Gimtosios kalbos turtai

Alytaus Putinų gimnazijoje svečiavosi žemaičių kalbos tyrinėtojas, jos puoselėtojas, humanitarinių mokslų daktaras, profesorius Juozas Pabrėža iš Šiaulių. Susitikimą organizavo gimnazijos kultūrinio sambūrio „Putinų balsai“ vadovas Vytautas Bigaila. Profesorius mokiniams kalbėjo apie tarmes, jų atsiradimą. Ypatinga yra žemaičių kalba, kuri ilgą laiką vadinta lietuvių kalbos dialektu. Svečias džiaugėsi ir didžiavosi, kad ir žemaičių kalba, kaip viena iš keturių baltų (latvių, latgalių, lietuvių, žemaičių) gyvų, savarankiškų, seniausių pasaulio kalbų, yra įtraukta į tarptautinį kalbų registrą.

 

Profesorius pažymėjo, kad žemaičių kalba atsirado maždaug VII a. ir buvo viena iš gentinių Rytų baltų kalbų. Aukštaičių ir žemaičių tarmės skirstomos į patarmes, šios – į šnektas, pašnektes ar dar mažesnius tarminius vienetus. Mūsų kalbos spalvingumą iliustravo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja metodininkė Algida Sabonienė – aukštaičių uteniškių tarme padeklamavusi savo kūrybos eilėraštį „Pakartojimas “. Štai ką po renginio kalbėjo IIa kl. mokinė Vaida Stagniūnaitė: „Gal pradžioje ir buvo sunku suprasti, bet mokytoja viską puikiai paaiškino ir net išmokome naujų žodžių! Pasirodo, ne kiekvienas žino, ką reiškia žodis „musėt“. Netgi keli pradėjo juoktis: žodis skamba lyg „musė“, o reikšmė visiškai skirtinga!“

Taip pat nuotaikai praskaidrinti išgirdome Roko Kašėtos dainos įrašą apie dzūkelį Kukucį (labai primena poeto Marcelijaus Martinaičio žemaitį Kukutį!) pietų aukštaičių (dzūkų) varėniškių tarme.

 

Eglės Juodžiukynienės nuotr.

Tarmės, jų kaita padeda pažinti mūsų istoriją, tapatybę, tai yra mūsų gimtosios kalbos turtas. J. Pabrėža, kilęs iš Skuodo, rodė mokiniams žemaičių kalbos tarmių žemėlapį, kuris aptariamas jo parašytoje monografijoje „Žemaičių kalba ir rašyba“. Kalbėdamas ir aiškindamas apie tarmes ir jų atsiradimą, profesorius pažymėjo, kad tarmės rodo vienokią ar kitokią žmogaus priklausomybę nuo regiono. Žemėlapyje rodė regionus ir juose paplitusias tarmes. Lietuvių kalba yra viena mažiausiai pakitusių indoeuropiečių kalbų, todėl ir tarmių amžius, spėjama, yra apie tūkstantis metų. Tarmes būtina puoselėti, jas išlaikyti, kalbėtis tarmiškai. Tarmės nenyksta, kaip daugelis galvoja, o keičiasi.

 

Mokinių žinios apie tarmes, domėjimasis jomis, nepainiojimas jų su bendrine kalba – vienas iš šios paskaitos tikslų. Kad tarmes reikia puoselėti ir kalbėjimas tarmiškai yra vertybė, po Juozo Pabrėžos paskaitos abejojančių neliko. Po paskaitos ta pati gimnazistė Vaida porino: „Mokslininkas Juozas Pabrėža mums labai šiltai ir smagiai pasakojo apie tarmes, net pateikė kelis anekdotus apie skirtingų tarmių atstovus. Taip pat minėjo begalę pavyzdžių ir net pasistengė išversti visa tai į mums labiau suprantamą kalbą! Nuoširdžiai dėkojame kalbininkui už tokią pamoką ir apsilankymą mūsų gimnazijoje.“

 

Vakarop garsusis žemaitis iš Šiaulių, pasivaikščiojęs po Dainų slėnį, perėjęs per Nemuną aukščiausiu Lietuvoje pėsčiųjų tiltu, pasigrožėjęs Dzūkijos sostinės pavasarėjančia gamta, tesėjo žodį gerbiamai Alytaus trečiojo amžiaus universiteto vadovei Janinai Ingelevičienei – apie žemaičių kalbą ir jos tarmes skaitė paskaitą minėto universiteto klausytojams. Juk buvo pažadėjęs dar 2019-aisiais – Žemaitijos metais, kai pirmąsyk lankėsi Alytuje.