Investicijos į mokinių ir mokytojų savijautą bei santykius – raktas į mokymosi sėkmę

Švietimo bendruomenei pristatyti tyrimo „Mokymosi pasiekimus sąlygojantys ir psichosocialines rizikas mažinantys mokyklos bendruomenės ir lyderystės veiksniai“ rezultatai atvėrė erdvę idėjoms ir diskusijoms. Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos viceministras Ramūnas Skaudžius prisipažino matąs didelę prasmę, kai mokslo tyrimai derinami su politikoje priimamais sprendimais. Tyrėjų grupės narys dr. Dainius Žvirdauskas, Lietuvos mokyklų vadovų asociacijos prezidentas, KTU Inžinerijos licėjaus direktorius, akcentavo ypatingą mokslo vaidmenį visuomenės raidai, išradimams, pasaulio progresui. Jis teigė besitikintis, kad tyrimo iškeltoms idėjoms bus numatyti ištekliai ir vyks teigiami pokyčiai.

Socialinio kapitalo reikšmė nuotoliniam mokymuisi

 

Pasak tyrimo vadovės doc. dr. Brigitos Miežienės, tyrimas atskleidė, kaip pasinaudojant ne tik asmeniniais gabumais, bet ir bendruomenės indėliu galima gerinti ugdymo procesą bei mokymosi pasiekimus pokyčių (ir ne tik) laikotarpiu. Svarbus tyrimo rezultatas – suinteresuotoms institucijoms, mokyklų vadovams, mokytojams, mokiniams ir jų tėvams parengtos rekomendacijos, o siekiant projekto tęstinumo, bus rengiamos kvalifikacijos tobulinimo programos mokyklų vadovams ir mokytojams.

 

Pasak tyrimo vadovės, vienas iš veiksnių, per kurį atsiskleidžia socialinio kapitalo efektas mokymosi sėkmei, yra psichologinė gerovė arba gera mokinių savijauta. Geri santykiai, jaučiamas palaikymas, parama ir bendradarbiavimas šeimoje bei mokykloje siejasi su geresniais mokymosi pasiekimais. Palankiai bendradarbiavimą, bendruomeniškumą mokykloje vertina tik apie 60 proc. mokinių. Daugiausiai socialinio palaikymo jie susilaukia iš savo tėvų (83 proc.), šiek tiek mažiau iš klasės vadovo (70 proc.), bendramokslių (60 proc.), pedagogų (55 proc.), bet mažiausiai mokinių jaučia mokyklos vadovybės palaikymą (43 proc.).

 

Šie ir kiti rezultatai atskleidžia, kad mokyklos vadovybė dažnai yra per „toli“ nuo likusios mokyklos bendruomenės, o ypač nuo mokinių ir jų tėvų. Taip pat mokykloje jaučiama tėvų tarpusavio palaikymo stoka, kai vos 35 proc. tėvų gali pasidžiaugti kitų tėvų palaikymu. Mokinių tėvai yra pilnavertė mokyklos bendruomenės dalis ir turėtų labiau įsitraukti bei tarpusavyje bendradarbiauti spręsdami su ugdymo procesu susijusius iššūkius.

Kas padėjo išlaikyti gerą savijautą karantine?

 

Prof. dr. Roma Jusienė, pabrėžusi karantino žalą vaikų sveikatai ir savijautai, apžvelgdama rezultatus minėjo ir geros savijautos veiksnius: tyrimas atskleidžia aiškią geros savijautos sąsają su tokiais kasdieniais įpročiais kaip miego kokybė, sėdimoji veikla, fizinis aktyvumas ir naudojimasis ekranais mokymuisi bei pramogoms. Kalbėdama apie socialinę aplinką, R. Jusienė pabrėžė geros savijautos ryšį su mokyklos socialiniu kapitalu, socialiniu palaikymu, santykiais su tėvais ir mokytojais, bei santykiais su bendraamžiais. Paaugliams gyvas bendravimas su bendraamžiais yra ypač svarbus.

 

Pasak R. Jusienės, verta nuolat investuoti į santykius mokykloje ir namuose, aktyvumą, laisvalaikį, judėjimą, miego kokybę. O krizių atveju paaugliams yra būtini socialiniai burbulai, papildomas dėmesys bei pagalba socialiai pažeidžiamiausiems ir bent vienas suaugęs žmogus, kuris girdėtų ir su kuriuo paauglys galėtų nuoširdžiai ir atvirai pasikalbėti. Anot tyrimų rezultatų, per pavasario karantiną net penktadalis mokinių patyrė depresijos riziką.

