Finansinio raštingumo ugdymas – socialinės atskirties mažinimui

Prof. dr. Giedrė Kvieskienė

Specialistai, mokslininkai ir praktikai sutaria įvardydami socialinių įgūdžių stoką kaip pagrindinę socialinės atskirties priežastį, kai kada turinčią nepataisomai neigiamos įtakos žmonių likimams, jų socialinei ir profesinei padėčiai. Sudėtingiausia yra vaikų situacija, kai socialinių įgūdžių trūkumas siekia ne tik tėvų, bet ir senelių kartas, problema įsisenėjusi, nes nepadedamas pagrindas kurti kitus įgūdžius. Tuomet susidaro uždaras skurdo ir atskirties ratas. Lietuvoje šiuo metu trūksta profesionalių programų, skirtų įvairaus amžiaus vaikų finansiniam raštingumui ugdyti.

 

Finansinis raštingumas – įgūdžių, reikalingų tinkamai suvokti finansinę informaciją ir ja remiantis priimti teisingus finansinius sprendimus, visuma. Šie įgūdžiai itin svarbūs, nes sudaro galimybes priimti su asmeniniais pinigais susijusius sprendimus, atsižvelgti į visą turimą informaciją. Finansiškai raštingas asmuo pajėgus rasti geresnių sprendimų (žino, kaip taupyti būstui, studijoms ar pensijai). Finansinio raštingumo klausimai geriausiai atskleidžiami žvelgiant per mokymosi visą gyvenimą prizmę. Asmeninių finansų valdymas – mokymosi visą gyvenimą sudėtinė dalis. Aktualizuojant finansinio raštingumo problemas pasaulyje, atliekama vis daugiau tyrimų.

 

Nors pastaruoju laikotarpiu Lietuvoje taip pat atlikta keletas finansinės gyventojų elgsenos tyrimų, tačiau pasigendama tyrimų, kuriuose kompleksiškai tiriamas finansinio raštingumo lygį lemiančių veiksnių bei finansinio raštingumo ir iracionalios finansinės elgsenos ryšys.

Pexels.com nuotr.

Finansinio raštingumo svarbą ir jo sąsajas su sėkminga asmens karjera šiuolaikiniame pasaulyje pabrėžia ir pasaulinė Tarptautinė ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (OECD), kurios dokumentuose nurodoma, kad finansinis raštingumas – „tai esminis gyvenimo įgūdis sėkmingai dalyvaujant modernioje visuomenėje, nes šiuolaikiniai vaikai auga daugialypiame ir kompleksiniame pasaulyje, kuriame jie patys turėtų būti atsakingi už savo finansinę ateitį“. OECD šalių ataskaitose teigiama, kad jauni žmonės ypač stokoja finansinio raštingumo gebėjimų. Nors kiti tyrimai tai patvirtina, situacija kol kas mažai keičiasi. Taip pat pabrėžiama, kad nuo mažų dienų ugdomas finansinis raštingumas vaikams padėtų tinkamiau ir atsakingiau rinktis tarp skirtingų karjeros galimybių bei švietimo ir studijų pasiūlos. Galiausiai visa tai leistų jaunam žmogui valdyti savo turimus finansinius išteklius – gaunamus dienpinigius, stipendiją ar dalinį darbo užmokestį – ir formuotų atsakingą finansinę elgseną.

 

2016 m. „Aviva Lietuva“ užsakymu atlikta reprezentatyvi Lietuvos gyventojų apklausa, kurioje pažymima, kad net 69 proc. respondentų teigia, jog nesidomi investavimo galimybėmis, ekonomistų patarimais. Informacijos apie taupymą ir investavimą savarankiškai neieško net 29 proc. apklaustųjų. Mažiausiai taupymo ir investavimo galimybėmis, finansų valdymo aktualijomis domisi vyriausi tyrimo dalyviai (51–55 metų), o dažniausiai minėtos informacijos ir praktinių galimybių ieško žmonės iki trisdešimties. Tyrimu taip pat siekta išsiaiškinti, ar Lietuvos gyventojai rekomenduoja, pataria dėl finansinių paslaugų savo artimiesiems ir draugams. Net 69 proc. gyventojų teigia, kad neskiria laiko konsultacijoms ir artimiesiems patikusių finansinių paslaugų nerekomenduoja.

 

Tačiau, nepaisant holistinio finansinio raštingumo ugdymo trikdžių, „Globalus verslumo monitoringas“ (Global entrepreneurship monitoring – GEM), kurį Lietuvoje inicijavo Ūkio ministerija ir organizacija „Versli Lietuva“, atskleidė, kad mūsų šalis yra viena iš turinčių daugiausiai jaunų verslininkų (nuo 18 iki 24 metų).

