Geriausių 2021 m. disertacijų autorės tyrinėja vėžines ląsteles ir religinę muziką

Jau 16 metus išrinkti geriausių disertacijų konkurso, organizuojamo Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungos, laureatai. Pirmą kartą apdovanotos ir užsienyje lietuvių apgintos disertacijos. Apie tai, kaip sekėsi rašyti mokslinį darbą, kuo svarbios jų tyrimų temos visuomenei ir tolesnius karjeros planus pasakoja konkurso laureatės biochemikė dr. Kotryna Vaidžiulytė ir muzikologė bei filologė dr. Gintė Medzvieckaitė.

 

Kodėl nusprendėte studijuoti doktorantūroje?

Kotryna Vaidžiulytė. Vedė noras pažinti, atrasti, išmokti, suprasti. Taip jau nutiko, kad doktorantūros studijos man pasirodė vienas įdomesnių būdų to siekti. Esu dėkinga mane visą šį laiką supusiems žmonėms, pradedant šeima, mokytojais, gamtos mokslų olimpiadų organizatoriais, dėstytojais, motyvuotais kursiokais ir baigiant laboratorijų, kuriose dirbau kolegomis ir draugais. Kiekvieno iš jų indėlis leido man tobulėti, nepasiduoti ir siekti kažko daugiau.

Gintė Medzvieckaitė. Jau nuo vaikystės mane traukė mokslas ir mokslininkai. Tik šiek tiek užtruko man įdomiausios mokslo srities paieškos. Vilniaus universitete studijavau lotynų ir senovės graikų filologiją, vėliau Heidelbergo universitete Vokietijoje studijavau muzikologiją. Studijos universitete man gerai sekėsi, be to, studijuodama Heidelberge pirmą kartą pabandžiau dėstyti studentams, ką darydama iškart pasijutau savo vietoje. Tada ir apsisprendžiau stoti į doktorantūrą, kurią baigiau Mančesterio universitete, Jungtinėje karalystėje. Norėjau savo ateitį sieti su mokslu.

 

Su kokiais iššūkiais susidūrėte?

Kotryna Vaidžiulytė. Dažnai perfekcionisto mokslininko sunkiausias iššūkis yra nugalėti patį save ir nepasiduoti kritikai bei savikritikai. O visa kita yra pasiekiama darbu ir pasiryžimu, na, ir, kartais, trupučiu sėkmės. Eksperimentai labai labai retai pavyksta iš pirmo karto. Visgi, nepavykęs eksperimentas veda link naujos hipotezės, o nauja hipotezė, galbūt, link naujo atradimo.

Gintė Medzvieckaitė. Doktorantūra yra etapas, kuriame iš studento tampama savarankišku mokslininku. Per tuos kelerius metus būna daug pirmų kartų – pirmasis pranešimas, pirmoji publikacija, pirmoji organizuota konferencija. Savo darbą reikia nuolat pristatyti ir juo įtikinti kitus. Šios patirtys buvo neįkainojamos, tačiau jos pareikalavo daug jėgų ir psichologinės ištvermės. Reikėjo ne tik suvaldyti milžiniškus kiekius informacijos, įtikinamai formuluoti argumentus, bet ir nugalėti nepasitikėjimą savimi, išmokti priimti kritiką ir nesėkmes, kurių neišvengsi mokslininko kelyje. Be to, mano doktorantūra buvo užsienyje, todėl tuo pačiu metu reikėjo mokytis gyventi svetimoje šalyje, kuo geriau įvaldyti svetimą kalbą. Esu labai dėkinga savo šeimai, kuri mane palaikė šiame kelyje ir padėjo man nepalūžti sunkiausiomis akimirkomis.

 

Apie ką jūsų disertacija? Ko siekėte savo moksliniu tyrimu?

