Į Lietuvą atvykusių mokinių ugdymas: pirmieji įspūdžiai

Arvydas Praninskas

Nuo rugsėjo šalies mokyklose pradėti praktiškai bandyti iš užsienio grįžusių arba čia gyventi atvykusių mokinių ugdymo modeliai. „Švietimo naujienos“ pasidomėjo, kokie pirmieji pedagogų, dirbančių su į Lietuvą grįžusiais vaikais, įspūdžiai, pirmosios patirtys, kylantys iššūkiai ir jų sprendimo būdai.

Susiduria vis daugiau mokyklų

 

Nacionalinės švietimo agentūros vykdomo projekto „Bendrojo ugdymo turinio ir organizavimo modelių sukūrimas ir išbandymas bendrajame ugdyme“ metodininkės, Vytauto Didžiojo universiteto profesorės Daivos Jakavonytės-Staškuvienės teigimu, nuo rugsėjo 1 d. iš užsienio grįžusių arba čia gyventi atvykusių mokinių ugdymo modelius išbando 19 mokyklų iš 12 skirtingų Lietuvos rajonų.

 

Paklausta, kaip vertina iš užsienio grįžusių vaikų ugdymo problemą ir jos keliamus iššūkius švietimo sistemai, profesorė sako, kad šis klausimas yra vis aktualesnis, nes kasmet vis daugiau vaikų sugrįžta arba atvyksta mokytis į Lietuvą. „Šių metų rugsėjo 1-ąją, preliminariais mokinių registro duomenimis, Lietuvos mokyklose naujus mokslo metus pradėjo 1924 iš užsienio atvykę mokiniai. Vadinasi, jų gali būti bet kurioje ugdymo įstaigoje. Tokiems procesams reikėtų ruoštis visoms Lietuvos mokykloms, mokiniai sugrįžti arba atvykti gali ne tik mokslo metų pradžioje, bet ir jiems prasidėjus“, – teigia D. Jakavonytė-Staškuvienė.

 

Nors esame ne be reikalo vadinami emigrantų tauta (oficialiais duomenimis, per 30 metų iš Lietuvos yra išvykę beveik 680 tūkst. žmonių), su reemigrantų ir iš užsienio atvykusių vaikų ugdymo poreikiu labiausiai susidurta tik pastaraisiais metais. Gal ir metodinis pasiruošimas jų ugdymui buvo pradėtas tik pagausėjus reemigruojančių šeimų srautui?

 

„Metodinio pasiruošimo klausimas ugdymo praktikoje buvo analizuojamas ne vienerius metus. Svarstydavome ir ugdymo bendruomenėse tardavomės, kaip mokyti lietuvių kalbos tautinių mažumų mokyklose besimokančius mokinius. Nors šie mokiniai dažniausiai yra gimę Lietuvoje, tačiau į ugdymo įstaigas ateina nepakankamai išsiugdę lietuvių kalbos gebėjimus. O pastaraisiais metais šiuos klausimus sprendžia vis daugiau ugdymo įstaigų, nes iš užsienio sugrįžę arba atvykę mokiniai gali būti ugdomi visose mokyklose, esančiose arčiausiai vaiko namų“, – sako D. Jakavonytė-Staškuvienė.

 

Pasak jos, pastaruosius penkerius metus šioje srityje dirbama gerokai daugiau, nes jau sukurtas sugrįžusių ar atvykusių mokinių ugdymo klausimais pažengusių mokyklų tinklas. Šiuo metu į tinklą įsitraukusios 60 mokyklų. Taip pat yra parengti šių vaikų ugdymo organizavimo modeliai, kurie bandomi mokyklose, Bendruosiuose ugdymo planuose sudarytos geresnio ugdymo sąlygos ir prielaidos, sprendžiami darbo su mokiniais apmokėjimo klausimai ir pan.