 

Apžvelgus egzistuojančias praktikas galima teigti, kad finansinio raštingumo programos remiasi „keturiais ramsčiais“. Pirmasis – akademinis mokymas: paskaitos, pamokos, seminarai, projektai, vadovėliai. Antrasis – verslo kaip žaidimo modeliavimas. Kompiuterinės vadybos ir ekonominio modeliavimo pratybos, varžybos, finansinio raštingumo olimpiados, projektai su žaidimo elementais arba kitaip – finansinio raštingumo žinių modeliavimas ir simuliacijos. Trečiasis – praktiniai įgūdžiai. Pavyzdžiui, mokinių ir jaunuolių mokomųjų bendrovių varžybos, simuliacinių įmonių kūrimas ugdymo ir universitetinėse mokyklose, mentorystės programos, kuriose dalyvaujantys pereina visą verslo labirintą, visą įmonės gyvavimo ciklą – nuo įmonės įkūrimo, savo idėjos įgyvendinimo iki įmonės uždarymo. Ketvirtasis – ryšys su verslu, kai mokinius moko gyvieji verslo pavyzdžiai – žmonės iš realių įmonių.

 

Ekonominio švietimo programos įgyvendinamos ne visose Lietuvos mokyklose ir ne visose klasėse. 9–10 klasėse skirta tik viena privaloma ekonomikos pamoka, 11–12 klasėse ji nebeprivaloma. Tai pasirenkamasis dalykas. Tokios kategorijos, kaip finansinis raštingumas, mokyklose nėra – tokio pobūdžio žinios bendram išsilavinimui neprivalomos. Mokiniui suteikiamas tik bendras supratimas apie rinkos ekonomiką. Stojant į aukštąsias mokyklas finansinis raštingumas nevertinamas, nes nevienodas mokinių parengimas. Į tai, ar moksleivis buvo pasirinkęs ekonomikos pamokas, neatsižvelgiama, papildomo balo neskiriama.

 

Finansinio raštingumo veiksnių analizė atskleidžia, jog aukštesnis išsilavinimas, nepriklausymas mažumoms, gyvenamajai vietai esant arčiau miesto ir buvimas vyru – teigiamai koreliuoja su aukštesniu finansinio raštingumo lygiu. Vyresnio amžiaus žmonių žinių lygis žemesnis, vidutiniame amžiuje pasiekiamas pikas, o jaunų asmenų finansinio raštingumo rezultatai įvairiose šalyse skiriasi. Pajamas ir finansinį raštingumą sieja abipusis teigiamas ryšys. Finansinės patirties poveikis taip pat yra teigiamas.

 

Finansinės elgsenos ir finansinio raštingumo lygio ryšio analizė rodo, jog finansiškai raštingesni asmenys labiau linkę planuoti pensiją, atsakingiau skolinasi, remiasi patikimais informacijos šaltiniais, labiau linkę taupyti ir diversifikuoti savo investicijas.

 

Tobulinant finansinio raštingumo ugdymo programos sandarą OECD rekomenduoja atsižvelgti į tai, kokių rezultatų norima pasiekti, turinį pritaikyti amžiaus grupėms, atskleidžiant pinigų sampratą, asmeninių finansų valdymo ir planavimo ypatumus, naudos ir rizikos parametrus. Mokytojams taip pat būtina parinkti tinkamų priemonių ir metodikų, įvesti žaidimo elementų, numatyti mokymosi programos trukmę ir vietą formaliajame ir neformaliajame ugdymosi procesuose.

 

Apžvelgti tyrimai ir teoriniai straipsniai patvirtina, kad finansinis raštingumas ir finansinė elgsena išlieka aktualiomis problemomis tiek šalies jaunimui, tiek kitoms amžiaus grupėms, kurie stebi savo išlaidas, tačiau jiems sunkiai pavyksta išleisti mažiau nei gauna, taupyti ar nusistatyti ilgalaikius finansinius tikslus. Tai patvirtina, kad esama finansinio išprusimo spragų, todėl dažnai jaunuoliai bent kartą per metus atsiduria padėtyje, kai gaunamos pajamos nepadengia jų pragyvenimo išlaidų, tad dažniausiai tai juos skatina skolintis ne visada atsakingai.

 

Apibendrinant galima konstatuoti, kad finansinio raštingumo ir elgsenos kompetencijos siejamos su visuminiu asmens ugdymusi ir nuosekliu bei sąveikiuoju potencialu, padedančiu plėtoti tikslingus gebėjimus, remiantis finansinėmis žiniomis, patirtimi ir vertybėmis. Jaunuoliai dažnai įsitikinę, kad ekonominio raštingumo pamokose įgyja įvairių teigiamų savybių ir jas gali naudoti savo veikloje. Finansiniai žaidimai, simuliacijos ir kišenpinigiai – geriausias vaikų ir jaunuolių atsakingos finansinės elgsenos ugdymas. Planuodami savo lėšas, galėdami skaičiuoti savo pinigus, vaikai ir jaunuoliai įgyja pasitikėjimo ir pasirinkimo galimybę. Finansinio raštingumo ir atsakingos finansinės elgsenos pamokų integravimas į mokymo programas padeda vaikams ir jaunimui įtvirtinti atsakingą finansinę elgseną.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.