Gyvenanti su Viltimi

„Jie išmokė mane labiau vertinti tai, ką turiu ir ką galiu“, – taip apie savo mokinius, specialiųjų ugdymosi poreikių turinčius vaikus, atsiliepia logopedė ekspertė Valerija Liaudanskienė, Vilniaus „Vilties“ specialiosios mokyklos-daugiafunkcio centro direktoriaus pavaduotoja ugdymui. Pernai jos nuopelnai ugdant ypatingus vaikus buvo įvertinti Metų mokytojos apdovanojimu.

Gerbiama Mokytoja, savo profesinį kelią paskyrėte ypatingų vaikų, turinčių didelių ir labai didelių specialiųjų poreikių, ugdymui. Atsiimdama Metų mokytojo apdovanojimą sakėte, kad šie vaikai buvo ir yra Jūsų mokytojai, nes, anot Jūsų, pažindamas kiekvieną vaiką pats mokaisi. Kokių svarbiausių pamokų esate gavusi iš jų per savo darbo dešimtmečius? Ar įmanoma tą esminę patirtį išreikšti keliais žodžiais ar sakiniais, kuriais būtų galima pasidalyti su visa švietimo bendruomene? O gal ta patirtis labiau asmeniška, ne visuomeniška?

Dirbu su ypatingais vaikais, kurie juos supantį pasaulį, supančią aplinką, socialinius ryšius, bendravimą, ugdymo ir ugdymosi procesą suvokia kiek kitaip negu bendrojo ugdymo mokyklos mokiniai. Tikrai galiu pakartoti, kad šie vaikai buvo ir yra mano mokytojai. Pirmiausia jie išmokė mane specialiųjų ugdymosi poreikių turintį vaiką priimti tokį, koks jis yra, nepaisant jo fizinės išvaizdos, gyvenimo standartų neatitinkančių veiksmų, poelgių, turimų kompetencijų… Jie išmokė mane labiau vertinti tai, ką turiu, tai, ką galiu, pasikeitė mano vertybių skalė. Dabar kai kurie mano sunkumai, nesėkmės atrodo tokios nereikšmingos, nekeičiančios mano gyvenimo.

 

Jie išmokė mane užsispyrimo ir kantrumo, išmokė siekti tobulėjimo įgyjant naujų kompetencijų. Bendraudama su specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiais vaikais supratau, kad darbu galima daug ką pasiekti, kad visi vaikai yra skirtingi ir tie metodai, kurie tinka vienam, gali visai netikti kitam… Supratau, kad šie vaikai, kaip ir jų bendraamžiai, turi savo svajonių, nori būti pripažinti, nori veikti, ugdytis, nori turėti draugų, būti kaip ir kiti jų bendraamžiai pripažinti ir vertinami. Aš kaip pedagogė to ir siekiu… Supratau, kad geriausias mokytojas yra tas, kuris geba pakeisti savo nuomonę apie kitokių kompetencijų ir gebėjimų turintį vaiką. Svarbu nesutrikti, nenusivilti savo darbu ir padėti vaikui siekti jo turimų svajonių.

Esate išsitarusi, kad pirmieji žingsniai pradėjus dirbti „Vilties“ specialiojoje mokykloje Vilniuje, skirtoje neįgaliems vaikams, buvo labai sunkūs. Minėjote neturėjusi jokio patyrimo, kaip dirbti su namie augusiais, jokio ugdymo negavusiais vaikais. Tokio patyrimo tada nebuvo ir visoje Lietuvoje. Kas Jums tada labiausiai padėjo šiuo keliu eiti į priekį?

Pirmieji žingsniai Vilniaus „Vilties“ specialiojoje mokykloje-daugiafunkciame centre buvo išskirtiniai. Daugelis iš pirmųjų į mokyklą atėjusių mokinių buvo vaikai, nelankę jokios ugdymo įstaigos. Tuo metu vyravo nuostata, kad jei vaikas negali išmokti skaityti, rašyti, savarankiškai apsitarnauti, jis yra „nemokytinas“. Pradėjusi dirbti turėjau pakankamai žinių ir patyrimo ugdant lengvus intelekto, judesio ir padėties sutrikimus turinčius vaikus, tačiau darbas su didelių ir labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiais vaikais reikalauja daug daugiau žinių, gebėjimų, kompetencijų, kurių man trūko. Ugdymas mokinio, kuris negali verbaliai komunikuoti, negali atsakyti į klausimus, negali pasakyti, ko jis nori, kaip jaučiasi, kuris dėl savo fizinės negalios negali rašyti ranka, negali savarankiškai pasiimti mokymosi priemonių, sąsiuvinyje atlikti užduočių, kuris pasaulį mokosi pažinti liesdamas daiktus, juos uostydamas ar tyrinėdamas burna, skatino mane ir visą mokyklos pedagogų bendruomenę ieškoti būdų, metodų, priemonių, kaip pakeisti šių vaikų gyvenimą, kaip juos ugdyti, prižiūrėti, kokią pagalbą teikti.

