Grupės projektas „Pusvalandukas su mokytoja”

Rasa Čepienė
,
Vilniaus l.-d. „Gintarėlis“ ikimokyklinio ugdymo mokytoja metodininkė

Vilniaus lopšelio-darželio „Gintarėlis“ „Šypsenėlių“ grupėje prasidėjus pavasariui prasidėjo ir grupės projektas „Pusvalandukas su mokytoja“. Pastebėta, kad kai kuriems vaikams grįžus po karantino, teko iš naujo adaptuotis grupėje: tapo sunkiau atsiskirti nuo tėvelių rytais, vėl iš naujo pratintis prie grupės ritmo, taisyklių ir susitarimų…

 

Projektas buvo sumanytas, siekiant atnaujinti, kurti ir palaikyti pasitikėjimu, saugumu grįstus santykius tarp pedagogo ir vaiko, skirti kiekvienam vaikui daugiau individualaus dėmesio, skatinti skleistis kiekvieno vaiko individualumui. Pedagogo pagrindinis tikslas jo metu – megzti tvirtą draugišką santykį su kiekvienu vaiku, išsiaiškinti jo poreikius ir norus bei gebėjimus, patirti geras emocijas drauge. Atrodytų, „pusvalandukas“ tam yra labai nedidelė laiko atkarpa, tačiau jei ją išnaudoji maksimaliai, tai duoda neįkainojamos vertės.

 

Projekto metu kiekvienas vaikas galėjo pasirinkti, kada ir kaip jis norėtų praleisti savo laiką su mokytoja Rasa. O pasirinkimų iš tiesų būta labai įvairių ir įdomių. Kiekvienas vaikas atsakingai rinkosi, ką veikti, drąsiai išreiškė savo nuomonę, stengėsi įtraukti suaugusįjį į bendrą veiklą. Pasirinkimų būta įvairių ir įdomių, kiek vaikų – tiek ir idėjų: žaisti edukacinius žaidimus prie interaktyvios lentos; darželio bibliotekoje vartyti, skaityti knygeles ir išrinkti bei parsinešti įdomiausią paskaityti visiems grupės vaikams; Sensoriniame kambaryje išbandyti visas galimybes ir dūkti kamuoliukų baseine; greta esančiame miške tyrinėti augalėlius; vabalėlius, apsiginklavus tyrinėjimo priemonėmis; ištyrinėti skruzdėlyną; surinkti gražiausių pavasarinių gėlyčių puokštę mokytojai; keliauti prie artimiausios gatvės stebėti mašinų ir mokytis saugiai pereiti gatvę; mokyklos stadione žaisti futbolą; surengti lenktynes, kuris greitesnis – mokytoja ar vaikas; pasisupti ant visų sūpynių, esančių darželio teritorijoje ir apylinkėse; pasportuoti ant rajono lauko treniruoklių; pasilikti tik dviese grupėje ir dėlioti dėliones… Kiekvienas „pusvalandukas“ buvo išskirtinis, įdomus abiem jo dalyviams, kupinas pokalbių, diskusijų, vaiko pasakojimų bei minčių ir, žinoma, puikios nuotaikos net esant blogam orui. Kartais tie mūsų „pusvalandukai“ išsitęsdavo ir iki valandėlės, bet ką gi padarysi, – būdavo sunku užbaigti įdomią veiklą arba norėdavosi per tą pusvalandį spėti padaryti labai daug veiklų, viską išbandyti… Gerai, kad turime tokią galimybę ir grupėje vienu metu dirba du pedagogai. Labai džiaugiausi galimybe pažinti kiekvieną vaiką dar artimiau, atrasti jo dar nepastebėtas savybes. Buvo pirmų kartų ir man pačiai, pavyzdžiui, šokinėti į kamuoliukų baseiną ar voliotis stadiono žolytėje saulėtą dieną. Labai dažnai, po bendros veiklos pastebėdavau, kad vaiko pasitikėjimas manimi labai išaugo, atsirasdavo tarsi kažkokia mūsų bendra „paslaptis“, siejanti mūsų tarpusavio ryšį. Džiugino, kad vaikai labai laukdavo savo „Pusvalanduko su mokytoja“, o paskui vis primindavo: „O prisimeni, kaip mes buvome… kada vėl eisime?“. Tad būtinai kartosime, o ir Jums rekomenduoju pabandyti.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *