Fizinis ugdymas svarbus ir sveikatai, ir geram mokymuisi
Ne paslaptis, kad vaikų sveikatos būklė blogėja, o fizinis aktyvumas – mažėja. Jau ne kartą imtasi iniciatyvos spręsti šias problemas, 2015 m. švietimo ir mokslo ministro įsakymu mokykloms rekomenduota organizuoti ne trumpesnės kaip 25 min. trukmės judriąsias pertraukas, 2018 m. padidintas fizinio ugdymo pamokų skaičius. Tema nepraranda aktualumo ir šiandien, ypač po karantinų, kai mokiniai daug laiko leido namuose mažai judėdami, todėl Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademija organizavo mokslinę-praktinę konferenciją fizinio ugdymo mokytojams „Ateities fizinio ugdymo pamoka“, kuri, tikimasi, ateityje tuo pačiu laiku vyks kasmet. Kaip keičiasi fizinio ugdymo pamokos koncepcija, kaip joje dirbti su raidos sutrikimų turinčiais mokiniais, kokios yra naujos fizinio ir sveikatos ugdymo praktikos? Nuotolinėje konferencijoje mokslininkai, tyrėjai diskutavo apie ateities fizinio ugdymo pamoką.
Mokinių fizinio, emocinio ir kognityvinio ugdymo darna
Vilniaus ir Vytauto Didžiojo universitetų prof. habil. dr. Albertas Skurvydas pranešimą pradėjo nuo statistikos – visame pasaulyje tik apie 30 proc. mokinių pakankamai juda, tik apie 10 proc. suaugusiųjų įgyvendina naujausias Pasaulio sveikatos organizacijos fizinio aktyvumo rekomendacijas. Medicina tampa brangi, nebegali panešti tokios naštos – kiekvienas fiziškai pasyvus žmogus papildomai kainuoja, todėl visiems reikia galvoti, kaip mokyklose išmokyti vaikus, pastimuliuoti, suteikti galimybių, įrankių, kad baigę mokyklą jie galėtų ilgai, sveikai gyventi.
Fiziologijos mokslų tyrėjai įrodė, kad, judant optimaliai, žaidžiant, atliekant pratimus, kūnas pagamina daug natūralių „vaistų“ (serotonino, dopamino, endorfinų ir kt.), kurie suteikia džiaugsmo, pagerėja nuotaika, savijauta, mažėja depresijos simptomai, stiprėja pagrindiniai organai.
„Kai mes atliekame judesius (ypač iki galo, siekdami tikslo), gerai stimuliuojame tas galvos smegenų vietas, kurios atsakingos už darbinę atmintį, o ji mokykloje reikalinga mokantis matematikos, fizikos, chemijos, kalbų. Tai įrodo šiuolaikiniai tyrimai. Jei treniruojame pašalinių stimulų slopinimą (o sportuojant, judant tai itin svarbu), gerėja matematiniai gabumai. Jei darželinukai, pradinukai juda išlaikydami pusiausvyrą, treniruoja dėmesio koncentraciją, darbinę atmintį (o jei jiems trukdome – ir trukdžių slopinimą), tokios pamokos tiesiogiai labai veiksmingos kognityvinėms funkcijoms treniruoti. Mokantis naujų judesių (pavyzdžiui, važiuoti dviračiu, taisyklingai bėgioti, žaisti krepšinį, futbolą) pradeda dirbti galvos smegenų neuronai, gerėja kognityvinės funkcijos“, – mokslininkų atradimais dalijosi profesorius.
Geriausiai fizinis aktyvumas gerina kognityvinius gebėjimus (ypač tas struktūras, kurios atsakingos už dėmesio koncentravimą ir darbinę atmintį) ir akademinius pasiekimus vaikams nuo šešerių iki trylikos metų.
Tiesa, A. Skurvydas papasakojo ne tik apie teigiamus sporto aspektus: „Jei atliekame greitus judesius, žaidžiame žaidimus, kur greitai keičiasi situacijos, ar žiūrime filmą, kuriame veiksmas vyksta greitai, mūsų galvos smegenų dalis nebesugeba dirbti ir judesiai yra valdomi kitų struktūrų, automatiškai, nebetreniruojame dėmesio koncentravimo ir darbinės atminties. Taip pat smegenis veikia ir greiti kompiuteriniai žaidimai, „išjungiantys“ loginio mąstymo struktūrą.“
Kai vaikai žaidžia agresyvius žaidimus, padidėja jų agresyvus elgesys mokykloje ir už jos ribų, sumažėja savigarba, empatija, jie persistengia dėl laimėjimo. Tad sportas yra galingas įrankis asmenybei tobulinti ir iškreipti, priklauso nuo to, kaip naudojamas, jei yra neempatiško žmogaus rankose.