Vienas modelis visiems netiks

 

Kodėl kilo poreikis rengti naujus iš užsienio atvykstančių vaikų ugdymo modelius? Ar senieji jau netiko? Kodėl tie modeliai skirtingi – ar nebuvo praktiškiau sukurti vieną, universalų, apibendrintą, tinkamą visoms bendrojo ugdymo įstaigoms?

 

Profesorės teigimu, modelis, kai vaikas ugdomas kartu su bendraamžiais toje pačioje klasėje, sudarant jam individualų veiklos planą ir skiriant individualaus konsultavimo valandas, buvo taikomas dažniausiai tais atvejais, kai sugrįžusių ar atvykusių mokinių mokykloje yra nedaug. „Tokį modelį, kai vaikai pirmiausia mokosi kalbos ir tam skiriama labai daug valandų (dažniausiai nuo 15 iki 20 valandų per savaitę), daugelį metų Lietuvoje taikė nedaug mokyklų. Pavyzdžiui, šiuo klausimu yra pažengę Vilniaus lietuvių namai. Be to, jeigu mokykloje mokosi daug iš įvairių valstybių sugrįžusių arba atvykusių mokinių, sudarančių bent 25–30 proc. bendruomenės, reikėtų mąstyti ir apie daugiakalbystės bei daugiakultūriškumo ugdymo aspektus, kuriuos aprašome trečiajame modelyje. Manau, kad šio modelio turinys bus vis aktualesnis, kai Lietuvoje mokysis daugiau atvykusių ar sugrįžusių mokinių. Vieno modelio, kuris tiktų visiems, mano manymu, sukurti neįmanoma, nes konkretaus mokinio sąlygos, mokyklos aplinka ir situacijos yra individualios, todėl ir ruošiamos rekomendacijos, ką, kaip ir kodėl būtų galima daryti vienoje ar kitoje situacijoje“, – aiškina D. Jakavonytė-Staškuvienė.

Paklausta, kokių galimų sunkumų galėtų iškilti praktikoje taikant šiuos ugdymo modelius, kaip mokyklos galėtų veiksmingiausiai juos įveikti, projekto „Bendrojo ugdymo turinio ir organizavimo modelių sukūrimas ir išbandymas bendrajame ugdyme“ metodininkė atsakė, kad sunkumų kyla, kai tam nesiruošiama, kai mokiniai paliekami lyg būtų mokęsi mokykloje jau kelerius metus, tada problemos pastebimos tik įsibėgėjus mokslo metams.

 

„Jeigu mokykloje dėl sugrįžusių ir atvykusių mokinių ugdymo yra kalbamasi ir tariamasi, mokytojų bendruomenė yra pozityvi, nori padėti vaikams, jei kalbamasi su mokiniais, jų tėvais, domimasi, kokią patirtį vaikai įgijo kitose valstybėse, didelių problemų pavyksta išvengti“, – tvirtina D. Jakavonytė-Staškuvienė.

Tikroji sėkmė – vaiko pasiekimai

 

Klaipėdos Vitės progimnazija – viena iš mokyklų, šiais mokslo metais pradėjusių bandyti iš užsienio grįžusių arba čia gyventi atvykusių mokinių ugdymo modelius. Jos direktorės pavaduotoja ugdymui Kristina Stankutė-Matė, projekto „Bendrojo ugdymo turinio ir organizavimo modelių sukūrimas ir išbandymas bendrajame ugdyme“ specialistė, Meilės Lukšienės premijos laureatė, „Švietimo naujienoms“ sakė, kad šiais mokslo metais mokyklos duris pravėrė 12 iš užsienio grįžusių vaikų. Šeši iš jų – pradinukai, kiti šeši mokosi 5–8 klasėse. „Didžioji dalis jų – anglakalbiai vaikai, grįžę iš Jungtinės Karalystės, Australijos. Tai tikrai nesudėtingi, kaip mes sakome, atvejai, neturime išskirtinių, jau dabar matome, kad jie pakankamai sėkmingai įsilieja į mūsų mokyklos gyvenimą“, – sako K. Stankutė-Matė.

