Istorinės ir kultūrinės atminties paieškos įgyvendinant projektą „Tautos dvasios beieškant“

Laima Gužienė
,
Kauno r. Šlienavos pagrindinės m-klos tikybos, technologijų mokytoja

Aplink Samylų kraštą gausu įvairių kryžių, koplytstulpių, keletas koplytėlių. Apklausus apylinkių jaunimą, jų tėvelius ar net senelius, dauguma jų nieko apie tai nėra girdėję, nei kam šie statiniai pastatyti, nei kas pastatė, nei kada pastatė, nors visada kryžius stovėjo šalia jų kelio, koplytėlė įkelta į šalia jų namo augantį medį. Nusprendėme, kad labai vertinga skatinti domėtis apie šiuos senosios lietuvių skulptūros statinius, o gautą informaciją perteikti krašto gyventojams.

 

Kauno r. Šlienavos pagrindinės mokyklos 6 klasės mokiniai dalyvavo šalies mokinių kraštotyriniame konkurse „Tautos dvasios beieškant“. Jų projektas laimėjo pirmąją vietą. Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centras ne tik atsiuntė diplomus ir dovanas, bet mokinius apdovanojo ir įspūdingomis taurėmis.

 

Projektui vadovavau aš, tikybos, technologijų mokytoja Laima Gužienė, padėjo ir istorijos mokytoja Asta Skatikienė bei muzikos mokytoja Aistė Juškaitė. Buvo surengta keletas pamokų „Tai mano paslaptis“, „Sakralinis liaudies menas“ netradicinėje aplinkoje, kur pasakota apie senąsias sodybas, liaudišką drožybą – koplytėles, kryžius, jų atsiradimo istoriją ir paskirtį. Tai padėjo mokiniams pamatyti vykdomo projekto ir rengiamos informacijos vertę ir prasmę, ugdė poreikį pažinti tautinį paveldą ir tradicijas.

 

Mūsų projekto pavadinimas „Senoji lietuvių skulptūra: kryžiai, koplytėlės, stogastulpiai, koplytstulpiai Samylų krašte“. Per jį net 5 mėnesius mokiniai ieškojo ir rinko informaciją iš kaimynystėje gyvenančių senbuvių gyventojų apie Samylų kryžius ir koplytėles, lankė krašto apylinkes, dalyvavo apklausose. Pokalbiai vyko su kunigu Antanu Mickevičiumi (Šlienavos parapija), su Šlienavos gyventojomis ir ansamblio „Samylų senolės“ narėmis (kryžius prie Samylų kultūros centro), su G. Borkiu (Dubravų kaimo kryžius ir koplytėlė), su bendruomenės nariais (Vaišvydavos kryžius), su I. Rimaite (Gervėnupio kryžius), ieškota informacijos apie stogastulpį Vaišvydavoje (šeimininkai neatsiliepė), apie koplytėlę Viršužiglyje, kalbėta su R. Sinkevičiene (Dubravų kaimas apie pavogtą koplytėlę), su A. Juodiene (Juodžių sodybos koplytėlė Šlienavoje). Dėkojame visiems gyventojams, kurie prisidėjo prie šio projekto sėkmės ir taip papildė mokinių žinias apie senąsias šio krašto sakralines skulptūras.

 

Pradžioje surengtas mokinių susirinkimas, nutarta projekto vykdymo strategija: pirmiausia apie tiriamus objektus apklausiami visi aplink gyvenantys žmonės, ypač vyresnio amžiaus. Buvo lankomasi žmonių namuose, susitarta dėl senųjų skulptūrų istorijų pasakojimo laiko ir vietos, o susitikus mokiniai viską fiksavo ir užrašinėjo, filmavo, fotografavo. Vėliau montavo vaizdo medžiagą ir ją pristatė krašto bendruomenei.

 

Kai kurie mokiniai nedrąsiai įsitraukė į apklausas, bet ne kartą nuvykę pas pašnekovą imti interviu, apipildavo jį daugybe klausimų ir apie tiriamus objektus, ir apie to meto gyvenimą, todėl suplanuotas laikas labai užsitęsdavo, jų nebuvo galima išprašyti namo. Mokiniai dažnai atrasdavo, kad tai be galo įdomu, sužinoma vis daugiau negirdėtų istorijų, pakalbindavo ir susipažindavo su labai šiltais, išmintingais žmonėmis. O pašnekovai būdavo laimingi sulaukę dėmesio, jautėsi išklausyti, įvertinti ir naudingi, pasitarnavę mokinių vykdomam projektui ir kuriamam filmukui. Keletas žmonių pagyrė, kad domimės sakraline lietuvių liaudies skulptūra, tarsi apgailestavo, kad tai visai nerūpi jų vaikams ir vaikaičiams.

 

Mokiniai, vykdydami projekto refleksiją, įvardino, kad buvo labai įdomu išgvildenti, išanalizuoti informaciją, sužinoti apie kryžius, stogastulpius, koplytstulpius ir koplytėles. Svarbiausia tai, kad pavyko išsaugoti prisiminimus tų, kurie jau vis dažniau iškeliauja Anapilin, negrįžtamai išsinešdami savo istorijas. Džiaugiamės, kad galėjome išsaugoti nors mažą dalelytę savo krašto istorijos ir ją perduoti bendraamžiams ir ateinančioms kartoms. Kas žino, kiek dar laiko bus medyje apleista senutėlė koplytėlė, kuri jau dabar pakrypusi, mažai prižiūrėta. Ji taip ir prašosi jaunos rūpestingos rankos būti atnaujinta, renovuota ir pagarbiai apgyvendinta medyje, galbūt su prierašu, kam skirta, kas pastatė, kodėl įkėlė į medį. Juk, pagyvenusiems šeimininkams numirus, gali vaikams ar anūkams kilti mintis nupjauti šimtametį ąžuolą, sunaikinti liaudies skulptūrėlę, kuri turi gilias šaknis, seną istoriją, sakralinę, religinę reikšmę. Jeigu šviesime jaunimą ir visus šalia gyvenančius žmones apie šių sakralinių statinių gilią prasmę, unikalią vertę ir autentiškumą, mūsų visų požiūris keisis. Kryžiai nesunyks, o bus prižiūrėti, jų bus statoma daugiau, nesigėdijama prie jų stabtelėti, nukelti kepurę, pasimelsti, papuošti gėlėmis ir pan.

 

Mokiniai apgailestavo, kad kelių objektų istorijos nepavyko sužinoti, nes juos pastatę žmonės buvo išvykę į užsienį, o per socialinius tinklus neatsiliepė. Tad šis tikslas yra atidedamas ateičiai, galbūt pavyks vėliau sužinoti ir tolimesniuose miesteliuose stovinčių kryžių, koplytstulpių ar koplytėlių istorijas. Arba pavyks atnaujinti, pagražinti, apgenėti ar apvalyti koplytėles, neprižiūrimus kryžius pakelėse, pagaminti medines lenteles, kuriose būtų užrašyta naudinga informacija apie statinį.

 

Tai dalis mūsų istorijos, kurią labai svarbu išsaugoti kaip istorinį paveldą. Vykdydami projektą „Tautos dvasios beieškant“ mokiniai pasijuto tarsi Samylų krašto muziejininkai, kurie įprasmina tautos ir savo krašto istorinę ir kultūrinę atmintį, tuo pačiu ugdydami pagarbą valstybei, jos istorijai, nacionalinei kultūrai.

 

Vaizdo medžiagą galima peržiūrėti čia.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *