Geriausia žinutė mokiniams – pats žinutės nešėjas

Nurimus jau tradicine tapusios konferencijos „Noriu į mokyklą“ šurmuliui, norisi pasidalyti savo įžvalgomis. Galbūt kažkam bus įdomu ir privers į Mokytoją pažvelgti kitu kampu ar kitomis akimis.

Dvasiškai pakylėjo nuo paties ryto į mokyklą plaukianti mokytojų minia. Manau, turiu teisę panaudoti šį žodį, nes konferencijoje dalyvavo daugiau kaip 300 pedagogų iš 6 rajonų. Dauguma jų – gimnazijos draugai, kurių ne vienas dalyvauja mūsų konferencijose antrą ar net ir trečią kartą. Tai įrodymas, kad tokie bendraminčių susibūrimai yra naudingi ir reikalingi.

 

Šį kartą kvietėme mokytojus atvykti kartu su savo mokiniais. Juk mokykla – mokinių, visi kartu dalyvaujame ugdymo procese, todėl kalbėtis apie jo tobulinimą turime drauge. Išdrįso tik keletas mokyklų, bet pradžia jau padaryta. Smagu buvo žiūrėti į prie vieno suolo sėdinčius direktorių su savo mokiniu ir dalyvaujančius pamokos veiklose. Labai linksma ir gera buvo klausytis abiejų refleksijos apie patyrimus konferencijoje. Jų pavyzdys – tai patvirtinimas, kad šį konferencijos formatą reikia tęsti. Jei mokyklos kultūra yra dialogo kultūra, turime išmokti kalbėtis ir susitarti.

Dažnai svarstome, kaip įtraukti tėvus į mokyklos gyvenimą. Nutarėme pasiūlyti ne tik pabūti su mumis švenčių proga, bet ir padirbėti konferencijoje. Visi Gimnazijos tarybos tėveliai mielai sutiko ir buvo šią dieną kartu su mumis. Vadinasi, įmanoma.

 

Taigi, ką mes nuveikėme ir kuo ši rudeniška diena, praleista gimnazijoje, buvo reikšminga mums ir, manau, kitiems konferencijos dalyviams?

Turbūt nepameluosiu, kad visus pažvelgti giliau ir susimąstyti privertė apie Mokytoją kalbėjęs Telšių vyskupas Kęstutis Kėvalas. Jo ekscelencijos pranešimas apie save atiduodantį ir save dovanojantį Mokytoją dar kartą visiems priminė mokytojo pašaukimo esmę. Tai buvo gėrio pliūpsnis į mūsų supriešintą pedagogų bendruomenę. Tuo metu, kai dalis mokytojų vėl „žvangina ginklais“ ir ruošiasi streikuoti, kita dalis ieško kelių į vaikų protus ir širdis. Sulaikę kvėpavimą klausėmės Jo ekscelencijos žodžių. Džiaugiausi ir didžiavausi, kad esu mokytoja ir kad mano vadovaujamos gimnazijos mokytojai mokosi vis naujų būdų padėti mokiniams augti, o ne skaičiuoja, ar jau atidirbo savo menką atlygį. Žinoma, svarbu viskas – pinigai taip pat. Manau, turėtų būti kitaip: ne TIK pinigai, bet IR pinigai… Pažvelgus į sausakimšą salę, pasidarė gera, kad dar gausu mokytojų, kurie dirba vaikui: dirba tyliai, daro mažus darbus ir sukuria didelius dalykus. Jie nepyksta, o ištikus nesėkmei, didina Meilės dozę savo darbui ir savo mokiniams. Šiems mokytojams viskas įdomu, svarbu ir reikalinga. Jie ir yra, kaip vyskupas Kęstutis Kėvalas sakė, svarbiausia žinutė savo mokiniams. Juk mokiniai mūsų klauso arba neklauso, mus girdi arba negirdi. Jie mus STEBI – būkime tuo tikri! Todėl žodžio ir poelgių dermė yra būtina.

