Integruotas mokymosi turinys – didesnei ugdytinių įtraukčiai

Prof. dr. Giedrė Kvieskienė

Atspirties tašku prasmingam mokymosi procesui turėtų būti realūs pasaulio reiškiniai, kurie, remiantis kritinio mąstymo kompetencija, būtų analizuojami taikant skirtingų disciplinų principus bei bendrąsias ir specifines žinias. Tikslas – mokyti suvokti pasaulį, jo reiškinius, dėsnius ir neapibrėžtumą. Integruotas ugdymas – tai jautrumo link nukreiptas procesas, siejantis skirtingų sričių žinias, įgūdžius ir sąmoningumą.

 

Integruotas požiūris į problemas sėkmingas tada, kai grindžiamas visapusiu mokinio pažinimu, dialoginiu ir probleminiu mokymu, kurio esmė ta, kad mokinys pats privalo įvardinti problemą, ją spręsti savarankiškai, taikydamas turimas žinias. Problemų sprendimo metodai, projektai – tai kelias į integruotą mokymą, kurio pirminė raiška – kompleksinis, ištisinis mokymas ir koreliacijos principo taikymas.

 

Spręsdami problemas ir įgyvendindami projektus mokiniai integruoja atskirų dalykų žinias į visumą, giliau suvokia tikrovės ir mokslo ryšį. Problemos paprastai pasirenkamos ne vadovėlinės (teorinės), o taikomojo pobūdžio, reikalingos ir suprantamos vaikams, jų artimiausiai aplinkai. Edukacinės aplinkos gali būti vertinamos kaip priemonės, padedančios jaunam žmogui sėkmingai integruotis į socialinį gyvenimą. Todėl išskirtinė vieta tenka tokiems ugdomiesiems dalykams kaip etika, pilietinis ugdymas, ekonomika ir kitoms mokslo žinioms, kurios padeda spręsti praktines problemas ir sėkmingai integruotis į visuomenę.

 

2016 m. lapkritį–gruodį atlikta mokytojų apklausa „Kaip ugdyti socialiai sąmoningą pilietį? Integruoto socialinio ugdymo projektas“. Apklausos metu mokytojų buvo prašoma apibūdinti jų integruoto ugdymo patirtis ir klausiama nuomonės dėl skirtingų integruoto ugdymo scenarijų. Apklausoje dalyvavo 271 mokytojas, dirbantis dešimtyje skirtingų Lietuvos regionų. Dauguma mokytojų susiję su analizuojamu, integracijai palankių socialinio ugdymo dalykų (etika, pilietinis ugdymas) mokymu.

 

Atsakydami į klausimą, kodėl retai taiko integruoto ugdymo metodą (27,7 proc. mokytojų), ir komentuodami tokio pasirinkimo priežastis kaip pagrindines, mokytojai nurodė programų neatitikimą ir laiko trūkumą. Integracija svarbi dėl individualizavimo, dėl to, kad kiekvieno moksleivio kelias siekiant žinių – savitas. Taigi mokytojas ar mokytojai negali primesti jiems savo žinių suvokimo modelio. Kritinio mąstymo, saviraiškos, komandinio darbo ir kiti įgūdžiai formuojami individualiai.

Renatos Česnavičienės nuotrauka

Moksleivis socialinio jautrumo, empatijos, pilietinius įgūdžius, susiformuos greičiau ir tvirčiau – veikdamas individualiai arba grupėje. Mokymasis, kuris skatina tik įsiminti teorines žinias ir faktų nesieja su realybe, asmeniniu gyvenimu, nėra prasmingas. Tam, kad susidarytum pagrįstą asmeninę nuomonę apie vykstančius procesus, reikia teorijų, požiūrių analizės ir kvestionavimo – kritinio mąstymo kompetencijos. Mokymasis teoriniu lygmeniu ir modeliuojant įsivaizduojamas situacijas, nėra pakankamas, jei siekiama socialinio sąmoningumo. Būtina mokymąsi pratęsti realiame bendruomenės gyvenime. Patirtis, mokymasis iš pavyzdžio, realių problemų sprendimas – vienas iš esminių socialinio ugdymo būdų. Užduotys integruotam ugdymui turi būti modeliuojamos taip, kad padėtų rasti atsakymą į pagrindinį klausimą, remiantis surinktomis disciplinų žiniomis ir gebėjimų ugdymu.

