Integruotas kalbinis ugdymas pradinėse klasėse ir mokymasis už mokyklos ribų

Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos konferencijoje „Pradinis ugdymas XXI amžiuje: nuo teorinių prielaidų link gerosios patirties“ kalbėta įvairiomis temomis. Dvi iš jų – integruotas kalbinis ugdymas (nes gimtosios kalbos taip pat reikia mokytis) ir mokymasis už mokyklos ribų.

Pastebima, kad tam tikrais atvejais vaikai stokoja kalbinių įgūdžių, jų kalbiniai gebėjimai prastėja. Nacionalinės švietimo agentūros Ugdymo turinio departamento Ugdymo turinio rengimo skyriaus metodininkė dr. Ingrida Mereckaitė-Kušleikė pasidalijo savo įžvalgomis ir patirtimi šia tema.

 

Didžioji dalis pranešime aptartų patarimų ir metodų finansiškai yra nemokami, kainuoja tik požiūrį į mokymosi procesą ir sutelktą požiūrį į kalbą kaip atskirą vienetą. Lietuvių kalba nėra tik taisyklės, diktantai, raidės įrašymas – ją reikėtų suvokti plačiąja prasme. Kalba yra tai, kaip mes mąstome, konstruojame žinias, komunikuojame. „Ar randame žodžių, pavyzdžiui, mandagiam nesutikimui? Ar turime pakankamai žodžių išreikšti tam, ką galvojame, ką mąstome? Dažnai dėl to atsiranda problemų, būna atvejų, kai vaikai stokoja raiškos. Gimtąją kalbą vartojame kiekvieną dieną, bet tai nereiškia, kad tai yra savaiminis kognityvinis procesas. Sulaukiu klausimų: „Kaip atsitinka, kad mokome įvairių žodžių, prasmių, o keiksmažodžius, vieną kartą išgirdę, vaikai įsimena ilgam. Kodėl?“ Nes jie sakomi su emocija, kurią pastebime pirmiausia“, – paaiškino I. Mereckaitė-Kušleikė ir teigė, kad kalbos turi būti mokoma gyvai, interaktyviai, jai reikia ne tik žodžių, bet ir emocijos, supratimo – nesvarbu, ar tai gimtoji ar ne, jos reikia mokytis.

 

Kai pradėjo tyrimą, pranešėja dar dirbo mokytoja. Neretai būdavo taip, kad, ką nors vaikams paaiškinusi, paklausdavo, ar suprato, šie atsakydavo: „Taip, žinoma“, ir nieko nedarydavo. Nežinodavo, kaip ir ko paklausti. Pradėjusi stebėti mokinius, I. Mereckaitė-Kušleikė suprato, kur galima ugdyti kalbinius gebėjimus, pavyzdžiui, kai vaikai sprendžia matematikos tekstinius uždavinius: mokytoja perskaito užduotį ir sulaukia mokinio „nesuprantu“. Paklausus, ko nesuprato, dažniausias atsakymas: „Nežinau“. Tokiais atvejais matome vaikų kalbinius gebėjimus. Mokslininkų teigimu, dažnai vaikai nesupranta žodžių, kuriais yra aiškinami dalykai (matematika, gamtos mokslai, pasaulio pažinimas). „Kai pasakau žodį „kondensacija“, ar vaikai supranta, kas tai yra, atpažįsta šį žodį? Kai aiškindama dalybą kampu sakau „nusileidžiame nulį“, vaikai klausia, kas tai yra, nes tai, kas mums atrodo savaime suprantama, vaikams taip nėra“, – pavyzdžiais savo pranešimą iliustravo pranešėja.

Integruoti ne tik temas, bet ir gebėjimus

 

Integruotas ugdymas yra tas būdas, kai galime integruoti kalbą į įvairias pamokas, kartais jų net nereikia, pakanka pertraukų. „Integruotas ugdymas nėra naujovė, bent 15–16 metų Lietuvoje sėkmingai prie to dirbame, bet didžiąją patirtį sukaupėme tematinio integravimo srityje, o tuos marškinėlius jau esame išaugę – turime integruoti gebėjimus. Jei išmokstu atpažinti raktinius žodžius, galiu pasinaudoti „Google“ paieška, juos panaudoti tyrimui, galiu greičiau surasti tam tikrą informaciją. Kalbant apie integruotą ugdymą, atlikau tyrimą dviejose mokyklose, mokytojai teigė jau seniai taip dirbantys, bet nereflektuodami savo patirties nelabai supranta, kur klysta. Turime stiprinti tarpusavio bendradarbiavimą, tinklaveiką, reflektuoti, stebėti pamokas, dalintis patirtimi. Dažnai integravimo būdai būna suskirstyti laipteliais ir manoma, kad žemiausieji yra prasčiausi, o aukščiausi – geriausi. Bet yra tiesiog arba jūsų klasei tinkantys integravimo būdai, arba ne – tereikia stebėti mokinius“, – patarė I. Mereckaitė-Kušleikė.

 

Kai pradėjau tyrimą, tokių pavyzdžių Lietuvoje neradau, iškeliavau į Prancūziją, kur kolegos turi didelę patirtį. Kalbos ugdymui jie pasitelkia aplinką. Dažnai girdime: „pagreitinkime kalbą“, nors jos raidos pagreitinti fiziškai nelabai įmanoma, bet galima suintensyvinti ir pritaikyti aplinką, prisodrinti ją kalbinių elementų, pavadinimų, provokuojančių klausimų, kurie skatintų vaikus kalbėti, įtraukti tėvus, kad jie provokuotų vaikus kalbėti ne abstrakčiais klausimais „Kaip sekėsi mokykloje“, o konkrečiais: „Kokį naują dalyką šiandien išmokai?“, „Kokiu būdu dirbai?“, „Kas tave motyvavo?“, „Gal tu kam nors padėjai ar kas nors padėjo tau?“. Prancūzijoje kolegos mokė atsisakyti dalies pamokos turinio, atkreipti dėmesį į kalbinius gebėjimus, kalbą ugdyti su emocija, interaktyvumu. Integruoto ugdymo kontekste kalba įgauna prasmę.

 

Atliekant tyrimą skirtingose aplinkose pranešėjai pavyko pasiekti skirtingus integravimo modelius stipriai prisodrintoje aplinkoje, kai vaikai turi visko daug (dažniausiai didmiesčių mokyklose), pokytį daryti sunku, kartais būna per daug, kartais elementai netikslingi ir ne visai naudingi, o miestelio mokykloje pokytis įvyko didesnis: jie tam tikrų dalykų neturėjo, netaikė ir turėjo erdvės pokyčiui.

Vaikai per gebėjimą pažinti, įvardyti sąvoką kuria žinojimą. Tokiu būdu pasiekiami geriausi kognityviniai gebėjimai.

 

Su trečiokais I. Mereckaitė-Kušleikė kalbėjo apie rūšiavimą ir pilietiškumą, žaidė situacijas, kaip reikėtų pasakyti pastabą suaugusiajam, kuris į stiklo konteinerį meta plastikinį butelį. Ketvirtokai kūrė elektronines knygas ir turėjo įsivertinti savo veiklą – tai jiems buvo gana sudėtinga, daugumai pavyko atlikti darbus ir juos apibūdinti: „panaudojau tris naujus žodžius“, „naujus žodžius panaudojau keletą kartų“, „darbą atlikau taisyklinga lietuvių kalba, be gramatinių klaidų“. Tai metodai ir kriterijai, kurie nieko nekainuoja, bet gerokai kilsteli vaikų raštingumą ir kalbinius gebėjimus.

„Mums atrodo, kad, kai vaikai išmoksta skaityti, taisyklingai rašyti, turi tą daryti visada, bet vaikams tie dalykai nėra visada suprantami. Mokytojas turi atkreipti į tai dėmesį per visas pamokas, kelti šį kriterijų – galbūt tai bus naujų žodžių pavartojimas, taisyklinga gramatika. Svarbu rasti jums patogų kalbos vartojimo būdą, jei nagrinėjate naują temą – vartokite raktinius žodžius, investuokite laiko paaiškinti, parodyti sudėtingesnes sąvokas, reiškinius. Ilgalaikėje perspektyvoje tai turės didžiulę naudą. Svarbu kalbos mokyti ne tik disciplinariniais metodais, bet ir interaktyviai, derinti dalykinius gebėjimus ir kompetenciją, žinias atnešti į praktiką, realią situaciją, suprasti, kad kalba yra mokymosi įrankis. Dabartiniai vaikai patiria nemažai iššūkių, gyvena itin skaitmeninėje aplinkoje. Tam tikrais atvejais dar iki galo gerai neišmokome susidoroti su skaitmena, darželyje vaikai kartais puikiai ką nors pasako angliškai, bet nemoka lietuviškai. Jei jie skaitmeną naudoja be priežiūros, gali neturėti kalbos, kuria mąsto. Tada vaikui būna itin sudėtinga mokykloje. Kalba nėra savaiminis procesas, jai, ypač pradinėse klasėse, reikia akcentų, pagalbos. Jei vaikas išmoko eilėraštį, paklauskime jo, kaip mokėsi: gal kartojo, deklamavo kitiems, perrašinėjo, įsivaizdavo, asocijavo…“ – patarė I. Mereckaitė-Kušleikė. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kokio sudėtingumo žodžius, frazes pedagogas vartoja, kiek jų yra, reikėtų, kad tam tikros veiklos arba vaizdai, priemonės, kurias naudoja, būtų susijusios. Idealiu atveju žodžiai turėtų papildyti iliustracijas ir atvirkščiai.

