Ikimokyklinio amžiaus vaikų istorinio raštingumo ugdymo(si) būdai

Rasa Čepienė
,
Vilniaus l.-d. „Gintarėlis“ ikimokyklinio ugdymo mokytoja metodininkė

Istorijos mokymasis tyrinėjant ir plečiant savo žinojimą yra istorinių žinių tyrimo ir kūrimo procesas, kurio metu žinių, supratimo ir gebėjimų turėjimas laipsniškai pereina į konceptualų istorijos kaip mokslo disciplinos supratimą ir istorijos pažinimui reikalingų procedūrinių gebėjimų įgijimą. Taip yra apibrėžiamas istorinis raštingumas. Pabrėžtina, kad konceptuali istorinio raštingumo samprata vienodai taikytina visiems mokyklos lygmenims, taigi nuo darželio iki aukštosios mokyklos.

 

Mokslininkai nustatė, kad net ir labai maži vaikai gali turėti išankstinį supratimą apie tam tikrus jiems žinomus praeities dalykus: šeimos istorijas, artimiesiems praeityje nutikusius įvykius, laiko sekos „anksčiau – vėliau” sampratas. Jie kelia paprastus priežasties klausimus, susiduria su istorijos šaltiniais, t. y. nuotraukomis, ornamentais, jiems yra žinomos tokios kultūrinės įstaigos kaip darželis, mokykla, bažnyčia. Pripažįstama, kad istorinis raštingumas plėtojamas palaipsniui ir priklauso daugiau nuo mokinio patirties ir sociokultūrinės aplinkos nei nuo jo amžiaus. Tad labai svarbu, kad tinkamas ir veiksmingas mokymas prasidėtų kuo ankstyvesniame amžiuje.

 

Svarbiausi ikimokyklinio amžiaus vaikų istorinio raštingumo būdai, remiantis užsienio literatūra, yra aktyvios praktinės tiriamosios veiklos ir aktyvaus dalyvavimo patirtiniai metodai: išvykos į pilis, muziejus, artimosios aplinkos tyrinėjimai; pagyvenusių visuomenės narių pasakojimai apie praeitį, savo vaikystę, ryšių plėtojimas su bendruomene; savo asmeninių naratyvų kūrimas, šeimos istorijų pasakojimas, perpasakojimas; dramatizacija, persirengimas senoviniais drabužiais; laiko juostų kūrimas, remiantis asmeniniais, šeimos, klasės įvykiais, artimiausios aplinkos pasikeitimais; paveikslėlių rūšiavimas į kategorijas (senas – naujas, turtingas – vargšas ir pan.); grupinės diskusijos apie praeitį, dabartį, ateitį, probleminių klausimų sprendimas; įrodymų paieška pirminiuose ir antriniuose istorijos šaltiniuose; nuotraukų, artefaktų tyrinėjimas, lyginimas; skirtingų žinomų pasakų versijų aiškinimas, interpretavimas.

 

Vilniaus lopšelyje-darželyje „Gintarėlis“, siekdami didinti 4–6 metų vaikų istorinį raštingumą, nuolat organizuojame patirtines edukacines išvykas į istorines vietas: Trakų, Gedimino, Medininkų pilis, Kernavės piliakalnius; edukacines ekskursijas į Lietuvos nacionalinį muziejų, Valdovų rūmus, Žaislų muziejų; norėdami išgirsti autentiškų pasakojimų, išmokti senovinių žaidimų, kviečiamės senelius, organizuojame „Senelių dieną“ darželyje; istorinių žinioų vaikai gauna per žaidimą, dramatizaciją, persirengimą senoviniais drabužiais. Naudodami inovatyvų naratyvinio žaidimo metodą, apjungėme istorinio raštingumo ugdymą(si) su naratyviniu žaidimu: žaidėme ilgalaikius naratyvinius žaidimus „Žygimanto Augusto karūnavimas“, „Kunigaikštis Gediminas ir plėšikas Hocenplocas“, kurių metu vaikai žaidė ne tik darželyje, jo apylinkėse, bet ir autentiškoje istorinėje aplinkoje – Valdovų rūmuose, Medininkų pilyje. Bendradarbiaudami su šių kultūrinių istorinių objektų darbuotojais, remdamiesi autentiškais istoriniais šaltiniais, siekėme, kad žaidimo metu vaikai prisiliestų prie autentiškos istorijos: šoktų istorinius šokius, žaistų senovinius žaidimus, išmėgintų senovinius amatus: kaldintų pinigus, šaudytų iš lanko ir pan.

 

Darželio ikimokyklinio ugdymo mokytoja metodininkė Rasa Čepienė sukūrė istorinio raštingumo ugdymo(si) metodinę priemonę „Laiko juosta“. Metodinė priemonė skirta 4–6 metų vaikams. Ji sudaryta iš 5 istorinių laikotarpių kortelių ir 27 juos iliustruojančių paveikslėlių . Istoriniai laikotarpiai, remiantis mokslininkų teigimu, kad vaikams lengviau suvokti istorinį laikotarpį, kai jis siejamas su to meto gyventojais, yra pavadinti „Dinozaurų amžius“, „Akmens amžius“, „Kunigaikščių amžius“, „Senelių amžius“, „Dabartis“ ir „Ateitis“. Juos iliustruojantys paveikslėliai suskirstyti į 5 rūšis: „gyventojai“, „pastatai“, „buitis“, „transportas“, „įvykiai“. Chronologiškai dėliodami istorinius laikotarpius, priskirdami  paveikslėlius atitinkamam amžiui, vaikai ugdo(si) laiko tėkmės ir pokyčių per laiką sampratą, priežasčių ir pasekmių ryšių sampratą: pastebi ir aiškinasi priežastis ir jų pasekmes, užduoda priežasties klausimus. Pastebėta, kad šešiamečiai vaikai dažnu atveju puikiai dėlioja „Laiko juostą“, tad aktualu ją pradėti naudoti jau 4–5 metų vaikams.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.