Internetu pradeda naudotis vis jaunesni vaikai: ką naudinga žinoti

Dovilė Šileikytė
,
„Švietimo naujienų“ korespondentė

Internetas tapo neatsiejama ne tik mūsų, suaugusiųjų, bet ir vaikų gyvenimo dalimi. Jei anksčiau rekomendacijose tėvams būdavo nurodoma, kad vaikams iki dvejų metų siūloma neleisti būti prie elektroninių prietaisų ekranų, o stacionarų kompiuterį reikėtų statyti bendroje namų erdvėje, kad suaugusieji galėtų matyti, ką internete veikia vaikas, – laikai ir technika pasikeitė. Dabar internetas vaikams, turintiems išmaniuosius telefonus, pasiekiamas praktiškai iš bet kur ir bet kada, o prie ekranų laiką leidžia jau kūdikiai, jei tėvai jiems sudaro sąlygas. Vykstant tokiems pokyčiams, mokslininkai atlieka įvairius tyrimus, apklausdami vaikus ir tėvus.

Thomas Park (unsplash.com) nuotr.

Neseniai Vilniuje surengtas Vilniaus universiteto (VU) Filosofijos fakulteto Psichologijos instituto mokslininkų projektų „Lietuvos vaikų ir paauglių naudojimasis internetu: grėsmių ir galimybių tendencijos ES šalių kontekste“ ir „Jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikų interneto naudojimo sąsajos su jų socialine emocine raida bei santykiais su tėvais Latvijoje, Lietuvoje ir Taivane: tęstinis tyrimas“ baigiamoji konferencija. Dalijamės kelių lektorių pranešimuose išsakytomis mintimis.

 

VU Psichologijos instituto doc. dr. Neringa Grigutytė kalbėjo apie Lietuvos vaikų naudojimąsi internetu Europos šalių kontekste per pastarąjį dešimtmetį. Pasak tyrimų, 9–16 metų vaikai internete vidutiniškai praleidžia 170 min., vyresni daugiau, jaunesni – mažiau, Lietuvos rodikliai šiame kontekste – tokie kaip ir Europos Sąjungos vidurkis. Tiesa, tai yra vaikų nuomonė, kiek laiko jie praleidžia internete, kurį ne visada tiksliai gali suskaičiuoti ir suaugusieji. Taip pat kyla klausimų, ar muzikos klausymąsi internete irgi galima priskaičiuoti prie internete leidžiamo laiko, todėl tai labiau parodo tendencijas, ne konkrečius skaičius. Daugiau laiko vaikai internete praleidžia tomis dienomis, kai nereikia eiti į mokyklą.

Per pastarąjį dešimtmetį vyresnių vaikų naudojimosi internetu laikas ilgėjo. Dažniausiai žiūrimi vaizdo įrašai, klausomasi muzikos, žaidžiami žaidimai; išaugo seksualinio turinio vaizdų žiūrėjimas.

Mokytojai, vaikų teigimu, labiau skatina savarankiškai ieškoti informacijos internete, juo naudotis, o tėvai pataria, kaip saugiai tai daryti, padeda internete surasti reikiamos informacijos, kai kyla sunkumų. Prieš dvejus metus tėvai dažniau aiškino vaikams, ar informacija internete tinkama, ar ne, jie, taip pat, palyginus su ankstesniu tyrimu, turi vis mažiau galimybių būti su vaikais viename kambaryje, vadinasi, su jais gali tik kalbėtis, taip sužinoti atžalų patirtis naršant internete.

 

Tyrimais vertinamos interneto galimybės, grėsmės, žala, kaip naudojimasis internetu veikia savijautą. Paaiškėjo, kad naudojimasis internetu yra kasdienė veikla, vaikai gali prie interneto jungtis ir tą daro iš bet kur, bet kuriuo metu, dažnai nuolat būna internete, dažniausiai jungiamasi išmaniaisiais ar mobiliaisiais telefonais. Lietuvos vaikai internete atlieka įvairias veiklas (palyginus su kitomis Europos Sąjungos šalimis) – ne tik leidžia laisvalaikį, bendrauja su draugais, bet aktyviai naudoja internetą ir mokymosi tikslais. Reikia atsižvelgti į tai, kad kuo daugiau laiko vaikas praleidžia internete, tuo didesnė tikimybė, kad gali susidurti su daugiau grėsmių. Rizikos, kurių yra internete, nebūtinai tampa žala, internetas gali tapti ir galimybėmis, tik labai svarbu atsižvelgti į tai, kad rizikos internete keičiasi (vienų daugėja, kitų mažėja, prie to prisideda prevencinės programos, skirtos saugiam internetui; žiniasklaidoje viešinamos istorijos, kuo baigiasi atvejai, kai einama susitikti su nepažįstamu žmogumi ir pan.). Vaikams svarbi tėvų, mokytojų ir draugų parama.

