Integruotas ugdymosi turinys – socialinio sąmoningumo didinimui

Prof. dr. Giedrė Kvieskienė
,
Vytauto Didžiojo universitetas

Mokytojai Lietuvoje ir pasaulyje skirtingais būdais renkasi ir kuria integruotą ugdymo turinį. Pastarasis dažniausiai apima kelis dalykus, temas ar siekia visiškai integruoto, holistinio ugdymo.

 

Vis dažniau pastebimi mokytojų bandymai sieti praktiką ir teorines dalykų žinias, teorijos pamokas paversti diskusinėmis, įtraukti moksleivius į jiems artimų ir pažįstamų problemų aptarimą, sprendimų paiešką. Tokiu atveju, pamokos metu gaunamos žinios orientuojamos ne į faktų kaupimą, o jų įsisąmoninimą, praktinių įgūdžių ir gebėjimų lavinimą. Lietuvoje, tuometinės Nacionalinės mokyklų vertinimo agentūros (dabar Nacionalinės švietimo agentūros Stebėsenos ir vertinimo departamento) užsakymu atliktas tyrimas parodė, jog 88 proc. mokytojų mano, kad pamokas kreipiant į mąstymo lavinimą, praktinį žinių taikymą, turi būti naudojami aktyvūs metodai. Tam pritaria ir 81 proc. tėvų.

 

Nepaisant kritiško požiūrio į mokyklą ir joje naudojamų metodų, praktikos analizė patvirtina, kad mokytojai dažnai integruoja istorijos, pilietinio ugdymo, verslumo ugdymo, geografijos, ekonomikos ir meninio ugdymo dalykų temas, rečiau integruojamos biologijos, chemijos, fizikos, matematikos, lietuvių ir kitų kalbų pamokos. Tokius integruotus modulius mokytojai kuria pagal sprendžiamą problemą, pasirinkdami vieną temą, kurią analizuoja kelių mokomųjų dalykų kontekste arba naudodami temų sintezės metodą. Pasirinkę „probleminį“ temos ar sintezės dalykų integracijos metodą mokytojai siekia kūrybiškai perteikti dalyko medžiagą, tikisi, kad moksleiviai lengviau suvoks skirtingų mokslo sričių skirtumus, atras jų ryšį su realiu pasauliu.

Renatos Česnavičienės nuotrauka

Skatinti savarankišką mąstymą, dėl realiame gyvenime iškylančių iššūkių ir gebėjimą spręsti kasdienes problemas, konfliktus, ypač vyresnėse klasėse, kai visuomenės aktualijos bei kylantys konfliktai tampa suvokiami, padeda sprendimų projektavimas, jų pristatymas viešai, vertinimui pasitelkiant atsakingus visuomenės narius.

 

Diskusijos, debatai, sprendimų projektavimas, aktyvus įsitraukimas į socialines akcijas ugdo socialinį sąmoningumą ir atsakomybę. Pagrindiniai mokomieji dalykai, kai mokoma suvokti visuomenės reiškinius – tai pilietinis ugdymas, etika ir ekonomika. Pilietinės visuomenės, politikos, teisės principų ir istorijos išmanymas realybėje – glaudžiai susijęs su ekonomine logika, vertybės taip pat neatsiejama suvokimo ir vertinimo dalis. Aktualijų nagrinėjimas integruojant šias tris disciplinas padeda iš esmės perprasti problemą. Pavyzdžiui, asmeninio lygmens klausimas, kaip galėčiau padėti skurstantiems, gali būti atsakytas aiškinant ir praktiškai išbandant tokias ekonomikos temas kaip privati parama, socialinės akcijos, labdara, nevyriausybinės organizacijos veikla. Pilietiškumo: visuomeninės, politinės organizacijos, aktyvus dalyvavimas visuomenės gyvenime. Klausimas įtraukia ir etikos principus – draugystę, empatiją, ištikimybę. Taigi šių disciplinų integravimas – raktas į aiškesnį asmeninio ir visuomenės gyvenimo suvokimą.

 