Kotryna Vaidžiulytė. Mano disertacija nagrinėja gana seną ląstelių judėjimo, kitaip tariant – migracijos, klausimą. Gebėjimas judėti gyvajame pasaulyje yra itin svarbus – taip organizmai vengia pavojaus, aptinka maistą, ieško palankesnių sąlygų. Judėti gali vienaląsčiai organizmai – bakterijos, pirmuonys; tačiau ir mūsų organizmuose, sudarytuose iš daugybės specializuotų ląstelių, tam tikrais atvejais ląstelės gali judėti ir keisti savo poziciją viena kitos atžvilgiu. Tai vyksta sveikame organizme, pvz., gyjant žaizdoms, kai odos ląstelės turi uždengti netikėtai atsivėrusius vidinius organizmo audinius, ar imuninės ląstelės turi atpažinti organizmą atakuojančius mikroorganizmus. Kita vertus, ląstelės gali migruoti ir ligos atveju – organizme pradedant formuotis piktybiniam augliui. Piktybinį auglį sudarančios vėžinės ląstelės, nebeišsitekdamos pirminėje auglio vietoje, įgyja savybių, leidžiančių joms ištrūkti ir pradėti brautis į aplinkinius organizmo audinius, kur šioms ląstelėms lengviau rasti maisto medžiagų ar yra palankiau išgyventi. Tai gali lemti vėžio išplitimą ne tik į aplinkinius, bet ir į tolimesnius audinius – susiformuoja antriniai augliai, kitaip dar vadinami metastazėmis.

Savo moksliniu tyrimu siekiau suprasti, kaip ląstelė šį migracijos procesą koordinuoja savo viduje – kokie struktūriniai ląstelės pokyčiai lemia judėjimą pirmyn; ar ląstelės organelių – „ląstelės organų“ – išsidėstymas daro įtaką judėjimo krypties palaikymui ir judėjimo greičiui; kaip šių organelių išsidėstymas sąveikauja su perduodamais biocheminiais signalais.

Gintė Medzvieckaitė. Daktaro disertacijai pasirinkau temą, kuri apjungtų abi mano studijų sritis. Joje tyrinėjau dvasinius madrigalus, įkvėptus lotyniškųjų biblijinių ir liturginių tekstų. Madrigalas – tai bene populiariausias XVI–XVII a. italų vokalinės muzikos žanras, pamėgtas aristokratų ir turtingų miestiečių, nes buvo laikomas intelektualia muzika, pritinkančia aukštuomenei. Tradiciškai madrigalai buvo pasaulietiniai, o jų tekstai buvo paremti itališkomis meilės eilėmis, pasižyminčiomis subtilia erotika. Tuo tarpu dvasinis madrigalas yra XVI a. antroje pusėje atsiradusi madrigalo atmaina, kuri pasaulietinio madrigalo muzikinę ir poetinę kalbą perkelia į katalikiško dvasingumo kontekstą. Dvasiniame madrigale meilė damai tampa meile Dievui, o kančia dėl neatlieptos meilės – atgailaujančio nusidėjėlio kančia. Mano disertacijoje nagrinėjamuose dvasiniuose madrigaluose naudojamos eilės ne tik poetiškai kalba apie dvasinius dalykus, bet ir yra bažnytinių tekstų parafrazės ar imitacijos. Viena vertus, man buvo įdomu pasekti kūrybines transformacijas, kurių metu lotyniškas tekstas tampa itališku poetiniu tekstu, o vėliau muzikos kūriniu. Antra vertus, joks muzikos ar poezijos kūrinys neatsiranda tuščioje vietoje – už kiekvieno jų slypi kultūrinis, socialinis ir biografinis kontekstas. Mano nagrinėjamų kūrinių kontekstas mane domino ne mažiau nei patys kūriniai. Jį tyrinėdama norėjau pažinti pasaulį, kuriame  prieš keletą šimtmečių žmonės tikėjo, bendravo, stengėsi rasti savo vietą pasaulyje ir išreikšti save – tik kartais šiuos dalykus darė būdais, kurie mums, XXI a. žmonėms, jau tapo svetimi.

 

Kuo Jūsų disertacija gali būti svarbi mokslinei bendruomenei ir plačiajai visuomenei?

Kotryna Vaidžiulytė. Mano disertacija leidžia žengti dar vieną mažą žingsnelį į priekį siekiant suprasti, kas vyksta normalios ar vėžinės ląstelės viduje bei prognozuoti, kaip šios ląstelės galėtų elgtis vienokiomis ar kitokiomis sąlygomis. Tai fundamentalūs biologijos klausimai, į kuriuos atsakymų ieškome jau daug metų. Gebėdami į šiuos klausimus atsakyti, galėsime tiksliau nusakyti tokių ligų kaip vėžys eigą bei sukurti naujų terapijos metodų.