 

Klausiant mokytojų, kokį integracijos būdą renkasi, kai integruoja temas ar tam tikrus dalykus, iš atsakymų galime pastebėti, jog jie naudoja dalinę teminę integraciją. Tuo tarpu integracija, kuria siekiama problemų sprendimo ar sintezės, tik pradedama, nes pastaroji reikalauja kelių mokytojų dalyvavimo. Ekspertai pažymi, kad disciplinų atskyrimas skatina suskaidytą požiūrį į pasaulį. Siekio pažinti svarbius, realiai vykstančius reiškinius (skurdą, nelygybę, taršą ir pan.), negali riboti vienos disciplinos mokymasis.

 

Nepaisydami integruoto ugdymo trikdžių, turime džiaugtis, jog nekreipiant dėmesio į tai, kad mokytojų pareigybės, mokymo programos bei edukacinė aplinka yra nepalankios dalykų integracijai, vis dėlto didžioji dauguma mokytojų akcentuoja integruoto ugdymo privalumus, išskirdami galimybes ugdyti platesnį mokinių požiūrį, motyvaciją, bendradarbiavimo ir partnerystės stiprinimą.

 

Ekspertai pažymi, kad, siekiant integracijos, būtina susitarti dėl socialinės problemos temos, kuri būtų aktuali keliems dalykams. Pavyzdžiui, klausimas: ar robotai pakeis žmones? Iš kiekvieno mokomojo dalyko programos atrenkami esminiai principai, kurie padėtų perprasti šį klausimą, pavyzdžiui, ekonomika – darbo pasidalijimas, našumas, technologijos, inovacijos, žmogiškasis kapitalas; etika – žmogaus ir technikos santykis, pilietiškumas – socialinė gerovė ir kt. Išanalizavus temą – pateikiami bendri problemos sprendimo būdai ar temos apibendrinimas.

 

Ekspertai taip pat pažymi, kad, kaip atsiskaitymo priemonė, integruotame ugdyme plačiau naudojami ugdymo aplankai, mokymosi dienoraščiai, recenzijos. Vertinimas ir įsivertinimas turi remtis ne tik moksleivių žinių patikra, bet ir rezultatų aptarimu, argumentavimu, įsivertinimu ir mokytojų apibendrinimu. Įvertinimas gali remtis ne tik raštišku ar žodiniu atsiskaitymu, testais, bet ir kompetencijų portfeliu, dienoraščiais, kurie atskleidžia moksleivių kritinio mąstymo lygį, gebėjimus įsivertinti savo ir įvertinti draugų rezultatus.

 

Mokytojas šiuolaikinėje mokykloje turėtų būti padėjėjas, gerų idėjų rėmėjas. Moksleiviams nereikia visažinio šaltinio, jie mokytojo asmenyje turi atrasti žmogų, kuris pataria, kur rasti informacijos, moko kritiškai analizuoti ir įvertinti rastą medžiagą. Mokytojams suteikiamas patarėjo, fasilitatoriaus vaidmuo, jis moko moksleivius būti kritiškais ir savikritiškais, moko ieškoti atsakymų ir juos surasti, ugdo pasitikėjimą savimi, draugais ir mokytojais kaip partneriais, kelyje į pažinimą ir ugdymąsi.

 

Ugdymas(is) pirmiausiai priklauso nuo moksleivių apsisprendimo ir dalyvavimo – nuo jų interakcijų su kitais žmonėmis, jų asmeninio indėlio planuojant studijas, jas įsivertinant ir vertinant kitus, mokantis dirbti. Kiekvienas moksleivis renkasi savitą mokymosi kelią: vienas moksleivis yra kritinio mąstymo atstovas, kitam patinka mokytis stebint vaizdus. Todėl perteikiant žinias į mokymo procesą – būtina integruoti kuo platesnius metodus.

 

Apibendrinant galima tvirtinti, kad modeliuojamas naujas integruoto socialinio ugdymo mokymas, grįstas 3D – daugiafunkciu, daugiakriteriu, daugiasektoriu – modeliu bei sumaniosios edukacijos prioritetine lyderystės sinergija, veikia tiek asmeniniu, lokaliu, tiek nacionaliniu bei globaliu lygmenimis. Modelis kuria proveržio kryptis ir atskleidžia naujas galimybes tiek mokytojams, tiek mokiniams. Daugiafunkcis dizainas padeda greitai ir išradingai taikyti žinias, integruoti naujoves, edukacines aplinkas, socialinius ir virtualius tinklus.

 

Tvari šiuolaikinės edukacijos plėtra – galima tik taikant holistinį požiūrį, tradicines ugdymo nuostatas keičiant sėkminga partneryste ir sėkmingais pavydžiais paremtų strategijų scenarijais bei išbandant tinkamiausius metodus kokybiškam turiniui.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *