo pagalbos ir reabilitacijos centrais, vykdoma mokinių stebėsena ir koreguojamas ugdymo planas, veiksmingas tarpinstitucinis bendradarbiavimas. Lietuvoje įtraukiajam ugdymui įgyvendinti trūksta glaudaus (ne formalaus!) tarpinstitucinio bendradarbiavimo, tobulintinos bendrojo ugdymo mokyklų mokytojų kompetencijos ugdyti aklus ir silpnaregius mokinius, nerandama lėšų mokyklas aprūpinti ugdymo ir technologinėms priemonėms, tėvai neįsitraukia į mokyklos bendruomenės veiklos organizavimą. Svarbiausia – mūsų šalyje vis dar vyrauja neigiama nuostata dėl neįgalių mokinių ugdymo bendrojo ugdymo mokyklose.

 

Atsižvelgiant į konferencijos „Skirtingi, bet kartu: aklų ir silpnaregių mokinių ugdymas“ pranešimų turinį, būtina plėtoti šias veiklos kryptis:

  • tobulinti teisinę bazę, kuri įgalintų ankstyvąją intervenciją ir tarpinstitucinį bendradarbiavimą;
  • rengiant mokinių ugdymo(si) programas, koordinuoti pedagogų, pagalbos mokiniui specialistų, tėvų (globėjų, rūpintojų) veiksmus;
  • skatinti lygiavertį tėvų (globėjų, rūpintojų) įsitraukimą į mokyklos veiklos planavimą ir organizavimą;
  • pasirengti ilgalaikį centro ir šalies bendrojo ugdymo mokyklų pedagogų, pagalbos mokiniui specialistų kvalifikacijos tobulinimo planą;
  • rasti lėšų mokytojų kvalifikacijai tobulinti, kviestinių tiflopedagogų, konsultuojančių specialistų darbui apmokėti.

Konferencijos pranešimai ir diskusija suteikė galimybę pamatyti tikrąją įtraukiojo ugdymo esmę – įtraukimas nėra aklo ir silpnaregio mokinio prisitaikymas prie bendrojo ugdymo mokyklos, o tinkamas mokyklos atsakas į neįgalaus mokinio poreikius.

 

Norisi pasidžiaugti, kad šiemet Lietuva atnaujino narystę ICEVI-Europe organizacijoje. Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras dėkoja Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijai už suteiktą galimybę dalyvauti ICEVI-Europe organizacijos veikloje ir paramą organizuojant tarptautinę konferenciją „Skirtingi, bet kartu: aklų ir silpnaregių mokinių ugdymas“.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.