Iš karo sugriautų mokyklų – į klases Lietuvoje

Karas Ukrainoje pakeitė ir Lietuvos gyvenimą: kasdien mūsų šalį pasiekia gerokai daugiau nei po 2 tūkst. karo pabėgėlių, prieglobstis jau suteiktas daugiau nei 20 tūkst. ukrainiečių. Tarp jų yra daug ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikų, kuriuos į savo auklėtinių grupes bei klases priėmė ir rūpesčiu apgaubė Lietuvos ugdymo įstaigos. Apie tai, kaip sekasi visais pasirūpinti, kaip mažieji ukrainiečiai pakeitė mokyklos gyvenimą, „Švietimo naujienos“ kalbėjosi su Kauno Aleksandro Puškino gimnazijos direktoriumi Eriku Griškevičiumi.

 

Kiek jau esate priėmę vaikų iš Ukrainos, iš kokių regionų jų daugiausia atvyko?

Pirmieji vaikai pas mus atvyko iš tų Ukrainos miestų, kurie labiausiai nukentėjo – Charkovo ir Kijevo. Dabar jau ta atvykusiųjų geografija plečiasi, jau yra atvažiuojančių ir iš vakarų Ukrainos, ir iš kitų vietų, nes karo veiksmai plečiasi. Jau esame priėmę apie 350 vaikų, tiksliai iš atminties nepasakysiu, nes tas skaičius keičiasi. Vasario 24-ąją, kai prasidėjo karas Ukrainoje, mūsų gimnazijoje mokėsi 1 200 mokinių. Iki vasario 29 d. turėjome 79 ukrainiečius vaikus, dabar, aišku, tas skaičius stipriai šoktelėjo, bet mes nesame maža mokykla. Negalima sakyti, kad staiga vieną dieną ėmė ir atėjo dar pusė mokyklos.

 

Vis dėlto toks naujokų srautas – beveik trečdalis gimnazijos mokinių – turėjo būti nemenkas iššūkis? Net ne iššūkis, o mokyklos kasdienį gyvenimą iš esmės keičianti krizė?

Ne, krize to nepavadinčiau, taip galėtų atrodyti nebent iš šalies. Viskas gerai. O dėl iššūkio sutinku. Šiandien prieš aštuonias važiavau į darbą. Šalia mūsų gimnazijos yra „Tautos namai“, ten įsteigtas ukrainiečių registracijos centras. Pamačiau labai ilgą eilę lauke. Vadinasi, vaikų bus dar daugiau, tik kitose Kauno mokyklose, nes mūsų gimnazijoje liko tik kelios laisvos vietos. Kiek galėjome, tiek priėmėme. Reikia padėti, galima sakyti, kad ir mes šitaip prisidedame prie tos pergalės.

 

O šiaip gimnazijoje viskas klostosi tvarkingai, vyksta įprastinis ugdymo procesas. Artimiausiu metu planuojame pakeisti tvarkaraštį, kad ukrainiečius galėtume kokybiškai mokyti lietuvių kalbos, nes šiuo metu kai kuriose klasėse jie sėdi su tais vaikais, kurie gerai moka lietuviškai. Norime tas klases, kuriose padidėjo mokinių skaičius, padalinti per pusę. Vaikus, kurie atvyko iš Ukrainos, lietuvių kalbos mokysime atskirai.

 

Kokio amžiaus vaikų iš Ukrainos daugiausiai priėmėte į savo gimnaziją?

Mūsų gimnazija – ilgoji, vykdanti ir ikimokyklinį bei priešmokyklinį ugdymą, priimame auklėtinius nuo vienerių iki aštuoniolikos metų. Štai į mūsų lopšelio-darželio vienerių metų amžiaus grupę jau priimti 2 vaikai iš Ukrainos, yra ir 2, 3 ir 4 metų amžiaus vaikų. Šiaip atvyko įvairaus amžiaus, bet priimame tik iki 10 klasės. Į 11 ir 12 klases jau nepriiminėjome, rekomendavome jiems ilgesnį adaptacijos laikotarpį, kad pramoktų lietuviškai. Juk rugsėjį reikia pasirinkti brandos egzaminus, kaip jie lietuviškai rašto darbą rašys?

 

Kokia, Jūsų akimis, mažųjų ukrainiečių psichologinė būklė, kaip jie adaptuojasi?

Man atrodo, kad kai vaikų gyvenime atsiranda daugiau aiškumo – štai jie jau priimti į mokyklą, pradeda lankyti pamokas – savijauta normalizuojasi, tampa kažkiek lengviau. Kiekvienas vaikas perduotas psichologei, socialinei pedagogei, jais rūpinasi ir klasių vadovai. Vyko mokytojų tarybos posėdis, kalbėdamas akcentavau, kad ne tik klasių vadovai, bet ir mokytojai dalykininkai turi stebėti juos ir iškart susisiekti su tėveliais, jeigu pastebėtų ką nors ne taip psichologinės būklės prasme. Juk suprantame, kad karas gali taip paveikti žmogų, kad pasekmės išryškės ne tik rytoj ar poryt, bet ir po mėnesio. Sunku pasakyti, kaip bus, kol kas viskas gerai.

