Istorija ne iš vadovėlių – jaunimo vasaros stovykla „Laisvės kovų atmintis“

Rugpjūčio mėnesį – jubiliejinį – dešimtąjį kartą, 15–25 m. jaunimas, besidomintis Lietuvos partizaniniu karu, rinksis į stovyklą „Laisvės kovų atmintis“, organizuojamą Lietuvos laisvės kovos įamžintojų sąjūdžio. Čia jaunuoliai išgirs gyvus istorijos liudytojus, įveiks gamtos keliamus iššūkius ir pajaus vienijančią dainos galią. Stovykla šiemet vyks Kęstučio apygardoje (Skaudvilėje, Tauragės rajone). Kodėl jaunuoliai renkasi šią stovyklą, ką joje veikia ir ko išmoksta, papasakojo Greta Paskočiumaitė.

 

Kaip jūsų sąjūdžiui kilo idėja organizuoti šias stovyklas?

Stovyklos pradžia neatsiejama nuo partizanų rėmėjų Sajų sodybos, esančios jau sunykusiame Balandiškio kaime netoli Pašušvio, Radviliškio rajone. Dar 2005 m. sodyba įtraukta į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą, tačiau nesulaukusi tinkamo dėmesio ėmė nykti. Dar tinkamai nesuvokta šios istorinės vietos reikšmė. Šiandien jau žinoma, kad Sajų sodyboje 1948 m. rudenį įsikūrė Prisikėlimo apygardos štabas. Be kita ko, amžininkų teigimu, būtent Sajų sodyboje prasidėjo partizanų vadų susitikimas, tik vėliau persikėlęs į vos už kelių kilometrų esančią kitų partizanų rėmėjų Miknių sodybą Minaičiuose, ten 1949 m. vasario 16 d. pasirašyta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos Deklaracija. Apie tai, kad sodyboje lankęsi partizanai jautėsi laukiami, liudija ir tai, kad šeimininkė Elžbieta Sajienė vadinta partizanų motina.

2012 m. susibūrę istorikai ir archeologai, vadovaujami prof. dr. Vykinto Vaitkevičiaus, ėmė tyrinėti vietą. Aptikti radiniai ir įvairūs šaltiniai neleido suabejoti, kad darbai turi būti tęsiami. Paskaitos, archeologiniai žvalgymai ir žygiai priartino prie pokario kovų. Kartu jautėme, kaip plečiasi bičiulių ratas, pasiryžusių įnešti savo indėlį į partizaninio karo istorijos tyrimus. Balandiškis tapo sava vieta.

2020 metais pajutome, kad esame pasirengę dar vienam išbandymui, todėl persikėlėme į Kęstučio apygardos teritoriją. Skaudvilės krašte atsivėrė naujos galimybės – bandome pažinti šio krašto partizanus, suvokti jų kasdienybę ir nuveiktų darbų reikšmę.

 

Ko jaunimas gali išmokti jūsų stovykloje? Kokius užsiėmimus siūlote, ir kurie iš jų stovyklautojams labiausiai patinka?

Stovykloje gausu įvairių veiklų. Didelį dėmesį skiriame žygiams, kurių metu lankome partizaninį karą menančias vietas. Esant galimybei, bendraujame su amžininkais, kurie dalijasi autentiškomis istorijomis. Taip pat kasmet į stovyklą kviečiame kitų istorinių laikotarpių specialistus, kurių paskaitos atveria platesnes galimybes suvokti Lietuvos istorijos raidą. Kūrybinių dirbtuvių metu patys kažką kuriame – siuvame antsiuvus, spausdiname senoviškomis mašinėlėmis, susipažįstame su XX a. vidurio fotografijos madomis, o šiemet bandysime pasinerti į kūrybinį teatro procesą.

Stovykloje netrūksta gamtos siūlomų iššūkių – kartais tenka įveikti pelkes ar kanalus, stipriai apaugusius miškus, atrasti seniai žmogaus nelankytų vietų. Ko gero, tai palieka didžiausią įspūdį – kartu įveikti sunkumai daro mus bendruomene, kurioje kiekvienas narys svarbus, kiekvieno ištiesta ranka ir siūloma idėja vertinga.

Ne mažesnį įspūdį daro dainos. Stovyklos metu itin daug dainuojame lietuvių liaudies bei partizanų dainų. Daina tarsi ir sujungia, ir išlaisvina. Kiekvienoje jų sudėti išgyvenimai nukelia į praeitį, kurioje ieškome stiprybės dabarčiai.

 

Kaip manote, ar istorijos pamokose pakankamai kalbama apie laisvės kovas?

Neabejotina, kad partizaninio karo tema dažnai linksniuojama tiek mokykloje, tiek apskritai viešajame gyvenime. Bet dažnai kalbėjimo turinys vis atkartojamas, per daug supaprastinamas, tad deramai neįvertinamas buvusio pasipriešinimo laikotarpis, to meto žmonių išgyvenimai ir patirtys. Žinoma, mokykloje labai daug dalykų priklauso nuo mokytojo, ar jis nori ir geba bendrai žinomus istorinius faktus priartinti prie konkretaus krašto situacijos, ar skatina mokinius daugiau domėtis šiuo laikotarpiu savarankiškai, ar nebijo diskutuoti apie įvairius partizaninio karo aspektus. Itin dažnai į stovyklą atvykstantys jaunuoliai ieško galimybės pažinti kompleksišką pokario paveikslą, kurio pasigenda mokykloje, kur viskas tarsi labai aišku, sudėliota į lentynėles. Vis dėlto kiekvienas pamokoje nuskambantis vardas, vieta ar data turi unikalias istorijas, kurias aptarti ir įvertinti vien pamokos metu gali pritrūkti laiko. Todėl atrodo svarbu jausti ar sukurti polinkį domėtis plačiau, giliau. Tai istorinis laikotarpis ir su juo susiję pasakojimai, su kuriais ir kuriame, ir atrandame svarbų santykį.

