Folkloras ikimokykliniame amžiuje

Rasa Guželienė
,
meninio ugdymo mokytoja

Folkloras (angl. folklore < folk – liaudis + lore – išmintis) – meninė liaudies kūryba, kuri apima liaudies žodžio meną, muziką, choreografiją, teatrą. Kartais priskiriama ir liaudies architektūrai bei dailei.

 

Dalį kultūros lobyno jaunajai kartai perduoda ikimokyklinio ugdymo įstaigose dirbantys mokytojai. Jie kasdien prisiliečia prie tautosakos sekdami vaikams pasakas, sakmes, padavimus. Taip pat moko juos mįslių, patarlių ir posakių. Su vaikais ir darželio bendruomene švenčia tradicines šventes – Kalėdas, Tris Karalius, Užgavėnes ir Velykas. Visos šventės neapsieina be dainų, ratelių, šokių ir žaidimų. O jų vaikai mokosi darželyje per muzikos veiklą.

Remdamasi asmenine patirtimi, galiu teigti, kad vaikų muzikiniam ugdymui naudoju dainuojamąją tautosaką, kuri turi didžiulę įtaką vaikų vystymuisi. Per lietuvių liaudies dainas, žaidimus vaikai prisiliečia prie senovės tradicijų, kartu įgaudami fizinę, dvasinę, socialinę ir veiksmingos auklėjimo priemonės naudą.

 

Lopšinės ir žaidinimai labiausiai patinka mažiausiems vaikams. Jie įdėmiai klausosi pamokos metu ne tik gyvai dainuojamų lopšinių „Pelel, pelel, nešk miegelį“, „Katinėlis guli“, „A-a, a-a pupa“, „Šarkos varnos nuskrido“, „Zuikis vaiką lingavo“, bet ir įrašų. Vaikai gali pasupti ir pamyluoti savo žaisliuką, išreikšti savo nuotaiką ir jausmus. Kadangi tekstai yra visai nesudėtingi, vaikai mielai prisijungia ir dainuoja kartu. Dainuojant žaidinimus su pirštais ir rankomis į pagalbą pasitelkiu žaidimo metodą. Iš pradžių padainuojame žaidinimą, kurio tekstą vaikai imituoja pagal savo galimybes judesiais („Virė virė košę“, „Gydu gydu kačiutes“, „Grūdu grūdu čiulkinėlį“ (Lietuvių liaudies dainynas, t. 1: Vaikų dainos). Kiekvienas vaikas stengiasi išvirti kuo skanesnę košę, nes visada einu jos ragauti. Jiems labai patinka, kai lieka pastebėti ir įvertinti.

 

Lietuvių liaudies dainelės yra labai artimos vaiko pasauliui. Jose yra apdainuojami žvėrys, paukščiai, gyvūnai, gamta. Dainelių melodinė linija ir ritmas nėra sudėtingi, todėl vaikams yra patogu jas dainuoti. Pagal tradiciją lietuvių liaudies dainą turi užvesti vienas žmogus, t. y. vedantysis, kuris pasirenka atliekamos dainos atlikimo aukštį ir greitį. Visi kiti dainininkai prisitaiko prie vedančiojo.

Dainuodama muzikos veikloje lietuvių liaudies daineles instrumento nenaudoju. Pati jas užvedu, o vaikai prisijungia. Siekiu, kad vaikai prisijungdami pradėtų dainuoti minkštai. Visada mokau juos klausyti savęs ir klausyti, ką dainuoja kiti. Siekiu, kad daina suskambėtų kuo darniau ir skambiau. Visada parenku tonaciją, kurioje dainuoti vaikams yra patogiausia. Kai dainelę vaikai išmoksta, kviečiu norinčius ją užvesti. Vaikai dainuodami lavina vidinę klausą, muzikinę atmintį, įgyja pasitikėjimo.

 

Labiausiai vaikai mėgsta žaisti lietuvių liaudies ratelius-žaidimus, kuriuos patys gali padainuoti. Tai „Bobute, senute“, „Šarka“, „Jurgeli meistreli“, „Ein žeidytis“, „Vai išeiki, oželi“, „Katinas ant pečiaus sėdėjo“, „Tėvas parvažiavo“, „Katinas ir pelė“. Pasitaiko, kad jau pamokos pradžioje vaikas prašo, kad žaistume vieną ar kitą ratelį, ir dar priduria, kad norės būti ratelio viduryje. Vaikai, šokdami ratelį, mokosi išlaikyti ratelį, vieningai dainuoti, judėti ritmiškai. Rateliai-žaidimai ugdo vaikų kūrybiškumą, greitį, pastabumą ir veiklumą. Vaikams reikia sugalvoti ir laiku parodyti apdainuojamus judesius. Rateliai-žaidimai ugdo kultūringo bendravimo įgūdžius, moko laikytis taisyklių. Daugelyje ratelių yra reikalingi vedantieji. Dažniausiai visi vaikai nori būti ratelio viduryje. Tada į pagalbą ateina išmokta skaičiuotė. Jos mokymasis lavina ritmo pajautimą. Vaikai visada sutinka, kad išskaičiuotas vaikas eitų į ratelio vidurį.

 

Savo darbu siekiu, kad vaikai ne tik lavintųsi muzikos veikloje, bet ir pažintų bei perimtų tradicines vertybes.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.