Iš vienuolių gyvenimo

Vasario 2 d. Putinų gimnazijoje paminėjome Pašvęstojo gyvenimo dieną. Tikybos pamokoje pas mus svečiavosi Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių Seserų kongregacijos vienuolė Vincenta Slavėnaitė. Ji maloniai sutiko atsakyti į mokinių pateiktus klausimus.

Girdėjau, kad vienuolynuose vienuolės vadinamos įžadų vardais. Gal galite atskleisti, koks yra Jūsų tikrasis vardas?

Mūsų vienuolijoje dažniausiai nesikreipiama įžadų vardais. Mūsų seserų gyvena Šiaurės Amerikoje, ten seserys yra pasirinkusios vadintis įžadų vardais. Mes visos, kai atliekame įžadus, turime galimybę pasirinkti vadintis įžadų vardu arba krikšto vardu. Aš pasirinkau vadintis krikšto vardu ir esu Vincenta. Mano įžadų vardas – Benedikta. Taip pat mes visos, atlikusios įžadus, dar gauname Marijos vardą, kadangi priklausome vienuolijai, kuri turi Marijos vardą. Taigi aš vadinuosi sesuo Vincenta Marija Benedikta.

Kaip atradote savo kelią į vienuolyną? Ar Jūs jau nuo vaikystės norėjote tapti vienuole?

Vaikystėje ar paauglystėje nė minties nebuvo apie vienuolės pašaukimą, svajojau tapti mokytoja, dailininke, sukurti šeimą. Labai norėjau būti dailininke ir keturis kartus mėginau stoti į Vilniaus dailės akademiją, tačiau nesėkmingai. Pažintis su vienuolėmis prasidėjo, kai mano mama mane supažindino su viena sese iš mūsų vienuolijos, kuri mane mokė anglų kalbos. Po to su ja kartu studijavome (tik buvome skirtinguose kursuose). Vėliau jai padėjau rašyti baigiamąjį darbą, nes savąjį jau buvau parašiusi ir turėjau šiek tiek patirties. O ji mane vedė prie Dievo ir troško, kad jį vis labiau pažinčiau. Vieną vasarą ta pati sesė mane pakvietė į Marijampolę savanoriškai pagelbėti seserų įsteigtuose Vaikų globos namuose (dabar šie namai jau neveikia). Tai buvo pasirinkimų vasara: ar tęsti studijas, ar dirbti – ir apskritai, o kas toliau?

Būnant pas seses Marijampolėje mane patraukė jų pasišventimas, tarnystė ir malda. Tada ėmiau svarstyti, gal ir aš norėčiau gyventi taip, kaip jos. Taigi tą vasarą pasirinkau tęsti studijas, bet taip pat atsirado vis stiprėjantis troškimas būti kartu su sesėmis. Kai nusprendžiau bandyti žengti žingsnius vienuolyno link, prasidėjo kelionė ir pašaukimo tyrimas. Tai kartu ir tas pats, bet kiekvienam žmogui ir skirtingas, individualus kelias prieš tampant vienuoliu. Iš pradžių kiekvienas tampa kandidatu, tada postulantu, noviciju ir po to duoda pirmuosius laikinuosius įžadus. Taip buvo ir man. Kiekvienas etapas buvo pažymėtas iššūkiais ir malonėmis. Prieš eidama į vienuolyną maniau, kad gerai pažįstu save ir tikrai gerai žinau, kas yra bendruomenė ir kaip joje būti. Tačiau įžengusi į naujokyną ir atsidūrus nedidelėje bendruomenėje – smarkiai nusivyliau, kad ne taip jau viską gerai ir žinau ir ne taip gerai pažįstu save. Tai buvo skausminga patirtis, taip pat ir didelė malonė, nes nesu tobula ir man taip pat reikia Dievo. Noviciato metu panorau išvažiuoti iš ten, neiti pasirinktu keliu. Mane išleido, tačiau jau būdama pakeliui į namus supratau, kad grįšiu, nes man mano pašaukimas labai brangus. Po kelių dienų grįžau. Iš tiesų, net priėmus sprendimą, iššūkiai nesibaigia, kiekvieną dieną reikia apsispręsti iš naujo, bet tai ir yra džiaugsmas man, kad kasdien keliauju su Dievu.

Koks yra kasdienis vienuolės gyvenimas – nuo ryto iki vakaro?

Kiekvieną rytą pradedame kartu 7.30 val. rytmetine liturginių valandų malda (brevijoriumi), po to meldžiamės asmenine malda, t. y. malda su Šventuoju Raštu. Tada įprastu laiku pusryčiaujame, dieną dirbame kiekviena savo darbus, tarnaujame. 13.00 val. susirenkame pietų, o po to vėl grįžtame dirbti savo darbų. 20.00 val. vėl susirenkame maldai. Turime Švenčiausiojo Sakramento adoraciją ir Vakarinę liturginių valandų maldą. Dar per dieną pagal galimybes kiekviena dalyvaujame Šventose Mišiose ir kalbame Šventąjį Rožinį.

Kaip reagavo Jūsų šeima į Jūsų sprendimą tapti vienuole?

Mano tėvai išsiskyrė, kai dar buvau vaikas. Tėtis sukūrė kitą šeimą. Taigi jis net nežinojo, kad renkuosi tokį pašaukimą. Tik vėliau jam apie tai papasakojau, bet ypatingų reakcijų nebuvo. Mus su broliu užaugino mama. Brolis šitą žinią priėmė tyliai ir padėjo išsikraustyti į vienuolyną. Sunkiausia buvo mamai ir močiutei. Mama ilgą laiką išgyveno, bet tai nebuvo kažkokios labai dramatiškos reakcijos. Dabar kasdien viena kitai paskambiname, bendraujame, susitinkame, kai yra galimybių. Ji rūpinasi manimi, domisi kaip laikausi aš ir mūsų bendruomenė.