 

Šios konferencijos pagrindinė visas veiklas jungianti gija buvo galimybių paieška, kaip perduoti ugdymo turinį, nepamirštant vertybinio pagrindo. Daug diskutavome apie tai, kad nevalia gailėti laiko pokalbiams apie vertybes su mokiniais, kaip padėti jiems susivokti greitai besikeičiančiame pasaulyje. Ne tik diskutavome, bet ir išbandėme praktiškai. Nauja buvo tai, kad praktinės veiklos formatu tapo PAMOKA. Per praktinę veiklą konferencijos dalyviai tapo mokiniais. Kiekvienas pasirinko pamoką, kurioje dalyvavo kaip mokinys. Pasiūlėme 15 įvairių dalykų pamokų. Nepaprastai vertinga tai, kad pamokas vedė ne tik mūsų gimnazijos mokytojai, bet ir svečiai. Pamokas sutiko vesti viešnios iš Kauno miesto mokyklų ir keletas mokytojų iš kaimyninių mūsų miesto gimnazijų. Visi mokame papasakoti, kaip taikyti vieną ar kitą strategiją ugdymo procese, bet vesti pamoką gyvai yra visai kitokia patirtis. Esu nepaprastai dėkinga mokytojams, nepabūgusiems nei tėvų dalyvavimo pamokose, nei kolegų kritikos.

 

Aptarėme šią praktiką pasitelkę De Bono metodą. Gera buvo girdėti atsiliepimus iš įvairių mokyklos bendruomenės narių lūpų. Stipriausia buvo vienos mamytės refleksija: „Nenustoju stebėtis tuo, ką gali padaryti vienas žmogus. Ir tas žmogus – MOKYTOJAS. Jis duoda, dalijasi, augina! Bet jis gali ir atimti – atimti norą, tikėjimą, pasitikėjimą savimi. Todėl rūpinkimės mokytoju!“ Tikra tiesa. Net ir šią dieną neapsieita be momentų, kai teko raudonuoti dėl keleto mokytojų elgesio. Deja, taip…

Konferencijos pabaigoje pakvietėme pažvelgti į savo darbą kitu kampu. Mykolo Romerio universiteto Ekonomikos ir finansų valdymo fakulteto tarybos pirmininkas prof. dr. Rimvydas Jasinavičius pakvietė pažvelgti į savo darbą ir iš kitos pusės – realaus gyvenimo, kuriam ir ruošiame savo mokinius. Buvo netradiciška ir stipru. Akivaizdu, kad tokių „injekcijų“ mokytojams labai reikia.

 

Dar kartą noriu grįžti prie Jo ekscelencijos padrąsinančių žodžių, sakančių, kad mes esame žmonės, kurie formuojame kitus. Vyskupas mus kvietė pamąstyti: „Ar turiu vilties, įkvėpimo, ar manyje yra entuziazmo, ar man smagu daryti tai, ką darau stovėdamas prie lentos? Jei manyje yra tai, tai aš formuoju didžiausią vertybę – gebėjimą dovanoti save. Aš transliuoju esmingiausią laimės formulę – kai žmogus save dovanoja, jis tampa laimingas.“

Baigdama noriu pasidžiaugti, kad mūsų konferencijos „Noriu į mokyklą“ tampa patrauklios vis didesniam pedagogų ratui. Kasmet stengiamės ieškoti naujos vedimo formos, kad visi galėtų dalyvauti, o ne tik būti stebėtojais ar klausytojais. Šios konferencijos – tai ir galimybė parodyti mūsų miestą, kuris turi gražių, unikalių dalykų. Šiais metais su pasididžiavimu pristatėme Alytaus miesto muzikos mokyklos mokinių simfoninį orkestrą „Svajonė“. Savo koncertu jis visus įtraukė į grožio pasaulį, privertė patikėti, kad kiekviena svajonė turi savybę IŠSIPILDYTI. To visiems mums ir linkiu.