Profesoriaus teigimu, jo apsilankymai mokyklose parodė, kad mokiniams per mažai kalbama apie miegą, mitybą, stresą, kiek reikia judėti, kaip apsiskaičiuoti kūno masės indeksą ir kt. Mokytojai jiems turėtų apie tai papasakoti, į savo dalyką žvelgti plačiau, gilintis į sporto filosofiją, vertybes, misiją, pabrėžti mokiniams sporto, fizinio aktyvumo naudą sveikatai, akcentuoti, kad tai ne tik įdomi laisvalaikio veikla.
Mokiniai turi patirti judėjimo malonumą ir geras emocijas
Atnaujintą fizinio ugdymo programą pristatė jos rengėjų grupė. Pasak vienos iš jos narių Vaivos Baltramiejūnaitės-Čepaitės, programą reikėjo atnaujinti atsižvelgiant į kontekstą. O jis yra toks, kad vaikai turėtų vidutiniškai ar labai intensyviai judėti bent valandą per dieną, tačiau keturi iš penkių vaikų šio rodiklio nepasiekia. Būtent fizinis aktyvumas yra ypač svarbus sveikatos aspektas, iš dalies galintis kompensuoti ir sušvelninti nepalankią psichoemocinę savijautą, nes dažnai mokiniai turi daug iššūkių su stresu (jau mokykloje reikia vaikus mokyti jį įveikti), įtampa, motyvacijos trūkumu, patyčiomis.
Kūrėjai į fizinio ugdymo tikslą žvelgė per sveikatos prizmę, išskirdami gebėjimą tausoti ir stiprinti sveikatą visą gyvenimą, o tam, kad mokiniai suprastų šio gebėjimo svarbą, tikslo siekiama per savęs pažinimą, pasitikėjimą savo galiomis, neapsiribojama judėjimo įgūdžiais. Į vaiką žvelgiama per visuminį požiūrį, neišskiriant tik fizinio elemento.
Fizinis raštingumas susideda iš motyvacijos, pasitikėjimo savo galiomis, judėjimo įgūdžių, fizinio aktyvumo visą gyvenimą. Akcentuojama, kad judesius reikia išmokti atlikti taisyklingai, nes kiekvienas netaisyklingas judesys vėliau tampa automatizuotas ir jį ištaisyti sunku, kainuoja daug pastangų ir laiko. Programoje taip pat pabrėžiamas viso kūno stiprumas, ištvermė, lankstumas, koordinacija.
Įtraukusis fizinis ugdymas raidos sutrikimų turintiems vaikams
VšĮ „Švietimo pagalbos projektai“ direktorė Ilona Totoraitė pasakojo, kad jos vadovaujama organizacija teikia neformaliojo švietimo paslaugas vaikams, tarp kurių yra turinčių raidos, daugiausia autizmo spektro, sutrikimų, tad pasidalijo itin vertinga patirtimi. Tokie vaikai yra fiziškai mažiau aktyvesni už bendraamžius, ypač tai atsiskleidžia artėjant paauglystei, tai lemia ir mažesnis paslaugų prieinamumas, ir šių vaikų fizinės savybės. Apie 30 proc. šių vaikų turi įvairių gretutinių sutrikimų, vienas iš jų – motorinio planavimo problemos (kitaip tariant, nerangumas), kai sunku susiplanuoti judesius ir juos tikslingai atlikti, todėl, viena vertus, reikia kuo anksčiau ugdyti fizinius gebėjimus, antra vertus, jei jų nėra, tuo labiau vaikai su tomis motorinio planavimo problemomis susiduria, vėliau jos gali turėti įtakos akademiniams (skaitymo, skaičiavimo, rašymo) gebėjimams, savarankiškumo įgūdžiams.
Su kokiais iššūkiais fizinio ugdymo pamokose susiduria raidos sutrikimų turintys vaikai? Tai komunikacijos sunkumai, kai sudėtinga išreikšti savo poreikius ir emocijas, – dalis vaikų (apie pusė autistiškų) nekalba, todėl rekomenduojama naudoti alternatyvios komunikacijos priemones, mokytis jomis naudotis, vaikui gali būti sudėtinga suprasti žodinę kalbą, kilti sunkumų pamėgdžiojant, atkartojant judesius, riboti interesai, stereotipijos (vaikas nori tokia pačia tvarka dėlioti kokias nors priemones, atlikti tik vieną pratimą), socialinių taisyklių suvokimas (palaukti savo eilės, suprasti judriųjų žaidimų taisykles), sensorinės integracijos iššūkiai (pasikeitusi erdvė, apšvietimas, garsai, didesnis žmonių kiekis apsunkina informacijos priėmimą ir suvokimą), jau minėti motorinio planavimo sunkumai.