Mano amžinąjį atilsį močiutė vienuolyną įsivaizdavo kaip kažką labai suvaržyta. Vieną kartą pasakė: „Dabar žaidžiu loterijoje, o kai laimėsiu, aš išpirksiu tave iš ten.“ Bet nelaimėjo (šypsosi, aut. pastaba), o aš likau vienuolyne, bet ne dėl to, kad neišpirko, o kad pati taip pasirinkau.

Ar yra kokių nors „keistų“ taisyklių, kurios galioja vienuolėms? Galbūt negalima valgyti ledų kaip filme „Netikra vienuolė“?

Ledų ir kitų saldumynų bei mėsos valgyti galima. Tačiau viena taisyklė, kurios tvirtai laikomės ir galbūt tai sunkiau suvokti kitiems žmonėms, – mes nei pačios vaišinamės, nei kitus vaišiname alkoholiu. Kiek teko patirti, tai ne visiems suvokiamas dalykas, o mes priimame tai kaip vienybę su tomis šeimomis, kurios labai kenčia nuo alkoholizmo.

Papasakokite apie studenčių namus Vilniuje.

Jau kelerius metus esu vyresniųjų paskirta gyventi Vilniuje Švento Kryžiaus namuose. Esu atsakinga už studenčių bendruomenę, esančią šalia mūsų. Turime atskirą namą, kuris skirtas gyventi tik studentėms, jį kartais vadiname tiesiog „nameliu“. Taigi į šiuos namus priimame merginas nuo 18-os iki 25-erių metų, turinčias studentės statusą. Merginos čia gyvena kaip bendruomenė, kuri keičiasi kiekvienais mokslo metais, nes jos gali čia gyventi nuo vienerių iki dvejų metų. Amžiaus apribojimus pasirinkome jau turėdamos šios veiklos patirties, mūsų šio pasirinkimo motyvas, kad joms nebūtų per daug sudėtinga bendrauti tarpusavyje ir atrasti bendrų interesų. Studenčių namuose gali gyventi merginos iš įvairių Lietuvos miestų, o apie juos sužino ir atranda dažniausiai vienos su kitomis bendraudamos. Norint šiuose namuose gyventi reikia laikytis kelių įsipareigojimų:

1. Privalu dalyvauti bendruomenės vakaruose kartą per savaitę, jų metu kalbamės įvairiomis temomis.
2. Savanoriauti, t. y. dalyvauti socialinėje veikloje, bent 3 valandas per savaitę.
3. Dalyvauti kasdienėje vakaro maldoje.
4. Du kartus per metus leisti savaitgalius su bendruomene.
5. Rūpintis „namelio“ ir asmenine buitimi bei tvarka.
6. Bendrauti su kitomis bendruomenės narėmis. Vienu metu „namelyje“ gali gyventi 12 merginų. Tokius studentų bendruomeninius namus turi ne tik mūsų vienuolynas.

Ko norėtumėte palinkėti / pasakyti merginoms, kurios galbūt svarsto tapti vienuolėmis, bet baiminasi aplinkinių reakcijos?

Vieno recepto nepasakysiu, bet savo nuomone galiu pasidalinti. Galbūt ji kam nors bus naudinga. Taigi kiekviena mergina yra pašaukta gyventi tik jai skirtą gyvenimą. Kai esame jauni, dažniausiai mums svarbi bendraamžių, draugų daroma įtaka, taip pat mūsų tėvai labai nori mums vadovauti ir sukurti mums gyvenimą. Tėvų reikia klausytis, bet taip pat derėtų suvokti, kad esame pašaukti vykdyti Dievo valią, kuri nebūtinai sutampa su tėvų valia ir netgi su mūsų pačių valia. Taigi renkantis kelią svarbu atvira širdis ir malda, nebijoti svarstyti ir, jei yra nors kokia mintis apie vienuolyną, reikia ją brandinti. Reikia išdrįsti gyventi savo gyvenimą, išdrįsti daryti, ko nori tu. Dievas su žmonėmis nejuokauja ir neišjuokia, nereikia galvoti, ką kiti pasakys, reikia galvoti, ką Dievas pasakys. Jeigu jauti pašaukimą, vadinasi, mintis yra gera. Dievas neprašo, ko tu negali padaryti. Jei melsimės, jis padės atskleisti, kam esam pašaukti.

Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių Seserų kongregacijos vienuolė Vincenta Slavėnaitė, Virginijos Ptašnykienės nuotr.

P. S. Vasario trečiąją dieną gimnazijoje dalyvavome kitokioje tikybos pamokoje – virtualioje erdvėje susitikome su vienuole Danguole Gervyte. Šio susitikimo metu sužinojome daug įspūdingų faktų apie kasdienį vienuolių gyvenimą, jų aplinką. Įdomu tai, jog vienuolės veikia ne tik visoje Lietuvoje, tačiau keliauja į įvairias misijas Filipinuose ar Sibire, bendrauja su ten gyvenančiomis seserimis. Vienuolė Danguolė Gervytė mums papasakojo, kaip ji atrado savo kelią ir tapo tuo, kuo yra dabar. Taigi ši pamoka buvo labai įdomi ir leido sužinoti apie vienuolės gyvenimą iš jos pačios lūpų (Ineta Pikūnaitė, IVa klasės abiturientė).

Susitikimas su vienuole man patiko, nes sužinojau daugiau apie vienuolių gyvenimą. Sužinojau apie jų visuomeninę veiklą, organizacijos idėjas ir siekius. Džiaugiuosi, kad nepraleidau progos dalyvauti šioje virtualioje pamokoje (Julija Gorbas, IVa klasės abiturientė).

+4

0