Įtrauktis – nuolatinis procesas

Dovilė Šileikytė

Ruošiantis 2024-aisiais prasidėsiančiam visuotiniam įtraukiajam ugdymui, vis dažniau kalbama ir apie universalų dizainą (UD). UD – ne tik pastatas, infrastruktūra, bet ir visiems tinkamas ugdymo procesas, priemonės, informacinė aplinka, komunikacijos elementai, neformali lyderystė. Rugsėjo 29 d. nuotoliniu būdu vyko „Tūkstantmečio mokyklų“ organizuota viešoji konsultacija, skirta aptarti naujai rengiamoms universalaus dizaino švietime (angl. Universal Design for Learning, toliau – UD švietime) gairėms. Konsultacijoje dalyvavo mokytojai, mokyklų vadovai, švietimo pagalbos specialistai, specialieji pedagogai, įtraukties srities koordinatoriai savivaldybėse, savivaldybių švietimo skyrių, nevyriausybinių organizacijų atstovai.

UD švietime – vienas iš įtraukiojo ugdymo metodų, kai, atpažįstant kiekvieno besimokančiojo įvairovę, įvertinant barjerus aplinkoje, sukuriamas būdas individualiai sėkmei pasiekti. Per konsultaciją buvo apžvelgti universalaus dizaino, įgyvendinant įtraukųjį ugdymą, principai, kontekstas, taip pat kalbama apie atskiras gairių dalis – ekosistemą, lyderystę, priemones ir aplinką, individualios sėkmės vertinimo metodus.

 

Konsultacijos organizatorė ir gairių darbo grupės vadovė Karolina Zakarauskaitė pastebi: „Gaires rengia įvairialypė grupė – mokytojai, specialieji pedagogai, mokyklų vadovai, savivaldybių švietimo skyrių atstovai, švietimo, architektūros akademikai. Esminis viešosios konsultacijos tikslas – atverti gairių kūrimo procesus visuomenei. Norime dalytis ne jau pabaigtu, o tarpiniu variantu, išgirsti poreikius, kam daugiau skirti dėmesio ir su kokiais iššūkiais dažniausiai susiduriama. Konsultacijoje dalyvavo apie 300 įvairių švietimo sričių atstovų, labai džiaugiamės tokiu dideliu įsitraukimu. Tikimės, kad tokių bendruomenės įtraukimo iniciatyvų tik daugės.“

 

Švietimo, mokslo ir sporto ministrės patarėjas bendrojo (įtraukiojo) ugdymo klausimais Ignas Gaižiūnas teigė, kad šios gairės ir universalus dizainas yra vienas iš būdų įtraukčiai mokykloje įgyvendinti: „Įtrauktis – ne baigtinis, o nuolatinis procesas, net ir patyrusios šioje srityje šalys ir šiandien ieško veiksmingų, tinkamų įtraukčiai būdų, diskutuoja. Universalaus dizaino gairės kuriamos „Tūkstantmečio mokyklų“ (TŪM) programos ribose. Tikimasi, kad ši programa padės padaryti pokytį Lietuvos švietime (ne tik joje dalyvaujančioms, bet ir visoms šalies mokykloms). Vienas iš keturių jos komponentų yra įtraukusis ugdymas.“

Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos profesorė Alvyra Galkienė pristatė įvadinę gairių dalį. Ji paaiškino, kad UD samprata grindžiama trimis nuostatais: mokinių įvairovė – natūralus reiškinys, ji yra numatoma, mokymosi barjerai yra ugdymosi aplinkoje. Svarbu susitarti, kaip suprantame įtraukųjį ugdymą. Tam, kad suprastume vienodai, įvade pateikiamas naujausias apibrėžimas. Svarbu, kad įtraukties samprata persmelktų visus švietimo lygmenis – nacionalinį, savivaldybės, mokyklos, klasės…

 

Gairėse bus pateikta lentelė, kuri leis mokytojui pasitikrinti, kurią prieigą – tradicinę ar grįstą UD principais – jo taikoma ugdymo sistema labiau atstovauja. Aprašoma sąsaja su neuromokslais, paaiškinama, kas vyksta mūsų smegenyse, kai mokomės. Skyriuje „Mokymosi proceso organizavimas“ pateikiamas klausimynas pedagogui, kur jis atras teiginius ir, sau atsakydamas į klausimus, galės spręsti, kiek jo organizuojamas ugdymas atitinka UD principus, ką reikėtų pakeisti, kuo pasidomėti. Rekomendacijos, kaip organizuoti procesą, išdėstomos per tris minėtus principus.

