Fenomeno tyrinėjimu paremtas ugdymo modelis suaugusiųjų mokyme

Mokymosi procese naudojama per mažai savaiminio mokymosi, neformaliųjų kompetencijų įskaitymo, sąveikiųjų savarankiško mokymosi elementų. Todėl stebima, kad daugelis besimokančiųjų neturi arba turi prastus problemų sprendimo, kritinio mąstymo įgūdžius.

 

Šiuolaikinėje, dinamiškoje aplinkoje, mokantis įgytos žinios nėra ilgalaikės, o įgytą teorinę informaciją neretai sunku pritaikyti praktiškai. Todėl, siekiant ilgalaikių rezultatų, mokymosi procesas turėtų būti maksimaliai individualizuojamas, grindžiamas konkrečių problemų sprendimu arba ugdymo procese remiamasi fenomeno tyrimu – kai mokiniai, vietoje atskirų dalykų mokymosi, sprendžia tikrame gyvenime sutinkamas problemas. Fenomeno, arba reiškinių visumos tyrinėjimu paremtas mokymasis šiuolaikinėje visuomenėje tampa vis prasmingesnis, aktyvesnis ir labiau motyvuojantis, – plačiai taikomas Suomijos ir Danijos ugdymo institucijose, kurios pasiekia puikių mokinių pažangos rodiklių. Mokinių vaidmuo savivaldaus ugdymo procese yra aktyvus, jie puikiai kontroliuoja esamą situaciją: dalyvauja planuodami mokymąsi, veikia mokymosi procese bei įsivertinime, o ne paklusniai seka, ką mokytojas sako ar ko prašo.

 

Fenomeno tyrinėjimu paremto ugdymo procese kiekvienas moksleivis turi bent vieną ištęstinį tarpdisciplininio mokymosi užsiėmimą. Pavyzdžiui Helsinkyje, šiose reiškinių tyrinėjimui skirtose studijose, moksleiviai dalyvauja bent du kartus per metus. Tokia metodika dažnai taikoma suaugusiųjų mokyme. Taip ugdomi bendradarbiavimo gebėjimai, formuojamos sprendimų priėmimo, bendruomenių telkimo ir atsakingų valdžios bei nevyriausybinių institucijų valdymo kompetencijos. Mokantis taikoma problemų sprendimu grįsta metodika, dėl to įgyjama praktiškai pritaikomų gebėjimų, ugdomas kritinis mąstymas, savalaikis žinių atkūrimas bei jų panaudojimas sprendžiant problemas.

 

Pexels.com nuotr.

Valdžios institucijos įvairiose šalyse darbdaviams dažnai siūlo bendrojo finansavimo sistemas, padedančias padengti jų darbuotojų švietimo ir mokymosi išlaidas. Maždaug ketvirtadalyje Europos valstybių kartu su bendromis, bendrojo finansavimo priemonėmis, darbdaviams skiriamos specialios finansinės lengvatos, kad jie suteiktų žemos kvalifikacijos darbuotojams platesnių švietimo ir mokymosi galimybių. Dažniausia šių lengvatų forma – stipendijos ir mokymosi kuponai, skirti mokymo išlaidoms padengti, atleidimas nuo socialinio draudimo įmokų arba subsidijos. Tokios skatinimo formos padeda darbdaviams mokėti atlyginimus švietimo ir mokymo programose dalyvaujantiems darbuotojams.

 

Daugumoje suaugusiųjų mokymosi programų pagrindiniai gebėjimai lavinami netiesiogiai, tačiau ekspertų teigimu, toks ugdymo proceso organizavimo formatas didina besimokančiųjų motyvaciją studijuoti ir lavinti gebėjimus, kurių reikia siekiant įgyti kasdieniam gyvenimui reikalingų kompetencijų arba vėliau siekiant įgyti formaliąją kvalifikaciją programose, kurios ją suteikia.

 

Visame pasaulyje vykdomos programos brandaus amžiaus besimokantiems asmenims. Pirmiausiai jos siejamos su formaliųjų ir neformaliųjų kompetencijų pripažinimu. Ekspertų atliktų tyrimų duomenimis, siekiant padaryti reikšmingą pagrindinių gebėjimų lavinimo pažangą, reikia mažiausiai 100–120 mokymo valandų, kurios atitiktų keturis Europos kreditų perkėlimo sistemos (ECTS) kreditus aukštojoje mokykloje.

 

Lietuvoje ir kitų valstybių suaugusiųjų mokymosi patirties analizėse, teigiama, kad yra sudaromos galimybės įteisinti neformaliai įgytą kvalifikaciją. Tačiau pripažinimo sistemos vis dar pernelyg biurokratinės, nelanksčios, reikalauja iš pretendentų pakankamai didelių papildomų finansinių išteklių.