Mokinių savijauta kitų mokyklos bendruomenės narių akimis

 

Doc. dr. Sigita Girdzijauskienė tyrinėjo, kokia yra mokinių savijauta ir pasiekimai mokytojų, tėvų ir mokinių akimis. Ji pabrėžė, jog psichikos sveikatos problemos turi įtakos mokymuisi, įsitraukimui, elgesiui, kuris neatitinka tėvų lūkesčio. Tyrėja atkreipė dėmesį į problemą, jog prasta mokinių emocinė savijauta ne visada atpažįstama: mokytojai teigia, kad maždaug 7,5  proc. vaikų pasižymi bloga emocine savijauta, tačiau taip besijaučiantys teigia 21,7 proc. mokinių. Vadinasi, mokytojai pastebi tik mažąją dalį vaikų, kurie jaučiasi blogai, didžioji taip besijaučiančių mokinių dalis – nematomi. Apibendrindama S. Girdzijauskienė pabrėžė, jog mokinių socialinių emocinių kompetencijų ugdymas yra tiek pat svarbus kaip ir mokymosi pasiekimai bei mokymosi procesas.

Nuo ko priklauso mokinių noras mokytis gyvai ar per nuotolį?

 

Mokinių norą mokytis vienu ar kitu būdu, kai kalbama apie kontaktinį, mišrų ar nuotolinį mokymąsi, komentavo tyrėjų grupės narė dr. Rima Breidokienė, pasidalindama, jog didžiąją laiko dalį ji dirbanti praktinį darbą su vaikais ir paaugliais, todėl tie išgyvenimai, kuriuos tyrėjai įvertino empiriniu būdu, atspindėjo į terapinę erdvę gyvai atnešamus išgyvenimus.

 

Net 27 proc. mokinių linkę mokytis tik nuotoliniu būdu, dar apie 40 proc. rinktųsi mokytis mišriai, o trečdalis eitų į mokyklą, kaip ėjo iki pandemijos. R. Breidokienė minėjo, jog nuotoliniu būdu nori mokytis jaunesni, daugiau laiko prie ekranų pramogoms praleidžiantys, ilgiau sėdintys vaikai, kurių fizinis aktyvumas – nepakankamas. Šie vaikai pasižymi prastesne psichologine gerove, turi mažiau draugų ir rečiau bendrauja gyvai su bendraklasiais, jų prastesnis mokyklos bendruomenės ir socialinio kapitalo vertinimas, jie sulaukia mažiausiai palaikymo.

 

Pasak tyrėjos, tam, kad vaikai norėtų mokytis mokykloje gyvai, turime siekti gerinti mokytojų ir mokinių santykius, psichologinį klimatą, socialinį mokinių palaikymą ir įgalinimą. Be to, turime skatinti mokinius įsitraukti į popamokinę veiklą bei fizinio aktyvumo reikalaujančią veiklą. Emocinė parama mokiniams, ypatingai tiems, kurie socialiai atsiskyrę ir mažiau bendrauja gyvai, būtina.

Fizinis aktyvumas siejasi su geresne fizine savijauta

 

Prof. dr. Arūnas Emeljanovas pristatė mokinių fizinio aktyvumo ir pasyvumo karantino laikotarpiu sąsajas su psichosocialinėmis rizikomis, mokymosi rodikliais bei socialiniu kapitalu. Tyrėjas konstatavo, jog beveik 8 iš 10-ties Lietuvos mokinių karantino metu nebuvo pakankamai fiziškai aktyvūs, per daug laiko praleisdavo pasyviai. Fiziškai aktyvesnių mokinių psichologinė savijauta buvo geresnė, jie pasižymėjo mažesniu distresu, turėjo mažiau emocinių, dėmesio, elgesio ir bendravimo sunkumų, pasižymėjo didesne motyvacija mokytis, nei fiziškai pasyvesni mokiniai.

 

Tik 24 procentai tyrime dalyvavusių vaikų karantino metu buvo pakankamai fiziškai aktyvūs – kai fizine veikla užsiimama mažiausiai 1 valandą kasdien. Fiziškai aktyvesni vaikai turi daugiau draugų, o kuo platesnis socialinis tinklas, tuo geresnė ir psichinė sveikata. Pasak A. Emeljanovo, ypač svarbu mums, suaugusiems, būti fiziškai aktyviems ir rodyti vaikams tinkamą pavyzdį.