Tradicinio ugdymo modelio ir UD skirtumai

 

„Renkuosi mokyti!“ programos vadovas, mokytojas metodininkas Artūras Adamas Markevičius pateikė savo įžvalgas, kodėl verta išbandyti šią strategiją: „Tradicinė pamoka orientuojama į standartą, įsivaizduojame, koks turi būti ketvirtokas ar aštuntokas, ir pirmiausia kuriame pamoką jam, mokinių įvairovė suvokiama kaip šalutinis reiškinys, o UD – atvirkščiai: į mokinius mokytojas žiūri kaip į skirtingų žmonių grupę ir supranta, kad būtina visiems sudaryti galimybes dalyvauti viename ugdymo procese. Mokiniai mokosi mokytis (tai viena iš esminių šiuolaikinių mokinio kompetencijų, karantinas parodė, kad to trūksta), pasirinkti būdą veikti. Mokytojui nereikia spėlioti, ar „pataikys“ su sugalvotu scenarijumi, veiklomis, jis sukuria keletą variantų, mokinys iš jų pats pasirenka.

Pradėti dirbti taikant šią strategiją, A. A. Markevičiaus teigimu, verta nuo pamokos planavimo: svarbu apibrėžti tikslą, apgalvoti, su kokiais barjerais gali susidurti mokiniai. Kitas žingsnis – pastolių, kurie padėtų mokiniui įveikti barjerą, kūrimas. Po pamokos mokytojas turėtų reflektuoti, kas pasisekė, kas – ne.

Tradiciniame ugdyme mokymosi sunkumai suprantami kaip mokinio bruožai, esantys jo prigimtyje, patirtyje, UD – mokymosi sunkumų priežastys gali kilti dėl netinkamos aplinkos (priemonių, infrastruktūros, to, kaip mokiniai motyvuojami, veikia). Mokytojas gali modeliuoti ugdymosi aplinką ir taikyti pagalbines pastoliavimo priemones, o mokiniai toje aplinkoje nesijaučia nemokytini, mokosi ieškoti alternatyvų, pagalbos, sumažėja diskriminuojančio požiūrio. UD teigia, kad pagalbos priemonės turi būti prieinamos kiekvienam, ne tik specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiam mokiniui.

Tradicinio ugdymo tikslas – žinių perteikimas ir įsisavinimas, UD – orientuojamasi į procesą ir didėjantį ekspertiškumą, mokytojas nustoja būti visažinis, tampa moderatoriumi, dizaineriu, jam padaugėja pasiruošimo prieš pamoką, bet nuovargis klasėje sumažėja.

Utenos Aukštakalnio progimnazijos Žiburio skyriaus pradinių klasių mokytoja Rasa Juodvalkienė apžvelgė gairių dalį „Vertinimas“, kuri tik apvertė pamokos planą: pirmiausia – pasiruošimo tikslas, vertinimo būdai, apmąstant barjerus, vėliau keliaujama prie pamokos medžiagos ir veiklos. Svarbu, kad mokytojai galvotų apie lankstų vertinimą – mokiniai galėtų pasirinkti, kaip mokytis ir kaip parodys, ko išmoko – apie tai bus rašoma gairėse (pateikiamas klausimynas). „UD taikymas išmokė numatyti, kur bus kliūčių vertinant. Pamokos formuojamasis vertinimas laiku suteikia galimybę tobulinti, mokiniui keisti savo mokymąsi iš karto pamokos metu, mokiniai nuolat skatinami savirefleksijai, apmąstyti savo mokymosi procesą (ar būtent taip mokydamasis pasiekė savo pamokos tikslą)“, – pasakojo mokytoja.

Vadovo vaidmuo

 

Vitalija Bujanauskienė, Utenos švietimo centro direktorė, kalbėjo apie lyderystę – be jos plačiąja prasme būtų sunkiai diegiamas UD. Įtrauki lyderystė kuria sąlygas atvirumui ir įtraukiam švietimui, remiamasi vertybėmis, kad pripažįstame, jog kiekvieną žmogų matome tokį, koks jis yra, jo buvimas yra vertybė, nes kuo skirtingesni esame, tuo labiau praturtiname vieni kitus ir vadovaujamės žmogaus teisėmis pagrįstu požiūriu. Kiekvienas lyderis turi vienokią ar kitokią galią – vidinę ir valdžią (ne tik vadovas, bet ir mokytojas).