 

Valstybėse taikomi įvairūs būdai, kuriais besimokantys suaugusieji įgyja bendrąjį, profesinį, vidurinį ar aukštąjį išsilavinimą: kai kuriose – įdiegta savarankiškų programų metu įgytų neformaliųjų kompetencijų pripažinimo sistema, apimanti kelis kvalifikacijų lygmenis. Kitose valstybėse – priešingai, įprastoje vidurinio ugdymo ir mokymo sistemoje suaugusiesiems siūlomos vidurinio ugdymo programos. Vidutiniškai 3,6 procento suaugusiųjų Europoje vidurinį išsilavinimą įgijo jau būdami suaugę (tai yra 25-erių ir vyresni). Tačiau šis rodiklis įvairiose valstybėse labai skiriasi ir svyruoja nuo maždaug 12 procentų iki mažiau kaip 1 procento.

 

Siekiant mažinti suaugusiųjų mokymosi kliūtis, virtualus mokymas, lankstumas ir sklandus vieno švietimo lygmens keitimas kitu, šiandien yra pagrindiniai iššūkiai tiek Lietuvoje, tiek kitose užsienio valstybėse.

 

Virtualus, nuoseklus mokymasis nuotoliniu būdu daugumoje Europos šalių, tarp jų ir Lietuvoje, – greičiau išimtis, nei taisyklė. Teoriškai skatinami lankstūs mokymosi būdai, tačiau dažniausiai, jei norima pakeisti tam tikrą švietimo lygmenį formaliajame švietime, vis dar reikia baigti ankstesnįjį. Šiaurės Europos valstybėse – vieno švietimo lygmens keitimo kitu – būdai lankstesni nei Rytų ir Pietryčių Europos valstybėse, tačiau Lietuva šioje srityje atsilieka. Statistiniai duomenys rodo, kad ten, kur egzistuoja alternatyvūs aukštojo išsilavinimo, neformaliųjų kompetencijų įskaitymo būdai ir nuotolinis, virtualus mokymasis, jų naudojimo lygis skiriasi. Nors neformaliojo mokymosi ir savišvietos (NMS) rezultatų patvirtinimo srityje padaryta didelė pažanga, ši paslauga vis dar sunkiai prieinama pažeidžiamiesiems asmenims.

 

Suaugusiųjų švietimo, kaip žmogiškųjų išteklių ugdymo, modelis perimtas iš verslo sektoriaus, švietime įsivyravus viešosios vadybos principams. Suaugusiųjų švietimas suvokiamas kaip ilgalaikis ir tęstinis procesas, apimantis parengimą profesinei veiklai, įdarbinimą, profesinį tobulėjimą, karjeros projektavimą ir kt. Suaugusiųjų švietimo tikslu tampa poreikis didinti darbuotojo gebėjimą prisidėti prie organizacijos sėkmės. Šio modelio stiprioji pusė – atsižvelgiama į suaugusiųjų poreikius skirtingais karjeros etapais.

 

Geriausios praktikos požiūriu, individualus suaugusiųjų švietimo procesas siejamas su būtinomis kompetencijomis ir organizacijų poreikiais. Šio požiūrio šalininkai suaugusiųjų švietimą analizuoja plačiąja prasme. Remiantis geriausios praktikos požiūriu, suaugusiųjų švietimas apibūdinamas kaip nenutrūkstamas suaugusiųjų kompetencijų ugdymo(si) procesas, atsižvelgiant į ateities poreikius ir asmens karjeros planavimą. Toks procesas apima kryptingą pirminį ir tęstinį profesinį rengimą, atliepia karjeros etapus. Šiame modelyje numatomos kompleksinės paramos strategijos, skirtos besimokantiems suaugusiesiems. Geriausios praktikos požiūrio šalininkų nuomone, suaugę žmonės prisiima atsakomybę, kad tobulintų savo kompetencijas, o švietimo institucija sudaro sąlygas (atitinkamą ugdymo turinį, mokymosi formas ir pan.) jų kompetencijoms plėtoti. Šis požiūris grindžiamas tokiais argumentais: suaugusieji įgalinami efektyviai veikti profesinėje srityje; jie įgalinami efektyviai veikti nuolat besikeičiančioje aplinkoje.

 

Formaliojoje švietimo sistemoje veikia kokybės užtikrinimo mechanizmas: studijų programų įgyvendinimą prižiūri studijų programų komitetai, padaliniai. Rengiamos savianalizės, Studijų kokybės vertinimo centras organizuoja išorinius ugdymo institucijų ir vykdomų programų vertinimus. Tačiau rinkoje veikiančių privačių suaugusiųjų švietėjų nevertina niekas. Nors šie taip pat teikia neformalųjį išsilavinimą.