 

Erikos Čebatorienės nuotr.

Kokių atsiliepimų paprastai sulaukiate iš stovyklautojų?

Galime tik džiaugtis, kad per gana solidų stovyklos gyvavimo laiką nesusikalbėjimo ar nesusipratimų būta labai mažai.

Puoselėjame tokią tradiciją – kas vakarą paraginame stovyklautojus užrašyti tos dienos įspūdžius, kad pasibaigus stovyklai būdų gera skaityti, tokiu būdu net sudėtingiausi stovyklautojams tekę išbandymai sukelia daug pozityvių emocijų.

Vienus stovykla įkvepia toliau skleisti partizaninio karo pasakojimus, kiti atranda atsakymų į rūpimus klausimus. Manome, kad kiekvienu atveju – mūsų tikslas pasiektas, nes ši istorija gyvuoja.

 

Papasakokite keletą įsimintiniausių, įdomiausių akimirkų iš stovyklos gyvenimo.

Norisi pasidžiaugti stovyklautojų atrasta vieta Užpelkių miške (Grinkiškio seniūnijoje, Radviliškio rajone), ten 1949 m. rugpjūčio 13 d. įvyko kautynės tarp partizanų ir NKVD. Mūšis gana plačiai žinomas, tačiau ilgą laiką nebuvo aiški konkreti vieta. Pradėję stovyklas-ekspedicijas aplink Balandiškį, ėmėmės šios užduoties. Istorinių šaltinių analizė ir archeologiniai tyrimo metodai galiausiai leido 2016 m. svajonę įgyvendinti. Didelį įspūdį padarė išskirtinis radinys – žiedas, neabejotinai priklausęs vienam iš tuo metu Užpelkių miške apsistojusių partizanų. Žiedas ir atrasta kautynių vieta sukėlė labai daug malonių emocijų. O pabaigoje, kai jau sustojome prie seno ąžuolo pagerbti partizanų, kai sugiedojome himną, stovyklos dalyviai, be jokio išankstinio susitarimo, vienas po kito ėmė deklamuoti eiles, dainuoti. Galima tik palinkėti, kad kiekvienam tektų proga išgyventi tokias pilnatvės ir pasididžiavimo mūsų jaunimu akimirkas.

 

Ar (daug) stovyklautojų, kurie pas jus sugrįžta kasmet?

Ko gero, bent trečdalis stovyklos dalyvių sugrįžta kasmet. Taip pat yra dalyvių, kurie stovykloje dalyvauja nuo pat 2012-ųjų. Kadaise stovykloje apsilankę kaip moksleiviai ar pirmųjų kursų studentai šiandien jau patys aktyviai prisideda prie stovyklos organizavimo, kai kurie net imasi tyrinėti partizaninį karą savarankiškai. Viliamės, kad net ir kartą stovykloje apsilankę dalyviai ją palieka atvira širdimi laisvės kovų istorijai ir savo krašto pažinimui.

Erikos Čebatorienės nuotr.

Norintys vykti į jūsų organizuojamą stovyklą, jaunuoliai turi ne tik užsiregistruoti, bet ir įvardinti savo motyvaciją, kuri itin svarbus kriterijus atrenkant dalyvius. Kokią motyvaciją dažniausiai nurodo norintys stovyklauti? Ar norinčių būna gerokai daugiau, nei galite priimti?

Dažnai jaunuoliai nurodo ypatingai besidomintys XX a. Lietuvos istorija, konkrečiai – partizaniniu karu. Tokį susidomėjimą skatina viešojoje erdvėje vykstančios diskusijos, įvairūs minėjimai, kino filmai, galiausiai autentiški partizanų dienoraščiai ar liudijimai. Kartais sulaukiame laiškų iš partizaninio karo dalyvių vaikaičių, kuriems stovykla yra galimybė geriau pažinti šeimos istoriją. Džiaugiamės net ir tais, kurie stovykloje apsilanko stokodami žinių apie partizanus, o išvyksta nusiteikę stovykloje įgytomis žiniomis ir patirtimis dalytis su kitais.

Įprastai anketų būna daugiau, negu galime priimti dalyvių. Vis dėlto stengiamės, kad kuo daugiau naujų žmonių turėtų galimybę prie mūsų prisidėti, kad pažintų šį sudėtingą, įdomų ir iki pabaigos nesuprastą istorinį laikotarpį.

 

Ačiū už pokalbį ir linkiu prasmingo laiko stovykloje.

 

Registracija vyksta iki birželio 24 d. imtinai, todėl norintys  dar gali spėti sudalyvauti atrankoje, stovykla nemokama, daugiau informacijos čia.