Kompulsyvus naudojimasis internetu

 

VU Psichologijos instituto doc. dr. Vilmantė Pakalniškienė skaitė pranešimą „Vaikų naudojimosi internetu Lietuvoje, Latvijoje ir Taivane profiliai: ar vieni vaikai turi daugiau problemų nei kiti?“ Visame pasaulyje naudotis internetu pradeda vis jaunesni vaikai, jau kūdikystėje, nes tėvai duoda jiems planšetes ir pan., praleidžia internete vis daugiau laiko, o ilgesnis ir dažnesnis naudojimasis internetu gali turėti neigiamų pasekmių emocinei savijautai, socialiniams santykiams, aktyvumui (ypač fiziniam), izoliacijai ir pan. Tai sužinome iš tyrimų, tačiau trūksta jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikų naudojimosi internetu tyrimų, atskleidžiančių, kaip jis siejasi su psichosocialiniu funkcionavimu, nes daugiau ištirta paauglių, jaunuolių. Daugiausiai laiko darbo dienomis internete praleidžia Latvijos vaikai, mažiausiai – Taivano.

Aktyvus interneto naudojimas siejamas su elgesio problemomis ir kompulsyviu interneto naudojimu (KIN) – pernelyg dideliu, sunkiai kontroliuojamu įsitraukimu naudojantis internetu, dėl to nukenčia kitos kasdienės veiklos (tai kontrolės (ypač laiko nuovokos) praradimas, nuolatinis galvojimas apie tai, kaip greičiau prisijungti. Prisijungimas naudojamas mažinti įtampą, kai kyla konfliktų su kitais ir/ar savimi). „Manome, kad kompulsyvus elgesys gali būti siejamas ne tik su laiku, praleidžiamu internete, bet ir su atliekamomis veiklomis ar jų įvairove, įsitraukimu jas atliekant.

Pradinių klasių vaikai tikrai išsiskiria, aktyvus jų naudojimasis internetu siejamas su elgesio problemomis ir KIN. Kol kas negalime daugiau pasakyti apie kitas problemas, bet spėjame, kad su šiomis sietinas ilgesnis laikas, o ne įvairios veiklos ar įgytos žinios. Dažniausiai vaikai žiūri vaizdo įrašus, žaidžia žaidimus, klausosi muzikos“, – teigia V. Pakalniškienė.

 

Latvijos universiteto Psichologijos katedros prof. dr. Sandra Sebre atsiųstame vaizdo pranešime kalbėjo apie tai, kad kartais ne vartotojas kontroliuoja internetą, o atvirkščiai, tuomet kalbama apie KIN, darantį įtaką žmogaus sveikatai, savijautai, gali lemti depresiją, nerimą, sunkinti santykius ir panašiai. Jei vaikai gauna mažiau tėvų dėmesio, jie dažniau susiduria su naudojimosi internetu problemomis. Kompulsyviai naudojamam internetui neigiamą įtaką daro emocinė tėvų šiluma, geri santykiai šeimoje – kai tėvai gerbia, padrąsina vaiką, tai yra, kuo geriau vaikas jaučiasi su tėvais, tuo mažesnė kompulsyvaus naudojimosi internetu tikimybė.

 

VU Psichologijos instituto doc. dr. Roma Jusienė skaitė pranešimą „Pradinukų kompulsyvaus (probleminio) interneto naudojimo veiksniai“. Kalbant apie vaikus, paauglius, jaunuolius dažniausiai vartojama sąvoka – probleminis naudojimasis internetu arba dažniausiai – KIN. Karantino metu paaiškėjo, kad nuotolinių pamokų metu vaikams nerimą kėlė tai, kad jie negalėjo prisijungti prie kitų alternatyvių veiklų internete, tai juos blaškė. Tėvai nurodė, kad 10 proc. vaikų beveik nesinaudoja internetu. Karantino metu vaikai kasdien vidutiniškai leido po tris valandas pramogoms ir tiek pat mokymuisi.

Asmeninį kompulsyvumą vaikai vertina mažesniais įverčiais nei tėvai. Karantino metu KIN įverčiai išaugo. Vienas iš rizikos veiksnių – berniukų lytis, nes ir tėvų, ir vaikų vertinimu, berniukams būdingi didesni KIN įverčiai, bet karantino metu išaugo ir mergaičių interneto naudojimo dažnumas ne tik mokymuisi, bet ir pramogoms. KIN įverčius prognozuoja naudojimosi internetu trukmė, prosocialus elgesys, prasti santykiai su tėvais, papildomi rizikos veiksniai – vaiko elgesio problemos, prasta šeimos finansinė situacija. Su KIN įverčiais nesusiję: naudojimasis internetu atliekant mokyklines užduotis, vertingos informacijos paieška, kalbėjimasis su žmonėmis, dalijimasis kūryba, o daiktų kainų paieška, vaizdo įrašų stebėjimas, lankymasis socialiniuose tinkluose, žaidimai, muzikos klausymasis internete, didelė naudojimosi trukmė – susiję.