 

Jos teigimu, pagrindiniai rūpesčiai, susiję su „užsieniečių“ ugdymu, šiemet nelabai kuo skiriasi nuo buvusių anksčiau. „Esmė visiems ta pati, pradžia, ką turime padaryti dėl atvykusių vaikų, tokia pat: pokalbiai su jais, su tėvais, individualių planų sudarymas – visa tai išlieka. Dabartinė pandeminė situacija mus liūdina, nes negalime vykdyti veiklos, kurią vykdėme jau kelerius metus. Turiu mintyje iš užsienio sugrįžusių vaikų klubą. Jis laikinai neveikia, nes negalime atskirti vaikų iš skirtingų srautų. Matėme didžiulę to klubo naudą, susitikimai ir bendravimas tarpusavyje buvo itin naudingi. Mes patys daugiau išmokstame, mokytojai įgyja daugiau patirties, nebebijo kaip prieš kelerius metus, tikrai jaučiamės drąsiau“, – pasakoja direktorės pavaduotoja.

 

Kokie šių Vitės progimnazijos naujokų lietuvių kalbos įgūdžiai? Pasak K. Stankutės-Matės, viskas labai priklauso nuo vaiko amžiaus: „Girdime, kad pradinukų šnekamoji kalba, jos gramatinis taisyklingumas tikrai nėra geras. Visiems be išimties pradinukams skiriama logopedo pagalba, papildomi užsiėmimai kalbos gramatinei sandarai gerinti, žodynui plėsti. O vyresnėse klasėse su šnekamąja kalba viskas gerai, bet skaitymo ir rašymo gebėjimai iš tikrųjų neatitinka amžiaus. Tačiau vaikai mokosi, kiekvienas kas savaitę gauna individualias lietuvių kalbos konsultacijas, tad po truputį einama į priekį.“

 

Anot K. Stankutės-Matės, Klaipėdos Vitės progimnazijoje bandomas iš užsienio sugrįžusių lietuvių kilmės vaikų ugdymo modelis, nes nėra patirties dirbant su tikrais užsieniečiais, tačiau apie taikomo ugdymo modelio sėkmingumą sprendžiama ne pagal tai, ar jis padeda geriau dirbti mokytojui, ar jam dėl to patogiau: „Iš tiesų didžiausia sėkmė – tai, ką patiria vaikas, kokie jo pasiekimai. Ar galime sakyti, kad mums pavyko, ar ne. Kiekvienas atvejis labai skirtingas. Vienoje klasėje dirbant su vienu vaiku galiu sakyti, kad puikiai pavyksta, bet kitoje klasėje tuos pačius principus, tą pačią metodiką taikant kitam vaikui arba stovime vietoje, arba nematome to rezultato, kokio tikimės. Labai svarbus ir tėvų vaidmuo. Kai jie yra suinteresuoti vaiko pasiekimais, kai ieško ir neformalių veiklų, kad vaikas turėtų kuo užsiimti, galėtų mokytis bendrauti lietuviškai, kai pagal galimybes ieško papildomų pamokų, rezultatai tikrai būna visai kitokie.“

Pamoko ir vaikai

 

Šiaulių „Santarvės“ gimnazijoje šiemet mokslo metus pradėjo 18 vaikų, atvykusių iš Turkijos, Irako, Jungtinės Karalystės, Airijos, Norvegijos ir kitų šalių. „Esame tautinių mažumų mokykla, turime mokinių iš Baltarusijos, Ukrainos ir Rusijos. Bet pastaruoju metu iš Rusijos sugrįžtančių vaikų nedaug, šiemet, pavyzdžiui, turime tik du. Taigi, labai skirtingos šalys, skirtingos kultūros, skirtingos vaikų patirtys. Ir amžius nevienodas – tokių vaikų turime nuo priešmokyklinio ugdymo grupės iki 9–10 klasės. Tėvai visada nori, kad vaikai integruotųsi į klasę su bendraamžiais“, – pasakoja „Santarvės“ gimnazijos direktorės pavaduotoja ugdymui Skaidra Mockevičienė.

