HAASTE metodas ugdant autistiškus vaikus

Nacionalinėje autizmo konferencijoje Pia Maria Topi iš Suomijos pristatė savo ir kolegų sukurtą HAASTE metodą. Daugelį metų dirbdami su autistiškais žmonėmis jie suprato, kad turėtų dėti daugiau pastangų į iššūkių keliančio elgesio prevenciją, o ne tik kovoti su pasekmėmis, tad vieno projekto metu bendraminčių komanda sukūrė HAASTE metodą, kuriuo siekiama užkirsti kelią iššūkį keliančiam elgesiui ir jį sumažinti.

Pirmiausia, ką reikia daryti, taikant šį metodą, – visada laikytis teigiamo požiūrio: atkreipti dėmesį į gerus dalykus, stiprybes, į tai, kas vaiką domina, kad būtų galima sumažinti, užkardyti iššūkių keliantį elgesį, sutelkti dėmesį į sėkmę, stiprinti tinkamą elgesį, pateikti struktūrą, suprasti priežastinį ryšį.

Teigiamas požiūris reiškia, kad padedame žmogui atpažinti, išnaudoti jo stiprybes, kad savigarba, savivertė gali būti ir toliau stiprinama. Dėmesį sutelkiame ten, kur nueis ir mūsų energija, nes dėmesys padeda susidaryti pirmąjį įspūdį: jei matome tik iššūkių keliantį elgesį ir nepastebime teigiamų savybių, nenorėsime dirbti su tais žmonėmis, todėl reikia stengtis, kad jie jaustųsi geriau, pradėti nuo teigiamų dalykų pamatymo. Remdamasi ilgamete patirtimi, Pia Marija teigė, kad iššūkių keliantis elgesys nesireiškia visą parą ar gyvenimą: tai yra tam tikri epizodai ir kartais veikia žmogaus gerovę, bet tai nėra visuma, už elgesio yra žmogus su savo norais, tikslais ir svajonėmis. Jei jis 10 minučių išgyvena iššūkių keliantį elgesį, būtų negarbinga kelias valandas kalbėti apie tą trumpą laikotarpį.

 

Iššūkių keliantį elgesį, anot pranešėjos, gal net reikėtų vadinti ne elgesiu, o reakcija, kuri nukrypsta nuo situacijai ar asmeniui taikomų standartų tiek, kad sukelia akivaizdžią žalą žmonėms ar aplinkai. Žala gali būti fizinė (mėlynės, įsibrėžimai, įsipjovimai), psichologinė (ją sudėtingiau nustatyti, tai galėtų būti nerimas, trukdantis miegoti, valgyti, veikti), socialinė (kai vaikas, išgyvenęs iššūkių keliantį epizodą, negali susitikti su draugais, užsiimti pomėgiais, aplankyti senelių, daryti to, ką norėtų, arba šeimų gyvenimas dėl iššūkių keliančių veiksnių tampa stipriai apribotas socialine prasme), ekonominė (pavyzdžiui, sudaužytos lėkštės, televizorius, tėvų negalėjimas dirbti, jei mokykla nepriima vaiko dėl jo elgesio). Kitos žalos dažnai būna tokios reliatyvios, priklauso nuo žmogaus patirties.

Streso veiksniai, lemiantys iššūkių keliantį elgesį

 

Iššūkių keliantis elgesys nėra žmogaus pasirinkimas, jį sukelia stresas: kai jo lygis yra toks aukštas, kad žmogus nebegali susidoroti, jis patenka į chaosą ar panikos etapą. Stresinėje situacijoje žmogus jaučia, kad neturi pakankamai išteklių adaptuotis, yra tiek daug reikalavimų, su kuriais reikia susidoroti, o kiekvieno iš mūsų gebėjimas įveikti stresą yra skirtingas: vieni tai daro lengvai, kiti – ne, priklauso nuo situacijos ir to, kaip stimulas paveikia streso lygmenį. Esant aukštam lygiui pakanka mažo stimulo, kad stresas sustiprėtų labai ženkliai. Streso veiksniai gali būti pastovūs, susiję su žmogaus gyvenimo situacijomis, arba epizodiniai, priklausantys nuo tam tikrų aplinkybių. „Jeigu jūs, pavyzdžiui, ilgesnį laiką sergate, jūsų streso lygis bus pakilęs, jeigu jums mokykloje nepavyksta įveikti kokių nors užduočių, jūsų ten nesupranta, tai irgi ilgalaikis streso veiksnys. Kai kurie veiksniai yra sudėtingi, jų pakeisti neįmanoma, kai kuriuos galima kompensuoti, jiems pasirengti. Visų streso veiksnių gyvenime pašalinti negalime, to ir nesiekiame, reikia šiek tiek įtampos situacijų“, – paaiškino pranešėja.