Vaikų saugumas ir privatumas internete

 

VU Psichologijos instituto doc. dr. Ilona Laurinaitytė šia tema pristatė Lietuvos duomenis. Teoriškai, iki trylikos metų, asmeninių profilių socialiniuose tinkluose, vaikai kurti dar negali, bet praktiškai jais naudojasi. Kai kuriais klausimais tėvų ir vaikų anketose pateikti atsakymai skiriasi – 50 proc. tėvų mano, kad vaikai turi paskyras socialiniuose tinkluose, nors iš tikrųjų tokių yra tik 35 proc. (arba galbūt tėvai yra sukūrę paskyrą, o vaikai apie tai nežino). Tėvai mano, kad vaikai neieško internete informacijos apie daiktų kainas, bet jie tai daro. Išsiaiškinta, kiek procentų vaikų, kokių gebėjimų turi: pakeisti privatumo nustatymus, išsaugoti internete rastą nuotrauką, susikurti interneto puslapį, ir panašiai. Vaikai dažnai žiūri vaizdo tinklaraščius, todėl tėvams derėtų pasidomėti, ką jie seka – kokius žmones, kokį jų kuriamą turinį.

Paskelbta nemažai publikacijų apie tai, kad tarp 7–10 metų vaikų (dažniau berniukų arba tų vaikų, kurių šeimose nėra artimo ryšio, dažnesnės problemos dėl elgesio) dažniau žiūrimi pornografijos tinklapiai, nes turinys yra laisvai prieinamas.

Tėvams būtina atkreipti dėmesį į vaikų stebimą turinį ir būtinai apie tai kalbėtis. Virtualiuose žaidimuose būna daug smurto, stereotipų, tai veikia vaikų elgesį. Jei apie tai su vaiku nesikalbama, tai – didelė problema. Jei tėvai vaikui sukūrę „Facebook“ ar „Instagram“ profilį, publikuoja daug jo nuotraukų ar panašiai, kyla rizika, kad jų atžala susidomės ne visai gerus ketinimus puoselėjantys žmonės. Gali vykti patyčios internete, išauga netinkamo kontakto tikimybė, kai matomas vaiko veidas, žinoma informacija, ką jis veikia ir panašiai.

Galimos grėsmės

 

Antrasis V. Pakalniškienės pranešimas apie tai, kas vyksta, kai vaikai ir paaugliai, naudodamiesi internetu, patiria grėsmių. Labiausiai paplitusi internete atliekama veikla – socialinė, ypač, jei kalbama apie vyresnio amžiaus vaikus ir paauglius. Tyrimai rodo, kad 90 proc. paauglių aktyvūs socialiniuose tinkluose – vienokia ar kitokia forma jie aktyviai bendrauja. Aktyviausiai jie siunčia ir gauna žinutes bei laiškus, dalyvauja socialinių tinklų svetainėse. Yra kategorija vaikų, kurie daugiau bendrauja ir atvirauja internetu nei gyvai. O internetu viešinama informacija visada sukelia saugumo klausimą – ar nepasakiau per daug, ar informacija nebus panaudota prieš mane? Kiek žinoma iš ankstesnių tyrimų, vaikai ir paaugliai linkę pasitikėti asmenimis, su kuriais bendrauja internete, dažniausiai bendraujama su pažįstamais.

 

Vaikai turi žinoti, kad viešinama informacija gali padaryti juos pažeidžiamais manipuliacijomis, priekabiavimu ar pan. Daugiau nei pusė vaikų internete patyrė įvairių neigiamų išgyvenimų. Kartais tam panaudojama ne paviešinta informacija, bet jų pasisakymai, nuomonė ir pan. Neigiami reiškiniai internete dažnesni nei daugiausiai tyrinėtos elektroninės patyčios, tai ir informacijos atskleidimas, pornografinio ir agresyvaus turinio matymas, nepageidaujamų seksualinių žinučių gavimas ir kt.

 

Lektorė apžvelgė Lietuvos vaikų patirtas grėsmes internete (ištirta iki tūkstančio 9–17 m. vaikų). Per pastaruosius metus jie matė ar patyrė internete tai, kas sukėlė nerimą ar sutrikdė 16 proc. jaunesnių ir 25 proc. vyresnių vaikų. Užfiksuota elektroninių patyčių atvejų, nemalonių žinučių, nepriėmimų arba pašalinimų iš grupių, spaudimo atlikti tam tikras veiklas, grasinimų, išplatintos informacijos apie juos, vyresni vaikai to patiria gerokai daugiau.

