Istorijos rašinys per brandos egzaminą: kuo jis naudingas?

Patvirtintoje 2022 m. istorijos programoje yra numatyta, kad per valstybinį brandos egzaminą mokiniai turės rašyti rašinį. Apie tai buvo diskutuojama dar prieš du dešimtmečius. Šiuo metu istorijos mokytojai kartais pateikia du klausimus: „kam to reikia?“ ir „kaip jį reikės rašyti?“. Remdamasis kitų valstybių praktika, galiu atsakyti į pirmą klausimą. Tiesa, reikia pasakyti, kad neretai istorijos rašinio reikalavimai kitose valstybėse yra gana skirtingi, todėl pateikti vieną aiškų atsakymą yra sudėtingiau nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

 

Žvelgiant į istorijos klausimų hierarchiją, istorijos rašiniai yra traktuojami kaip aukščiausio lygio užduotis, kuri labiausiai pasitarnauja ugdant mokinio istorijos raštingumą, t. y. gebėjimą analizuoti istorijos šaltinius, gebėjimą taikyti istorijos žinias ir kritiškai mąstyti, taip pat gebėjimą parteikti atsakymą raštu sklandžiai ir argumentuotai. Kiekvieną aspektą glaustai apibūdinsiu.

Gebėjimas analizuoti istorijos šaltinius

 

Kai kuriose valstybėse mokiniai per egzaminą rašo rašinį ir nesinaudoja jokiais istorijos šaltiniais. Vienais atvejais jie turi atsakyti į pateiktą esminį klausimą (tai nestruktūruotas rašinys). Kitais atvejais, siekiant palengvinti mokiniams užduotį, būna pateikti keli klausimai (tai struktūruotas rašinys), kurių visuma aprėpia kurią nors temą.

Mūsų istorijos programoje numatyta rašyti rašinį pagal pateiktus kelis istorijos šaltinius. Reikia pastebėti, kad kai kuriose valstybėse yra reglamentuota, kokie istorijos šaltiniai turi nuolatos būti egzamino užduotyje. Pvz., turi būti du pirminiai istorijos šaltiniai, iš kurių vienas dokumentas (t. y. tekstas), o antras – nuotrauka, karikatūra ar kt. (t. y. vizualinis), taip pat pateikiamas ir vienas antrinis šaltinis, kuris pasitarnauja nagrinėjamo klausimo kontekstui. Jame taip pat yra reikšmingos informacijos, pasitarnaujančios mokinio siekiams įvertinti analizuojamą reiškinį, įvykį, asmenybę ar kt.

 

Rašinio tema dažniausiai yra siejama su kuria nors problema ir tuo skiriasi nuo mums įprasto teksto, kurį vadiname referatu (aprašomuoju tekstu), rašymo. Todėl atsakant į pateiktą klausimą, mokiniai turi gebėti pasinaudoti pateiktais visais istorijos šaltiniais. Klausimas gali būti įvairaus pobūdžio – gali būti prašoma įrodyti, įvertinti, pagrįsti ir kita. Taigi reikalaujama ne apskritai rašyti, ką žino apie kurį nors praeities įvykį ar kt., tačiau privalo rašyti labiau koncentruotai – tik apie tai, kas yra reikalaujama.

 

Kuo toks šaltinių panaudojimas skiriasi nuo mums įprastos praktikos? Esminis skirtumas – yra tik vienas klausimas, į kurį atsakydami mokiniai patys turi atsirinkti reikalingą informaciją iš visų pateiktų šaltinių. Nėra įprastų nuorodų į šaltinius (kaip antai „remdamasis A šaltiniu…“, „remdamasis B ir C šaltiniais…“). Reikia vadovautis savo galva. Taip iš visų šaltinių reikia „susirinkti“ tik tokią informaciją, kuri pasitarnauja atsakant į probleminį klausimą. Jeigu mokiniai atsirenka ir pateikia informaciją, kuri nėra esminė, ir taip nukrypsta nuo pagrindinės atsakymo „linijos“, jų atsakymas yra vertinimas žemesniu balu.

 

Iš interneto portaluose surastų kitų valstybių egzamino užduočių galima pastebėti, kad mokiniai turi gebėti iš visų šaltinių atsirinkti tam tikrą kiekį tinkamos informacijos (juos galime pavadinti įrodymais). Kažkurios valstybės egzamino reglamente yra teigiama, kad mokinio iš šaltinių surinkti ir išplėtoti penki įrodymai yra „stiprus atsakymas“, t. y. vertinamas kaip labai geras atsakymas. Žinoma, įrodymų kiekį nulemia egzamino užduoties sudarytojų suformuluotas klausimas ir pateiktų šaltinių turinys: jų dermė turi būti užtikrinta. Taip pat yra visos galimybės klausimą pateikti sudėtingą arba visiškai elementarų.