Piai Marijai teko dirbti su daugeliu autistiškų žmonių, kuriems reikia aukšto lygio pagalbos: kartais jie staigiai pradeda išgyventi iššūkių keliantį elgesį, kartais streso veiksnys yra skausmas, nes jiems sudėtinga jį identifikuoti ar išreikšti, kad jį pajautė. Įvairūs renginiai, šventės irgi tampa streso veiksniais: reikia prisiminti, kad teigiami dalykai irgi sukelia šiek tiek įtampos ir streso, Suomijoje egzistuoja sąvokos „Kalėdų stresas“, „Atostogų įtampa“. Labai svarbu tai prisiminti. Niekaip negalime išvengti visų streso veiksnių, nes norime patirti gerų akimirkų savo gyvenime.

 

Streso veiksniai kaupiasi, jų tampa vis daugiau, stresorių kibirėlis, apie kurį kalbėta renginio pradžioje, prisipildo, jei jo neištuštinsime, jis persipildys. Įtampą keliančioje situacijoje žmogus jaučia, kad negali prisitaikyti prie situacijos, jei iš jos negali išeiti, įtampa auga, galime pamatyti tuos elgesio ženklus, kuriuos vadiname įspėjamaisiais streso ženklais.

Mums, neurotipiniams žmonėms, jie parodo, kad reikia imtis priemonių: keisti aplinką, elgesį ar priimti kitokius sprendimus. HAASTE esmė yra bendradarbiavimo procesas, o tikslas – padėti rūpintojams, tėvams, bičiuliams, specialistams įveikti elgesio iššūkius, suprantant pagrindines jo priežastis, kad galėtų sumažinti tokio elgesio apraiškas. Šis procesas turėtų įtraukti įvairias socialines aplinkas (mokyklą, namus, darbovietę) ir patį asmenį. „Pasistengėme jį kuo labiau supaprastinti, kad galėtų pritaikyti kiekvienas, be to, jį galima modifikuoti pagal poreikius, svarbu kiekvieno žingsnio metu stabtelėti ir apie viską nuodugniai pasvarstyti. Pradėdami kurti šį procesą ir modelį siekiame pripažinti situacines elgesio priežastis, bet ne visuomet suprantame platesnį kontekstą. Pavyzdžiui, vienas iš mano klientų suduodavo kitam žmogui, nes jautėsi ištroškęs. Užsitikrindavau, kad tokio elgesio būtų išvengta, ir tiesiog parūpindavau vandens“, – konkretų pavyzdį pateikė pranešėja, teigdama, kad būtina žiūrėti giliau, plačiau ir suprasti, kokių pagalbos priemonių tam asmeniui gali prireikti.

Pripažinus stresorius, įtampos veiksnius, įspėjamuosius ženklus, taikomi dalykai, kurie mažina stresą. Supratus, kas lemia elgesį, galima pradėti kurti planą, kokių įgūdžių reikia mokyti, kokiu būdu tai daryti, kaip pagerinti pagalbos priemones, kaip atpažinti įspėjamuosius streso ženklus, kaip atitinkamai reaguoti juos atpažinus. Vėliau galima pradėti ugdyti streso įveikos įgūdžius, kad žmogus išmoktų geriau jį įveikti.

Taikant HAASTE modelį visais atvejais stengiamasi nepamiršti pozityvumo, grįžtamojo ryšio ir pozityvaus atlygio – ne tik tam žmogui, kuriam teikiama pagalba, bet ir ją teikiančiajam, kuriam būtina išlikti pozityviam. Reikia nepamiršti išnaudoti asmens, su kuriuo dirbama, stipriųjų savybių ir dirbti skatinant žmogaus gerovę, laimę, suprasti, kad, jei įmanoma elgtis gerai, žmonės dažniausiai gerai ir elgsis, elgesio iššūkių nekyla, nes žmogus nori taip elgtis. Dirbant su autistiškais žmonėmis esminės temos turėtų būti gerovė ir laimė.