Gintė Medzvieckaitė. Studijų apie dvasinio madrigalo žanrą nėra daug, o tokių, kurios tyrinėtų būtent biblijinių ir liturginių tekstų parafrazių pagrindu sukurtus dvasinius madrigalus, apskritai nėra. Tikiuosi, kad galėjau šiek tiek prisidėti prie platesnio šio muzikinio žanro ir jo kultūrinio konteksto ištyrimo. Tikiuosi, kad mano disertacija savo skaitytojams leis praskleisti amžių uždangą ir susipažinti su vėlyvojo XVI a. kultūrine aplinka. Nors mano nagrinėjama tema nėra tiesiogiai susijusi su Lietuva, nemažai socialinių ir kultūrinių dalykų, tyrinėjamų disertacijoje, XVI–XVII a. egzistavo ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, kurios valdovai ir didikai sekė italų kultūros pavyzdžiu, taigi mano pateikiamos įžvalgos gali būti įdomios ir Lietuvos praeitimi besidominčiai publikai. Viena iš mano darbo dalių buvo parengti dviejų dvasinių madrigalų rinktinių transkripcijas iš XVI a. naudotų atskirais balsais surašytų natų į šiuolaikinę partitūrą. Tikiuosi, kad mano transkripcijos padarys šią muziką prieinamesnę mūsų laikų atlikėjams.

 

Ką jums reiškia tapti Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungos organizuoto „Geriausios disertacijos“ konkurso laureatu (-e)?

Kotryna Vaidžiulytė. Labai smagu, jog šiemet pirmą kartą dėmesio sulaukė ir Lietuvos piliečių užsienyje apgintos disertacijos! Manau, jog svarbu palaikyti ryšį ir su lietuviais studijuojančiais bei mokslinį darbą dirbančiais ne Lietuvoje – taip bus plečiamas ir Lietuvos mokslo akiratis. Be abejo, malonu gauti ir savo darbo įvertinimą, todėl dar kartą dėkoju organizatoriams!

Gintė Medzvieckaitė. Malonu, kad darbas, į kurį sudėjau tiek širdies ir pastangų, buvo įvertintas. Kartu tai yra paskatinimas toliau eiti pasirinktu keliu.

 

Ar ketinate toliau siekti akademinės karjeros ir tęsti mokslinę veiklą?

Kotryna Vaidžiulytė. Taip. Jau pradėjau savo podoktorantūros projektą, kuriame toliau tiriu vėžinių ląstelių gebėjimą plisti ir formuoti metastazes. Šįkart daugiausia dėmesio skiriu ligos etapui, kuriame vėžinės ląstelės, patekusios į kraujagysles, yra mechaniškai veikiamos kraujo cirkuliacijos bei kraujagyslių susiaurėjimų. Su kolegomis bandome pasitelkti ne tik biologijos, bet ir biofizikos žinias, bandydami aprašyti ir suprasti ląstelę veikiančius veiksnius bei jos atsaką į juos. Tikiuosi, jog ateityje pavyks užmegzti artimesnių ryšių ir su Lietuvoje dirbančiais mokslininkais, o galiausiai ir pačiai grįžti į Lietuvą ir tęsti savo mokslinę veiklą čia.

Gintė Medzvieckaitė. Doktorantūrai einant į pabaigą, akademinė darbo rinka atrodė negailestinga jauniems humanitarinių mokslų srities absolventams, be to, labai ilgėjausi Lietuvos. Tuo metu mano kelyje pasitaikė atvira neakademinė pozicija Vilniaus universiteto bibliotekoje. Man tai pasirodė gera galimybė grįžti į gimtinę ir padaryti pertrauką. Ši pertrauka užsitęsė kiek ilgiau, nei tikėjausi, tačiau vis dar tikiuosi, kad kada nors rasiu būdą tęsti mokslinę veiklą.

 

Straipsnis finansuojamas LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

 

Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungos inf.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.