 

Jos teigimu, gimnazija sulaukia vaikų, apskritai nekalbančių lietuviškai. „Tarkime, vaikai iš Irako vos supranta duodamus minimalius nurodymus, bet lietuviškai jie nekalba. Arba grįžusieji iš Jungtinės Karalystės silpnai kalba. Čia, aišku, priklauso nuo to, kokia šeimoje kalbinė aplinka, kiek įdirbio. Tad mūsų pagrindinis darbas – išmokyti lietuvių kalbos. Tam skirtas išlyginamasis lietuvių kalbos modulis. Vaikai, priklausomai nuo turimų kalbos įgūdžių, papildomai mokosi nuo 3 iki 6 valandų per savaitę. Tiems, kurie šeimoje kalba lietuviškai, išlyginami rašymo, skaitymo įgūdžiai, jie gali rečiau lankyti papildomas pamokas, geriau integruojami į lietuvių kalbos mokymąsi kartu su klase. O tie, kurie tik pradeda mokytis, turi daug išlyginamojo modelio pamokų“, – sako S. Mockevičienė.

 

Direktorės pavaduotojos teigimu, jau pasiteisino ugdymo šioje gimnazijoje patyrimas, kai iš užsienio atvykę mokiniai iškart nukreipiami į klasę: nors menkai moka kalbą, bet kartu su kitais vaikais dalyvaudami ugdymo procese greičiau įgyja jos įgūdžių ir susivokia, kas vyksta mokykloje. Čia juos prižiūri paskirtas koordinatorius, atvykusiaisiais rūpinasi klasių vadovai, klasėse yra mokinių pagalbininkų, kurie padeda ir valgykloje, ir kitose mokyklos erdvėse tiems vaikams susigaudyti. „Labai gražu, kai pamatai, kaip vaikai moko kitus – tarkime, valgykloje rodo stalo įrankius ir moko lietuviškai pasakyti – čia šakutė, čia šaukštas. Taigi, mokosi vieni iš kitų, jeigu nesusikalba, padeda anglų kalbos įgūdžiai“, – pastebi S. Mockevičienė.

 

Tai, kaip pavyksta išlyginti lietuvių kalbos gebėjimus, kaip sekasi integruoti iš užsienio atvykusiuosius į mokyklos bendruomenę, pasak pašnekovės, priklauso nuo daugelio veiksnių. „Santarvės“ gimnazija tokį įdirbį turi, mokytojai yra sukaupę darbo su užsieniečiais patirtį. „Visų dalykų mokykloje mokome lietuvių kalba, tik mokiniai kaip gimtąją mokosi rusų kalbą. Turi lygiai tiek pat pamokų, kiek ir lietuvių kalbos. Bet pastaruoju metu tapome mokykla, priimančia ir užsieniečius, tai yra atvykusius vaikus, kuriems rusų kalba nėra gimtoji. Priimame juos, kad išlygintume lietuvių kalbos gebėjimus, o vėliau dažnai pasirenka ir kitas mokyklas. Daliai jų pas mus labai patinka, tad pasilieka mokytis toliau, – teigia „Santarvės“ gimnazijos direktorės pavaduotoja. – Vadovaujamės ugdymo plane pateiktais nurodymais, kaip tuos užsieniečius integruoti. Labai daug ko mus išmoko ir pačių patyrimas, nes turėjome daug kitokių vaikų – ne tik iš Jungtinės Karalystės, Ispanijos ar kitų šalių, iš kurių dažniausiai grįžta išvykusieji, bet ir iš Baltarusijos, Ukrainos, kitų šalių, kur dar kalbama rusų kalba. Tad įdirbį, kaip juos išmokyti greitai pasivyti mokančius lietuviškai, jau turime.“

 

Pirmąjį šio ciklo straipsnį skaitykite čia.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.