Mokytojų savijauta priklauso nuo jų santykio su mokyklos vadovybe

 

Apie mokytojų savijautą ir kaip ji siejasi su suvoktu vadovavimu, kalbėjo doc. Jolita Buzaitytė Kašalynienė. Ji pabrėžė, jog tyrimo rezultatai rodo, kad pedagogų ir mokinių savijauta beveik atspindi viena kitą. Pasak tyrėjos, norint padėti vaikams, pirmiausia turime padėti suaugusiems, kurie tais vaikais rūpinasi.

 

Tyrimo rezultatai atskleidė, jog pedagogų savijauta priklauso nuo jų santykio su mokyklos vadovybe: kuo didesnis abipusis pasitikėjimas ir pedagogų įtraukimas į sprendimų priėmimą, tuo geresnė jų savijauta. Kuo dažniau pedagogai linkę manyti, jog vadovai jais pasitiki ir kuo geriau vertina vadovų vadovavimą, tuo geriau jie jaučiasi ir tuo mažiau turi „perdegimo“ požymių.

Jei pedagogai nesijaučia įtraukiami į sprendimų priėmimo procesus, jie turi didesnę riziką patirti „perdegimą“ ir turėti daugiau sveikatos problemų. Taigi gerų santykių mokykloje kūrimą verta pradėti nuo viršaus ir leistis žemiau mokinių link. Vadovai pirmiausia turi rūpintis mokytojų savijauta. Labai svarbios įvairios galimybės gauti pagalbą psichologinei higienai palaikyti, to ypač reikia ilgiau mokykloje dirbantiems ir vyresniems pedagogams.

Matyti, girdėti, priimti kitą ir kitokį – būtina

 

Virginija Būdienė, Vilniaus politikos analizės instituto vadovė, atkreipė dėmesį, jog švietime svarbu kurti ne vien detales – mokinių pasiekimus, o visuminę asmenybę – kalba sukosi apie sociumą, socialinį kapitalą, kompetencijas. Pasak V. Būdienės, tyrimas faktais pagrindė tai, kad mokykla nėra tik mokinių pasiekimų kūrimo vieta, mokykla – visuomenės kūrimo vieta visomis prasmėmis, todėl, pasak tyrėjos, tie nematomi – blogai besijaučiantys, bet mokytojų nepastebimi vaikai – pats skaudžiausias projekto atradimas.

 

Dr. Stanislav Sabaliauskas atkreipė dėmesį, jog vertėtų mąstyti apie kitokį ugdymo formatą, įvertinant kontekstą, arba kitaip sakant – aplinką, terpę, kurioje mes visi mokomės iš visų, apie aplinką, kuri yra šalia, kai vaikai mokosi iš mokytojų, o mokytojai taip pat gali mokytis iš vaikų.

 

Pasak. S. Sabaliausko, gauti žinių yra svarbu, tačiau mokymasis taip pat susijęs su kitos kultūros įsileidimu į save, su tolerancija kitoniškumui, su santykiais, o tai siejasi su socialiniu kapitalu, vertybėmis, socialiniu emociniu ugdymu. Tyrėjas pasidžiaugė, kad tyrimo komandą sudarė skirtingų patirčių ir sričių žmonės, kurie neapsiribojo vien mokslo tiesomis, ir tai yra itin vertingas aspektas.

 

Psichosocialinių studijų doktorantė Erika Speičytė-Ruschoff apgailestavo, jog bendruomenėje esančios mažesnės grupės kartais vienos kitų nemato, todėl itin svarbu yra susiburti ir pradėti matyti vieniems kitus.

 

Tyrimo rezultatai lapkričio 24 d. buvo pristatyti Vilniaus universitete vykusioje konferencijoje „Kas sąlygoja mokymosi sėkmę pokyčių ir krizių laikotarpiu“ Konferencijos ir diskusijos įrašą rasite čia. Tyrimas, kurio pagrindu bus parengtos gairės, kaip efektyviai reorganizuoti ugdymo procesą visuotinės krizės akivaizdoje, atliktas Lietuvos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos užsakymu. Projektą finansuoja Europos Sąjunga (projekto Nr. S-DNR-20-8) pagal sutartį su Lietuvos mokslo taryba (LMTLT).

 

Redakcijos inf.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.