 

Ar naujokams nekyla bendravimo su gimnazijos mokytojais, bendraamžiais problemų?

Atmosfera labai darbinga. Vaikai lengvai susikalba, tik ukrainiečių rašyba skiriasi nuo rusiškos, todėl mokytojams gana sunku: atvykę mokiniai rašo ukrainietiškai, mokytojams sunku suprasti. Jie kalba rusiškai, bet rašyti rusiškai nemoka.

 

Įdomu, kodėl?

Nuo 2014 m., kai Rusija aneksavo Krymą, Ukrainos mokyklose, kaip supratau, faktiškai buvo atsisakyta rusų kalbos pamokų, mokomasi tik valstybine, ukrainiečių. Gal tik kai kuriose liko po vieną savaitinę rusų kalbos pamoką. Na, o ukrainiečių kalbos raidynas, palyginti su rusiškuoju, yra truputį praplėstas.

Žinoma, problemų kyla. Štai atėjo pas mane istorikas, sako: kaip man juos mokyti? Lietuvos istorija, taip pat ir mūsų gimnazijos tipo mokyklose, turi būti dėstoma lietuvių kalba. Vadovėliai – lietuviški. Anksčiau klasėje per istorijos pamokas buvo 20 devintokų, dabar – 30. 10 ukrainiečių vienoje klasėje ir 10 – kitoje. Mokytojas klausia – kaip dabar su jais dirbti? Ne tik vadovėlių nėra, bet jie dar ir rašo ukrainietiškai!

 

Asociatyvi Renatos Česnavičienės nuotr.

Ir ką jam patarėte?

Pasakiau, kad nepergyventų, viskas bus gerai – reikės ruošti trumpus konspektus. Tik pasiruošimas pamokai turės būti kruopštesnis, o ką reikėtų daryti tose mokyklose, į kurias ateis iš Ukrainos atvykę vaikai, kurie išvis nekalba rusiškai? Kol kas tik pirmos dienos, aš ir vaikams sakau, kad nereikia stresuoti – pirmomis dienomis pasirodys baisu, o paskui viskas susitvarkys.

Mūsų mokykloje nuo 8 iki 12 klasės mokėsi iš Charkovo atvykusi Tatjana, dabar ji – Kauno technologijos universiteto antro kurso studentė. Tėvų nuojauta neapgavo: prieš 7 metus ją atvežė į Kauną, paliko pas globėjus, ji baigė mūsų mokyklą, įstojo į universitetą. Anksčiau tėvai jai padėjo, dabar ji tėvams padeda. Šitas pavyzdys patvirtina, kad tikrai įmanoma atvykus iš Ukrainos mokytis į 8 ar 9 klasę puikiai prisitaikyti ir gyventi Lietuvoje.

 

Kokios pagalbos prireikė gimnazijai priėmus tiek daug ukrainiečių vaikų, kaip ji teikiama?

Su miesto vadovais esame aptarę problemą, kad mums klasėse trūksta stalų, kėdžių. Pažadėjo skirti tam lėšų, o kol kas Kauno technologijos universiteto Inžinerijos licėjus, „Saulės“ gimnazija, kitos mokyklos paskolino senų baldų. Kita problema – staiga padaugėjus mokinių trūksta vadovėlių. Bet po kelių savaičių įsigysime papildomai. Manęs ir iš Nacionalinės švietimo agentūros klausė – kaip jūs dirbate su rusakalbiais vaikais, jeigu trūksta vadovėlių? Sakau, kad ir kaip būtų, bet vadovėlis juk nėra vienintelė pamokos organizavimo priemonė…

 

Kaip dabar pasikeitė mokyklos gyvenimas, kas labiausiai krinta į akis?

Na, kai eini koridoriumi, tai jau reikia brautis – sakyčiau, toks akivaizdžiausias pokytis. Kūno kultūros pamokose anksčiau buvo 40 vaikų per dvi klases, dabar – 60. Valgyklai sunku, nes vaikams iš Ukrainos priklauso nemokamas maitinimas. Valgyklos patalpos atvykus daugiau kaip 300 vaikų juk neprasiplėtė, vienu metu galime pasodinti maždaug 200, o dar turime daugiau nei 100 mūsų darželio vaikų, dar 100 mokinių gauna nemokamą maitinimą, taip pat ir 1 bei 2 priešmokyklinės klasės. Visus sutalpinti ir pamaitinti – tikrai didelis iššūkis valgyklai.

 

Turbūt ir vienas kitas žilas plaukas ant direktoriaus galvos prisidėjo?

Žinokite, ne. Viskas gerai. Atmosfera darbinė, miegu gerai, nes grįžtu namo pavargęs. Savivaldybėje stebisi, kad aš vaikštau su šypsena veide, o aš sakau – kai padedi žmonėms, labai gerai jautiesi. Tikrai.