 

Džiaugiuosi, kad daug metų teko dirbti su entuziazmo nestokojančia, darbui atsidavusia, ieškančia naujovių, skatinančia visus pedagogus įgyti naujų kompetencijų pirmąja mokyklos-centro direktore Augiene Vilūniene. Ji buvo vadovė, savo pavyzdžiu rodanti atsidavimą darbui, telkianti visą mokyklos bendruomenę – pedagogus, mokinius, tėvus, siekianti, kad mokykla-centras taptų Mokykla, kuria pasitiki tėvai, į kurią noriai eina mokiniai, o pedagogai jaučia administracijos palaikymą.

 

Kadangi „Vilties“ mokykla buvo pirmoji tokio tipo ugdymo įstaiga Lietuvoje, 1992–2000 m. gana dažni lankytojai joje buvo svečiai ne tik iš Lietuvos mokyklų, bet ir iš užsienio. Matydami dirbančiųjų santykį su vaikais, atsidavimą darbui, jie organizavo mokymus, seminarus apie įvairių sutrikimų turinčių vaikų ugdymą, aplinkos pritaikymą, kompensacinių priemonių parinkimą. Pedagogams, tarp jų ir man, ne kartą buvo sudarytos galimybės išvykti į trumpalaikes ar ilgesnes 2–4 savaičių trukmės stažuotes į užsienį, per kurias įgytos žinios apie alternatyviosios ir augmentinės komunikacijos, informacinių komunikacinių technologijų priemonių parinkimą ir taikymą, TEACCH, PECS ir kitų mokymo metodų naudojimą yra labai reikšmingos ir šiandien.

 

Kas labiausiai pasikeitė per tuos tris dešimtmečius „Viltyje“ ir kitose vaikus, turinčius itin didelių specialiųjų poreikių, ugdančiose švietimo įstaigose? Ar šia prasme ir vaikų, ir jų tėvų, ir Jūsų kolegų specialiųjų pedagogų gyvenime atsirado daugiau vilties? Kas galėtų ją dar labiau sustiprinti?

Per tuos tris dešimtmečius „Viltyje“ keitėsi mokyklos bendruomenė, suaugo ir mokyklą baigė ne viena mokinių karta, pasikeitė, išsiplėtė savo erdvėmis mokyklos-centro pastatas. Šviesios klasės pritaikytos mokinių poreikiams: įrengtos individualios mokinių darbo vietos, klasių aplinka pritaikyta struktūruotam mokymui, ortopediniam režimui. Visi klasių mokytojai yra įgiję aukštąjį išsilavinimą – visi jie specialieji pedagogai.

 

Keitėsi tėvų bendruomenė. Pirmaisiais mokyklos-centro įkūrimo metais daugelis tėvų nedirbo, visą dėmesį skyrė savo vaikams, buvo jų „asistentais“. Šiuo laikotarpiu apie 95 proc. tėvų dirba, turi pakankamai daug žinių apie savo vaiko negalią, sutrikimus, jų požymius. Žino sutrikusių funkcijų ugdymo metodus, specialiosios pagalbos teikimo reikšmę, todėl kartais turi labai didelių lūkesčių ir tikisi ženklesnių vaiko ugdymosi pasiekimų ir pažangos. Deja, kai funkcijų pakenkimai yra dideli ir itin dideli, ne kiekvienas verbalinės komunikacijos neturintis vaikas pradeda kalbėti, neįgaliojo vežimėliu besinaudojantis vaikas – vaikščioti, žymų intelekto sutrikimą turintis vaikas – skaityti ir rašyti. Tai liūdina tėvus, nepateisina jų lūkesčių, bet realybė yra tokia, kokia yra.

 

Mokyklos pedagogai visada gyveno ir gyvena su Viltimi, kad šiandien esančius sunkumus galima įveikti, kai dirbame ir padedame vieni kitiems, dalijamės patirtimi, ieškome būdų sunkumams įveikti. Turbūt niekada nebus taip, kad sunkumų neliktų: įveiksime vienus, atsiras kiti. Svarbu komandinis darbas, tikėjimas ir pasitikėjimas mokiniu, tėvais, savimi ir šalia esančiu kolega.

Į mokyklą atkeliaujančios informacinių komunikacinių technologijų ir mokomosios kompiuterinės priemonės, programinė įranga, skaitmeninės mokymo priemonės, pritaikytas ugdymo turinys, rengiami seminarai, mokymai, kvalifikacijos kėlimo renginiai suteikia Vilties, kad bendrojo ugdymo mokyklų mokytojai įgis kompetencijų, reikalingų specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų ugdymui.