Socialinio sąmoningumo trūkumą akivaizdžiausiai iliustruoja populistinių politinių jėgų pergalės pasaulyje, neatsakingas viešųjų ir asmeninių finansų tvarkymas: valstybių ir privačių asmenų skolos, emigracija dėl socialinių garantijų, pasiryžimas dalį savo laisvių aukoti vardan menamo saugumo. Dažnai jauni žmonės neturi pagrįstos asmeninės nuomonės dėl to, kas vyksta socialinėje erdvėje, tinkluose, žiniasklaidoje, nemato savęs kaip sprendimų priėmėjų, galinčių daryti įtaką ekonominei, socialinei, politinei situacijai. Dėl asmeninių nesėkmių ar prastos ekonominės situacijos jaunuoliai linkę kaltinti aplinką – valdžią, žiniasklaidą ar verslininkus. 2016 m. Europos Parlamento „Eurobarometras“ viešosios nuomonės tyrimo metu atlikta apklausa rodo, kad pusė apklaustų jaunų žmonių mano, jog efektyviausias būdas dalyvauti visuomeniniame gyvenime – balsavimas rinkimuose. Taigi pokyčių visuomenėje siekimas susiaurinamas iki balso atidavimo ir reprezentacijos lūkesčio. Tik kas penktas respondentas mano, jog veiksminga ir po rinkimų aktyviai kontroliuoti išrinktąją valdžią, pavyzdžiui, įsitraukti į viešus politinius debatus, demonstracijas ar prisidėti prie nevyriausybinių organizacijų veiklos. Asmeninės iniciatyvos svarbą, kaip veiksmingą sprendžiant socialines problemas, pripažįsta trečdalis apklaustųjų.

 

Socialinio ugdymo bendrosiose nuostatose aiškiai įvardyti socialinio lavinimo siekiai „<…> kad išsiugdytų gebėjimus aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime, bendrauti ir bendradarbiauti, siekti įgyvendinti jiems ir visuomenei svarbius tikslus; kad ugdytųsi tautinę ir pilietinę savimonę, grindžiamą demokratinėmis ir kultūrinėmis tautos vertybėmis.“ Pastebimas siekis šias nuostatas įgyvendinti ir praktikoje – siekiama, kad pamokos nebūtų tik teorinės, atitrūkusios nuo visuomenei ir moksleiviui artimų problemų, kad būtų orientuotos ne į žinių kaupimą, o jų įsisąmoninimą, įgūdžių lavinimą.

 

Būtina užtikrinti, kad toks požiūris būtų įgyvendintas, o užsibrėžtų rezultatų siekiama pasitelkiant tinkamiausius ugdymo principus ir priemones, remiantis kitų šalių patirtimi. Asmuo gali keisti netenkinančią situaciją, nes jis yra savo paties, savo šeimos, mokyklos, valstybės šeimininkas. Tai galioja edukaciniu požiūriu, nes visos socialinio ugdymo teorijos siejamos su į asmenį orientuotu požiūriu (Person-centred approach – PBS). Pagrindinis šios metodologijos principas sukurtas pagal Geštalto (vok. Gestalt) teorijos kūrėjo, psichologo Kurto Goldsteino (Kurt Goldstein) idėjas, kurias pratęsė Karlas Rodžersas (Carl Rogers) ir Abraomas Maslovas (Abraham Maslow) papildydami jas savirealizacijos idėjomis. Žmogus atsakingas tuomet, kai laisvas, ir laisvas tuomet, kai atsakingas.

 

Ugdymo procese reikia įtraukti aktyviuosius ugdymo metodus, kurie skatina mokinius mąstyti, analizuoti, veikti, reikšti savo nuomonę. Labai svarbus – mokymasis bendradarbiaujant, kuris formuoja gebėjimą dirbti komandoje, prisiimti atsakomybę ne tik dėl savo, bet ir komandos rezultatų.

 

Asmens – centro koncepcija taip pat aktuali ir socialinėse teorijose. Visuomenė – tai sąveikaujančių individų visuma, o ne atskirais tikslais ir taisyklėmis besivadovaujantis mechanizmas. Visuomenėje procesai vyksta ne cikliškai, jiems negalioja gamtamokslis determinizmo principas, nes visuomenės centre – žmogus. Procesus veikia pasirinkimai ir bendradarbiavimas. Kainos didėja arba mažėja, priimami vienokie ar kitokie įstatymai, egzistuoja patyčios, bet ne dėl to, kad veikia kažkokie abstraktūs dėsniai, o dėl žmonių veiklos. Ekonominiai, politiniai, kultūriniai įvykiai – tai žmonių veiklos atspindys. Todėl svarbu pastebėti individualių pasirinkimų tiesioginius ir netiesioginius padarinius sau, aplinkai ir kitiems, tai reflektuoti, iš to mokytis ir tobulėti.

 

Pasak edukologo ir filosofo Liutauro Degėsio, „mūsų gyvenimas – tai tarsi viso gyvenimo trukmės eksperimentas, kuriame svarbiausias yra pats procesas, bet ne jo rezultatas.“ Todėl socialinio ugdymo teorijos ir praktika siekia įtraukti tokius metodus ir instrumentus, kurie sudaro sąlygas savarankiškai veikti, siekti, kurti, gauti rezultatą, jį apmąstyti ir keisti elgesį. Realių situacijų interpretacija, diskusija ir argumentais grindžiama analizė – raktas suvokti ir keisti pasaulį. Šis suvokimas reikalauja kompleksinių įgūdžių ir tam tikrų disciplinų principų išmanymo.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.