Gebėjimas taikyti žinias ir kritinis mąstymas

 

Kritinis mąstymas tam tikra dalimi pasireiškia mokiniams atsirenkant tikslingai šaltiniuose esančią informaciją. Tarptautinė praktika rodo, kad visada dalis mokinių savo rašinyje rašo viską, ką žino apie pateiktą klausimą, ir taip siekia „padidinti“ teksto apimtis. Jiems tas neretai atrodo kaip vienas svarbiausių uždavinių. Tačiau reikalaujama susikoncentruoti tik į per egzaminą pateiktą klausimą.

Istorijos šaltiniuose surastą informaciją paprastai tenka sieti su platesniu istorijos kontekstu. Tam svarbu išmanyti istoriją ir gebėti taikyti istorijos žinias. Pagaliau teko užtikti tokių pavyzdžių, kur visais atvejais reikalaujama istorijos šaltiniuose surastą informaciją įvertinti iš skirtingų perspektyvų. Tai gali atrodyti kažkas sudėtingo, tačiau yra akivaizdu, kad kiekvienas, pvz., priimtas įstatymas ar politinis sprendimas, yra kažkam naudingas, o kažkam – nepalankus ir net sukeliantis konfliktą.

Kuo visa tai skiriasi nuo mums įprastos praktikos? Esminis skirtumas – niekas nenurodo, kokiu būdu sieti surastus duomenis su istoriniu kontekstu, ir niekas nenurodo, iš kokių perspektyvų reikia įvertinti ir kaip įvertinti. Visa tai palikta pačiam mokiniui nuspręsti.

Gebėjimas rašyti tekstą sklandžiai ir argumentuotai

 

Yra akivaizdu, kad šiuo požiūriu yra svarbūs du esminiai reikalavimai – teksto apimtis ir mokinio teksto kokybė. Apimties reikalavimai yra įvairūs. Vienais atvejais reikalaujama parengti kiek mažiau nei pusę puslapio teksto, kitais atvejais mokiniai pateikia ir trijų puslapių apimties rašinius. Pasitaiko atvejų, kai yra nurodytas rašinio apimties „slenkstis“ – jeigu rašinys nesiekia minimalios teksto apimties, jis nėra vertinamas.

Neretai mūsuose yra manančių, kad reikia orientuotis į kuo trumpesnį tekstą, nes taip mokiniams bus lengviau parašyti rašinį. Tas tiesa. Kita vertus, reikalaujant mažos teksto apimties apribojama galimybė motyvuotiems mokiniams pademonstruoti savo gebėjimus. Vaizdžiai tariant, prašome iš mokinių pademonstruoti, kiek jie pajėgia nušokti į tolį, tačiau jiems pasiūlome pademonstruoti savo pasirengimą 2,5 metrų ilgio šuoliaduobėje. Taip aukšto lygio pasiekimus galintys pademonstruoti mokiniai atsiduria vienoje gretoje su tais, kurių pasiekimai yra vertinami kaip pagrindinio ir net patenkinamo lygio. Jiems apribota galimybė pademonstruoti savo istorijos supratimą ir gebėjimus!

Teksto kokybė – rašinio struktūra, pastraipų sandara, analizė, argumentų išdėstymas, apibendrinimas, išvadų formulavimas ir kita – iš tikrųjų nėra paprastas dalykas. Tokių dalykų iki šiol per istorijos pamokas beveik nebuvo reikalaujama, todėl natūralu, kad ir nebuvo aiškinama, kaip tai daryti. Čia pasitarnauja mokinių įgyti gebėjimai rašant literatūros rašinius, nes yra daug panašumų. Tenka pastebėti, kad ir daugumos Lietuvos istorikų mokslo darbuose nerandame to, kas yra įprasta Vakarų valstybių istorikų darbuose. Tai tik rodo, kad mūsuose susiklosčiusi istorijos darbų rašymo praktika yra skirtinga ir mes turime vis dar mokytis. Todėl iškyla tam tikra dilema, ar turime orientuotis į valstybes, kuriose yra įprasta rašyti istorijos rašinius, ar turime smarkiai „nuleisti kartelę“, nes parengti ir nedidelės apimties tekstą daliai mokinių šiuo metu jau yra iššūkis?

 

Nesigilindamas į įvairių užsienio autorių praktiką mokant rašyti istorijos rašinį, norėčiau įvardyti vieną aspektą, kuris mums taip pat gali pasirodyti kažkiek neįprastas. Jungtinėje Karalystėje aukštesniu balu vertinami rašiniai, kuriuose mokiniai demonstruoja tvirtą asmeninę nuomonę. Savaime suprantama, ta nuomonė turi būti deramai argumentuota.

Natūralu, kad istorijos rašinys per brandos egzaminus yra mokytojams ir mokiniams nerimą kelianti naujovė. Tačiau praktika rodo, kad ji nėra atsitiktinė naujovė, nes aprėpia platų spektrą gebėjimų, taip pat ir visuminį istorijos supratimą. Todėl daugelyje valstybių yra viena esminių valstybinio brandos egzamino sudėtinių dalių, kurią objektyviai įvertinti yra taip pat nemažas iššūkis.