Viešojoje erdvėje svarstomos įvairios ugdymo turinio, mokinių pasiekimų tikrinimo, vertinimo problemos. Nemažai dėmesio švietimo aktualijoms skiria ir žiniasklaida, tačiau didelių specialiųjų ugdymo poreikių turinčių vaikų ugdymo problemų sritis tarsi lieka nuošalyje. Tą, beje, turbūt netiesiogiai patvirtina ir Metų mokytojo apdovanojimai – juk ne taip dažnai jais išrenkami logopedai, žinantys, kaip kalbėti su mokiniu, kuris nemoka kalbėti…

Kiekvienas mokytojas, kurio klasėje ugdomas mokinys, turintis specialiųjų ugdymosi poreikių, pirmiausia turi žinoti pagrindinius vaiko sutrikimo požymius ir jų raišką ugdymo procese. Atnaujintos Bendrojo ugdymo dalykų programos, parengtos rekomendacijos dėl Bendrųjų ugdymo programų pritaikymo, individualizavimo rekomendacijos įvairių sutrikimų turintiems vaikams – tai gairės planuojant ugdymo turinį. Manau, kad kiekvienas mokytojas, ugdantis specialiųjų ugdymosi poreikių turinčius vaikus, siekia, kad dalyvaudamas ugdymo procese jis tobulintų turimas ir įgytų naujų kompetencijų. Tačiau ar kiekvienas įvertina vaiko gebėjimus, poreikius, ar geba planuoti, kokios naujų vaiko kompetencijų įgijimo galimybės ir sunkumai? Ugdant didelių ir labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių turinčius vaikus vyrauja akademinis-funkcinis metodas: akademinės žinios pritaikomos pagal funkcinės paskirties pobūdį (vaikas mokomas skaityti ne tam, kad skaitytų knygas, bet kad parduotuvėje atpažintų iškabą, ženklą „STOP“, „Perėja“ ar kt.). Arba šiuo atveju pasitelkiamas funkcinis ugdymas, kai teorinio lygmens žinios neturi prasmės ir dėmesys sutelkiamas į savitvarkos, buitinių ir kitų kasdienio gyvenimo įgūdžių lavinimą.

 

Bendraujant su Bendrojo ugdymo mokyklų mokytojais dažnai keliamas klausimas – kaip individualizuoti ugdymo turinį, įtraukti mokinį į pamokinę veiklą, jeigu pagal turimas kompetencijas jam reikalingos ne akademinės žinios, o funkcinis ugdymas? Tokiais atvejais mokytojams reikia žinių, patarimų, pagalbos ir iš mokyklų administracijos, ir iš išorės.

Kitas aktualus klausimas – vaiko pažangos vertinimas. Kuo didesni vaiko specialieji ugdymosi poreikiai, tuo sunkiau pamatyti jo pasiekimus, pažangą, parinkti individualius mokinio pasiekimų vertinimo kriterijus, kurie leidžia pamatyti pažangą, motyvuoja mokinį ir skatina jį siekti aukštesnių pasiekimų. Ši sritis mokytojams yra labai aktuali, todėl pagalba iš išorės daugeliui mokytojų būtų labai vertinga.

 

Su įtraukiojo ugdymo plėtros iššūkiais nuo kitų metų turbūt susidurs ne tik specialieji pedagogai, bet ir dauguma mokytojų. Šiais mokslo metais ikimokyklinio ir bendrojo ugdymo įstaigose mokosi 75 tūkst. specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių mokinių, nuo kitų metų jų skaičius gali dar labiau išaugti. Ką, Jūsų manymu, reikėtų daryti, kad mūsų mokyklos geriau pasiruoštų priimti į klases kitokius vaikus? Kad kiekvienas iš jų, Jūsų žodžiais tariant, mokykloje rastų vietą, kaip Jūsų „Viltyje“?

Švietimo sistemoje stebimi dideli pasikeitimai. Aktyviai sprendžiami Švietimo įstatymo dėl įtraukties įgyvendinimo veiksmų plano uždaviniai. Jau dabar daug dėmesio skiriama mokytojų kompetencijoms ugdyti. Planuojami įkurti metodiniai centrai, tikėtina, suteiks kvalifikuotą konsultacinę pagalbą bendrojo ugdymo mokyklų pedagogams specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų ugdymo klausimais – tokiais, kaip aplinkos pritaikymas, individualaus ugdymo plano kūrimas, Bendrųjų ugdymo programų pritaikymas ir individualizavimas, alternatyviosios ir augmentinės komunikacijos, informacinių komunikacinių technologijų priemonių parinkimas, universalus ugdymosi dizainas ir kt. Tuo pačiu tikimės, kad nebus pamirštos ir specialiosios mokyklos, nes ir joms reikalingas erdvių atnaujinimas, naujausios kompiuterinės technologijos, interaktyviosios lentos, programinės įrangos, skaitmeninės mokymo bei kitos priemonės ir įranga, mokymai pedagogams, kuriuose jie atnaujins savo kompetencijas ir įgis naujų, padedančių geriau ugdyti vaikus, turinčius specialiųjų ugdymosi poreikių.

 

Tiek specialiosiose mokyklose, tiek bendrojo ugdymo mokyklose gali būti teikiama intensyvi išorinė pagalba, tačiau pirmiausia pats mokytojas turi keisti požiūrį į specialiųjų ugdymosi poreikių turintį vaiką. Priimti jį tokį, koks yra, pasitikėti savimi, nebijoti suklysti, bendrauti su kolegomis, tėvais, dirbti remiantis komandinio darbo principu, nes ugdymo procese dalyvauja mokiniai, mokytojai, tėvai, administracija, o pats ugdymas vyksta mokinio poreikiams pritaikytoje aplinkoje.

 

Dėkoju už pokalbį.