 

Kiekvienas lyderis nuolat veikia šiose keturiose kryptyse: savirefleksijos ir nuolatinio savęs auginimo, bendros vizijos kūrimo ir įgyvendinimo įtraukiant visus, tarpusavio santykių kūrimo ir palaikymo, pokyčių kūrimo, įgyvendinimo ir valdymo.

Kadangi mokinių poreikiai ir galios yra skirtingi, reikia ieškoti strategijos, kuri padėtų dirbti su esama mokinių įvairove, kad mokytojui ir mokyklai būtų lengviau. Vadovai turi būti įsitraukę į procesą kaip dalyviai, palaikyti mokytojus, padėti jiems (tam bus rekomendacijos), būti įkvėpėjais, komandos telkėjais, skatintojais, nuostatų formuotojais, mokymosi vedliais.

 

Asta Lauciuvienė ir Ana Pavilovič-Jančis, Nacionalinės švietimo agentūros atstovės, specialiosios pedagogės, pristatė gairių dalį „Priemonės ir aplinkos“. Jos turi padėti tiek daug, kiek tos pagalbos reikia, ir tiek mažai, kiek mokinys gali atlikti užduotį pats. Pamoka turi būti organizuojama ir mokomieji ištekliai paruošiami mažiausiai trimis lygiais, nepamirštant, kad atsiras vaikų, kuriems reikės specialiųjų priemonių. UD yra siekiamybė pritaikyti aplinkas (beveik) visiems mokiniams, bet turbūt ne visada pavyks suplanuoti pamokos, kad visos priemonės ir veiklos, turinys visiškai tiktų kiekvienam mokiniui, todėl reikia papildomų priemonių išskirtinių poreikių, fizinių negalių turintiems mokiniams. Pagelbėti gali tinkamas užduočių šriftas, fonas, skirtingi atsiskaitymo būdai ir formos – raštu, žodžiu, animacija, trumpa tinklalaidė, socialinio tikslo įrašas, interviu, rebusas, minčių žemėlapis…

Projekte „EdTech“ planuojama sukurti 69 priemones pagal atnaujintas programas, kurios atitiktų UD principus, „Edusensus“ siūlomas priemones jau dabar galima rasti švietimo portale emokykla.lt, nemažai priemonių yra nemokamoje, į lietuvių kalbą išverstoje platformoje „Wordwall“, pedagogams rekomenduojama ir reflektavimo sistema „Reflectus“.

 

Architektas, Vilniaus dailės akademijos profesorius ir Vilniaus fakulteto dekanas Marius Pranas Šaliamoras priminė, kad UD apima ne vien mokinius, bet ir tėvus, lankytojus: kad nebūtų trūkumo, kur pasistatyti automobilį, dviratį, mokytojai turi turėti galimybę tyliai ramiai pasėdėti, užkąsti be šurmulio, t. y. jiems reikia sudaryti geras darbo sąlygas ne tik suteikiant darbui reikiamas priemones.

Mokytoja Rasa Juodvalkienė pasidalijo praktiniais pavyzdžiais, kurie taip pat bus pateikti gairėse: jos klasėje yra sulankstoma sienelė, kad vaikas ja atsitvėręs matytų tik lentą ir mokytoją, bet nematytų klasės draugų ir nesiblaškytų, kamuolys, dvi skirtingų spalvų ir dydžių balansinės kėdutės, kad vaikai, sėdėdami ant jų, patenkintų judėjimo poreikį, trys poros ausinių, jomis gali naudotis visi pagal poreikį, kad susikauptų. Kartais mokymosi kliūčiai pašalinti pakanka skirtuko, kad mokinys pasidėtų jį po skaitoma eilute, arba galimybės pasirinkti ką skaityti (vadovėlį arba „Wikipedijos“ straipsnį), kaip mokytis eilėraštį (iš vadovėlio ar garso / vaizdo įrašo) ar kaip atsiskaityti tai, ko išmoko.

Esminis dalykas, dirbant pagal UD principus, kurį savo pasisakymuose minėjo ne vienas pranešėjas, – bendruomenės palaikymas, drąsa veikti, mokytis iš klaidų. V. Bujanauskienė teigė, kad nėra geros ar blogos patirties, iš kiekvienos galima mokytis, o A. A. Markevičius pabrėžė, kad pagrindinis dalykas siekiant pažangos – grįžtamasis ryšys tarp mokytojo ir mokinio: kokios pagalbos reikėtų ir pan. Anot jo, visi, kurie norės diegti UD, susidurs su neviltimi, manys, kad jis nepasiteisina, bet toks etapas – tikro pokyčio, gero kelio požymis.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.