 

Kalba nėra tik gramatika ir nėra atskirai skaitymas ir atskirai kalbėjimas. Tai žmogaus mąstymo ir asmens raiška. Svarbu tam tikrais atvejais panaudoti psichologines žinias. Kai vaikas pasitikslina kokį nors žodį, pirmiausia derėtų pasakyti ačiū, kad jis klausia ir domisi.

Mokymasis už mokyklos ribų 

 

Doc. dr. Ilona Tadzegolskienė-Bielaglovė papasakojo apie aplankytus mokslo centrus užsienyje, kokios ten suteikiamos galimybės vaikams atrasti ir patiems mokytis. Daugumoje aplankytų vietų daug interaktyvumo, galimybių pačiupinėti, patirti, Vokietijoje dažna praktika buvusių gamyklų, fabrikų pastatuose įkurti muziejus, mokslo centrus, kurių turinys gali būti susijęs su ankstesne veikla. Iš Lietuvoje esančių galimybių pranešėja kaip sektiną pavyzdį įvardijo Jūrų muziejų, kuris yra paruošęs mokymosi patirčių knygą, ją nuolat pildo, kviečia tą daryti pedagogus.

 

Mokymasis kitaip arba kitur vaikus motyvuoja, skatina ir įtraukia. Greta tikros galima turėti ir virtualią kelionę – pandemijos metu muziejai parengė daug įvairių virtualių erdvių mokytis. Labai svarbu, kokį tikslą mokytojai išsikelia – ar kalba apie formalaus ugdymo turinio papildymą ir jiems svarbu, kad vaikai įtvirtintų žinias, naują temą „išgyventų“ kitoje erdvėje, ar jiems svarbu komandos formavimas, lyderystės įgūdžių stiprinimas, ar su vaikais leidžiamasi į nuotykį.

 

Pasitvirtina idėja, kad socialiniai emociniai gebėjimai, komandinių įgūdžių ugdymas svarbu taip pat, kaip ir vaikų įgyjamos žinios – vaikai mokosi veikdami ir bendradarbiaudami, mokydamiesi vieni iš kitų. Kalbant apie mokymąsi už mokyklos ribų svarbu komandos formavimas, akcentuojami socialiniai emociniai įgūdžiai, kūrybiškumo gebėjimų lavinimas. „Daug kalbama apie kūrybiškumą, nes atsiranda galimybė stebėti, liesti, užuosti, pojūčiai paskatina mąstyti kitaip. Esu skaičiusi, kad kūrybiškumui reikia kitokių erdvių, jas sudaro kad ir klasėje vaikams suteikta galimybė kitaip susėsti, sėdmaišiai, spalvoti stalai, išėjimas į biblioteką – tai skatina kūrybiškumą. Mokantis už mokyklos ribų bendradarbiaujama, mokomasi susitarti, dirbti porose, grupėse, išgirsti kitą, priimti jo nuomonę (tai ypač svarbu kalbant apie pradinukus). Svarbiausia yra tyrinėjimas, eksperimentavimas ir refleksija“, – pabrėžė I. Tadzegolskienė-Bielaglovė.

Renatos Česnavičienės nuotr.

Stebėdami ir eksperimentuodami vaikai prisiima riziką, kas yra viena iš kūrybiškumo sudedamųjų dalių, – apsvarstyti keletą galimų sprendimo variantų, priimti vieną tai grupei geriausią. Tai gera proga mokytis, mokyti vaikus, kiek galima rizikuoti.

Mokantis už mokyklos ribų yra mažiau struktūros, galima daugiau pajudėti, vaikams tai tikrai svarbu, nereikia slopinti susikaupusios energijos, pasikeičia mokymosi strategija, priemonės ir įrankiai, atsiranda galimybė pasitelkti vaizduotę ir pasiekti realius, praktikoje išbandytus rezultatus, praktiškai pritaikyti įgytas žinias, mokytis priimti iššūkius.