„Kai vaikams sunku komunikuoti įprastu būdu, sudarome planą, pavaizduotą paveikslėliais, jis palengvina perėjimą tarp kelių veiklų, ugdomas savarankiškumas, taip vaikui geriau orientuotis aplinkoje, suprasti, kas vyks. Atlikę pavaizduotus pratimus, mokiniai nuima kortelę, padeda į vokelį“, – pasakojo I. Totoraitė.
Priėję prie didelės lentos vaikai gali pasižiūrėti, kokios veiklos vyks vėliau. Reikėtų naudoti vaikams suprantamas komunikacines priemones, pritaikyti jas pagal gebėjimus, amžių, naudoti nuotraukas arba simbolius, vaizdinę užsiėmimo dienotvarkę taikyti nuosekliai, mokyti vaiką atlikti veiklą nuo pradžios iki pabaigos. Galima pėdutėmis, spalvomis, rodyklėmis žymėti kryptį, vietą, kur vaikas turi atsistoti, spirti kamuolį ir pan. Dar viena priemonė – pasirinkimų lenta, kur vaikas pats gali pasirinkti veiklą (pvz., trumpoms pertraukėlėms), parodyti jos simbolį, tai skatina didesnį įsitraukimą.
Motyvacija sporte, kaip ir kitur, gali būti vidinė ir išorinė. Mokymasis su turinčiais sutrikimų mokiniais vyksta šiek tiek kitaip, jiems bendravimas (kuris yra mokymosi pagrindas) ne visada savaime malonus, tokie vaikai nuo kūdikystės labiau kreipia dėmesį į reiškinius, daiktus, bet ne į asmenį, nesistengia jo mėgdžioti, todėl mokymosi galimybės mažėja. Reikėtų iš pradžių taikyti išorinės motyvacijos priemones, kurios padeda išugdyti vidinę motyvaciją. Nepageidaujamam elgesiui reikėtų neskirti daug dėmesio, neskatinti, o jei vaikas padaro, ko prašomas, – paskatinti: „Naudojame staigų, netikėtą atlygį, pagyrimus, „Duok penkis“, jei, pavyzdžiui, vaikui paruoštas kliūčių ruožas ir jis turi įveikti tris ratus, bet įveikęs pirmąjį nebenori daugiau kartoti, reikėtų nepamiršti pastiprinti (pagirti, galbūt suteikti trumpą pertraukėlę, kad atsirastų motyvacija toliau dirbti) dar tada, kai vaikas jį įveikia pirmą kartą. Gali būti taikomos žetonų sistemos (vyresniems ar įpratusiems jomis naudotis) – užsiėmimų metu vaikas renka žetonus, vėliau gali pasirinkti norimą veiklą, gauti staigmeną, mėgstamą priemonę.“ Dar vienas būdas – sudėtingesnių ir lengvesnių užduočių kaitaliojimas, ypač jei vaikui kas nors ne itin gerai sekasi, prieš tai geriau duoti mėgstamų pratimų, palaipsniui, po nedaug skiriant sudėtingesnes užduotis, kad sėkmės jausmas neišnyktų, o dopaminas išliktų viso užsiėmimo metu.
Skatinant pozityvų elgesį, reikia nepamiršti lygiagrečiai taikyti žodinės, vizualinės, fizinės pagalbos būdus, naudoti (vaizdo) modeliavimą (kai parodoma, kaip atlikti reikiamą judesį ar pratimą), jei du kartus pakartojus vaikas nesupranta, reikia kito būdo. Pagalbos būdai turi būti palengva mažinami, skatinant savarankiškumą. Tik, pavyzdžiui, priliečiant koją ar į ją parodant, kad vaikas prisimintų, jog reikia spirti kamuolį.
Naudingos informacijos pedagogai gali rasti vaizdo tinklaraštyje „Įtraukus sportas“, kurį sudaro 6 reportažai, supažindinantys su įvairiomis, vaikams, turintiems raidos sutrikimų, palankiomis sporto veiklomis ir aplinkomis.
Taip pat, I. Totoraitės teigimu, reikėtų labiau pritaikyti aplinką, naudoti daugiau specializuoto inventoriaus, ypač apie tai reikia pagalvoti turint omenyje įvairias programas, kurių metu pritraukiamos investicijos, perkant išmaniuosius įrenginius nepamiršti fizinio ugdymo.
Antroje konferencijos dalyje pedagogams teoriškai ir praktiškai (sporto salėje) buvo pristatytos galimybės paįvairinti fizinio ugdymo pamokas netradicinėmis veiklomis: laipiojimo sportas (į šią veiklą galima integruoti ir mokomuosius dalykus) ir orientavimosi varžybos mokyklos pastate.
Fizinio ugdymo mokytojams naudingos nuorodos:
VDU Judesio laboratorijos svetainė
Dr. Aušros Lisinskienės Intervencinės programos
Dr. Marc Lochbaum metodika: I ir II
Mokytojo Gintaro Daugėlos pamoka
Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.
