Gimnazistų filmas apie nuobodulį, kalbos klišes ir kasdienybės absurdą

Marius Janulevičius
,
lietuvių kalbos mokytojas, Kino klubo vadovas

Šiuolaikiniai žmonės turi kaip niekada daug galimybių tyrinėti ir pažinti pasaulį, jiems prieinama begalė informacijos šaltinių bet kokia tema, tačiau dažnas skundžiasi rutina ir nuoboduliu. Apie tai kalbama ir ne viename šiuolaikinės literatūros kūrinyje. „Dienų dienas ir naktis vaikščiojau nuo durų prie lango, nuo lango prie durų negalėdamas sustoti. Tai ne liūdesys, tai buvo nuobodulys, materialus, fizinis nuobodulys: kai negali nei judėti, nei sėdėti, nei stovėti (…). Vienintelis prieglobstis – miegas. Aš negalėdavau miegoti visą dieną, deja! Ir miegodamas sapnuodavau, kad man nuobodu“[1], – prisipažįsta prancūzų absurdo literatūros klasiko Eugène Ionesco (1909–1994) romano „Vienišius“ pagrindinis veikėjas.

 

Absurdo literatūros, gimusios dar praeito amžiaus viduryje, temos vis dar aktualios mūsų visuomenei, nes kalbos klišių, žmonių nesusikalbėjimo, susvetimėjimo, kasdienių gyvenimo nesąmonių apstu visais laikais. „Plikagalvė dainininkė“ (La cantatrice chauve) viename Paryžiaus teatrų buvo pastatyta prieš septynis dešimtmečius, 1950-aisiais. Iki tol nežinomas autorius E. Ionesco savo kūrinį pats pavadino antipjese – visų pirma dėl jos nedramiškumo ir statiškumo. Pastabose apie savo kūrinį autorius teigė norėjęs „parodyti kasdieninės kalbos banalumą ir beprasmiškumą, nes esą žmonės dažnai kalbą tik tam, kad nieko nepasakytų“[2]. Visa pjesė sudaryta iš bereikšmių scenų ir dialogų, kurios, kaip pastebi Petronėlė Česnulevičiūtė, iliustruoja siaurą pasaulėlį be didesnio tikslo ir rimtų problemų, kur žmonės, apsnūdę iš nuobodulio, neturi ką pasakyti vieni kitiems[3]. Absurdo autorius leidžiasi į įvairius žaidimus su pakartojimais, dviprasmybėmis, klišėmis, kurie atskleidžia, kaip kalba gali prarasti pačią svarbiausią – komunikacinę funkciją. Pasak Undinės Uogintaitės, šiuolaikinio žmogaus vartojamas kalbėjimas ryškiausiai atspindi visuomenės materialėjimą, tuštybę bei egzistencijos beprasmybę; E. Ionesco personažai kartoja tai, ką jie girdi visuomenėje; jie kalba klišėmis, kuriose nėra nei jausmo, nei individualių minčių[4]. Tarkime, į svečius atėjusi personažų porelė nuolat kartoja: „Kaip nuostabu, koks sutapimas!“[5]

 

Mokyklinėje literatūros programoje iš absurdo autorių daugiausia dėmesio skiriama Albert Camus (1913–1960) kūrybai, tačiau su Vilniaus „Laisvės“ gimnazijos mokiniais nutarėme perskaityti ir ekranizuoti E. Ionesco pjesę intriguojančiu pavadinimu „Plikagalvė dainininkė“. Beje, pjesėje nėra jokios dainininkės, apie ją tik užsimena ponas brandmajoras. Šabloniški, beprasmiai veikėjų dialogai mokiniams labai patiko, nes priminė realiame gyvenime girdimas frazes. Kalbėjimas klišėmis – aktuali tema ir gimtosios kalbos egzamino metu, kai rašiniuose mokiniai stengiasi ne pateikti originalų savo požiūrį, bet rašyti taip, „kaip reikia“. „Plikagalvės dainininkės“ ekranizacija puikiai tiks pagyvinti literatūros pamokas; filmą galima rodyti ir per klasės valandėles, siekiant padiskutuoti, kodėl šiuolaikiniai žmonės neretai nesusikalba ir nesupranta vienas kito. „Laisvės“ gimnazijos Kino klubo filmą „Plikagalvė dainininkė“ galima pasižiūrėti čia.

Filmą kūrė gimnazistai Alanas Kiseliovas, Karina Petkevič, Marius Knizikevičius, Erikas Aleksiūnas, Karolina Smagur, Karolis Jablonskas, Ričardas Eigimas, Greta Stanevičiūtė ir mokytojai Raimundas Kovalkovas, Vaiga Stanevičienė, Marius Janulevičius.

 

[1] Ionesco E. Vienišius. V., 1998, p. 63.

[2] Česnulevičiūtė P. Dramos pasaulis. V., 1996, p. 47.

[3] Ten pat, p. 48.

[4] Uogintaitė U. Kosto Ostrausko ir Eugène Ionesco absurdo teatras: panašumai ir skirtumai // Komparatyvistika šiandien: teorija ir praktika. V., 2000, p. 99.

[5] Ionesco E. Plikagalvė dainininkė // Prieiga internete: http://www.dramustalcius.lt

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.