Vaikų klausta, ar jie gauna seksualinio turinio žinučių (tai gali būti tekstai, paveikslėliai, filmuota medžiaga) – teigiamai atsakė 13 proc. jaunesnių ir 33 proc. vyresnių vaikų, ar sulaukė prašymų atskleisti seksualinio pobūdžio informacijos apie save (teigiamai atsakė 3 proc. jaunesnių ir 12 proc. vyresnių, kurie tokių prašymų sulaukia dažniau, bent kartą per mėnesį).

 

Su kuo vaikai kalbasi, kai patiria grėsmių? Jaunesni daugiausia su tėvais ir su draugais, vyresni – su draugais. Abiejose amžiaus grupėse yra vaikų (daugiau tarp vyresnių), kurie su niekuo apie tai nesikalba. Kaip vaikai elgėsi, kai paskutinį kartą internete nutiko kas nors nemalonaus? Jaunesni vaikai atsakė, kad dažniausiai uždaro tą programėlę, svetainę, ir kurį laiką ja nesinaudoja. Vyresni vaikai kartais elgiasi taip pat arba nekreipia dėmesio, kurį laiką nustoja naudotis internetu, bando ištrinti žinutes, užblokuoti tą asmenį. Vaikai, kurie patiria grėsmių internete, turi daugiau elgesio sunkumų. Vėl išlieka aktualus klausimas, kuris aspektas lemia kitą.

Ar paaugliai vienodai išnaudoja virtualias galimybes?

 

VU Psichologijos instituto doc. dr. Saulė Raižienė kalbėjo apie 13–17 m. paauglius ir palietė tapatumo klausimą. Net ir mes, suaugusieji, kartais savęs klausiame, ar mums patinka tai, ką darome ir pan. Tapatumo klausimas yra viso gyvenimo klausimas, įvairiais gyvenimo etapais ieškome atsakymo, o paauglystėje jis ypač aktualus – šiuo gyvenimo laikotarpiu atsakoma į du pagrindinius klausimus – kas aš esu ir kaip man savo tapatumą atrasti. Paaugliai yra įvairūs – vieni jau atsakę į tuos klausimus, kiti dar ieško savęs ir pan. Tapatumo paieška – tęstinis procesas, vykstantis nuolat. Tapatumui svarbus draugų, šeimos kontekstas. Tam naudojamos ir virtualios priemonės. Ką žinome apie virtualaus konteksto ypatybes, galvodami apie tapatumo formavimąsi? Manoma, kad taip plečiamos galimybės tapatumo formavimuisi, nes ką nors tyrinėdamas internete neapsiriboji geografine vieta, jei manai, kad tau gali būti įdomu dirbti su liūtais, turi galimybę pamatyti, kaip atrodo, tarkime, liūtų treniravimas Afrikoje. Tai patogu ir tiems, kuriems stinga socialinių gebėjimų. Kitas ypatumas – nuasmenintas tyrinėjimas – virtualiame kontekste tavo tyrinėjimų neriboja lytis, išvaizda, gali tyrinėti įvairias alternatyvas, nesiedamas su realiomis galimybėmis, ne taip riboja socialinės normos, stereotipiniai požiūriai, ką tu gali ar ko negali.

Gerai, kad paaugliai internete gali jaustis įgalinti, savarankiški, daryti sprendimus. Tai – privalumai ir galimybės. Iš kitos pusės, kyla ir grėsmių (jei identifikuojamasi su tomis veiklomis, grupėmis ar vaidmenimis, kurie gali būti žalingi, kenkti). „Tyrimo klausimas buvo, ar visi paaugliai vienodai išnaudoja virtualų kontekstą, kėlėme hipotezę, kad tapatumas turėtų būti siejamas su tuo, ką jie veikia internete. Jei paauglys žino, ko nori, iš virtualių galimybių pasiims naudingus dalykus, kurie jį sustiprins, bet turėtume galvoti apie tuos, kurie nežino, ko nori, neturi krypties, kaip juos motyvuoti tą erdvę išnaudoti tam, kad stiprėtų“, – sako S. Raižienė.

 

Kaip, baigdama savo pranešimą, kalbėjo S. Raižienė, internetas savaime nėra nei blogis, nei gėris – svarbu patirtys jame ir tai, ką su jomis darome. Todėl vaikams tereikia paaiškinti jo teigiamus ir neigiamus aspektus, kad nekiltų įvairių grėsmių ir interneto naudojimas netaptų kompulsyviu.

 

Renatos Česnavičienės nuotrukos

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *