Etikos kodeksas – profesijos atstovų garbės reikalas

Kiekvienai profesijai ir kiekvienam žmogui asmeniškai – itin svarbus vertybinis pagrindas. Ir tai neturėtų būti tik deklaracija, o esminiai, pamatiniai principai, kuriais vadovaujamasi kiekvieną dieną tam, kad megztųsi ryšiai, būtų pasiekiami tikslai, įveikiami iššūkiai ir pan. Prieš metus patvirtintas Pedagogų etikos kodeksas šiandien po truputį įgyja tikrąją vertę. Apie tai, kaip jis atsirado ir kodėl jo reikėjo mūsų šalies pedagoginei bendruomenei, kalbamės su Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Mokymosi visą gyvenimą departamento Pedagogų veiklos skyriaus vedėja Vilma BAČKIŪTE (V. B.), dabar dirbančia Prezidento patarėja švietimo klausimais, ir vyriausiąja specialiste Teresa AIDUKIENE (T. A.).

 

Kaip kilo idėja, kad mūsų šalies pedagogams reikalingas etikos kodeksas? Kuo buvo vadovaujamasi iki Pedagogų etikos kodekso: ar mokyklos turėjo dokumentą, kuriuo remdavosi iškilus tam tikriems klausimams, susijusiems su pedagogų etika?

V. B. Taip jau nutiko, kad pedagogų etikos kodeksą mums teko rengti dėl Švietimo įstatymo pakeitimo. Priimti pakeitimai dėl mokyklų vadovų kadencijų įvedimo Švietimo įstatyme patvirtino nuostatą, kad mokytojai ir mokyklų vadovai turi paisyti Pedagogų etikos kodekso principų, o juos pažeidę negali toliau dirbti pedagoginio darbo. Švietimo įstatymas įpareigoja ministeriją parengti poįstatyminius teisės aktus. Atsiradus nuostatai, įvardijančiai Pedagogų etikos kodeksą kaip tam tikrą dokumentą, teko jį parengti.

Neabejoju, kad mokyklos įvairiomis formomis, pavyzdžiui, vidinėse darbo tvarkos taisyklėse, Pedagogų etikos kodekso užuomazgas jau turėjo pasirengusios, bet nebuvo nacionalinio įpareigojimo tuo remtis. Pedagogų etikos kodeksas turėjo tapti atraminiu teisės aktu, į kurį atsižvelgdamos mokyklos savo vidiniuose dokumentuose privalėtų nusimatyti tam tikras tvarkas.

 

Pirminis rengimo procesas mums buvo netikėtas. Gavę įpareigojimą, nusprendėme, kad reikėtų kreiptis į švietimo bendruomenę ir bandyti ją motyvuoti prisijungti prie teisės akto rengimo. Kitų profesijų etikos kodeksų rengimo patirtis rodo, kad dažniausiai jie sukurti profesijos atstovų iniciatyva. Ir retai kada yra tik teisės aktai. Pirminis procesas prasidėjo nuo daugybės pokalbių su įvairiomis asociacijomis. Mėginome surasti tokią atstovavimo formą, kuri suteiktų galimybę teisėtai atstovauti kuo platesnei švietimo bendruomenės daliai. Nutarėme kreiptis į Inovatyvių mokyklų klubą, jungiantį itin iniciatyvias mokyklas. Teiravomės, kad, galbūt, jie galėtų siūlyti projektą, burdami savo aktyviausius narius. Itin aiškaus noro neišgirdome. Tada kalbėjomės su Bendrojo ugdymo taryba, atstovaujančia įvairioms tikslinėms švietimo grupėms, bet jie taip pat nenorėjo prisiimti savanoriškos misijos. Tad atsakomybę prisiimti teko mums ir, bendradarbiaujant su visais, lyderiauti kaip ministerijos padaliniui.

Taigi, Pedagogų etikos kodeksas atsirado po itin ilgų konsultacijų ir diskusijų, konsoliduotai sutelkus pajėgas ministerijoje.

 

T. A. Manau, kad šiam dokumentui rengti pasirinkome teisingą strategiją. Išklausėme daugybę nuomonių, siūlymų, apibendrinome juos. Išgryninome esmę, kas, pasak siūlymų teikėjų, itin svarbu ir reikalinga. Apibendrinę pamatėme, kad visus siūlymus būtų galima suskirstyti į dvi dėžutes: vienoje būtų siūlymai, kurių teikėjai norėtų turėti tarsi statutinį kodeksą – itin detalų, su aiškiomis nuobaudomis (pavyzdžiui, mokytojas atėjo į klasę su nešvariais drabužiais – pasekmė, nepamatė rūkančių mokinių – pasekmė ir t. t.), o kiti norėjo itin lakoniško, trumpo ir aiškaus pagrindo savo vidaus tvarkos taisyklėms. Taip pat visi pageidavo parengtų rekomendacijų, kad būtų aiškiai išdėstoma, ką reiškia teisingumo ir kiti principai realiame švietimo kontekste. Kodeksas skirtas ne tik mokykloms, o plačiai švietimo bendruomenei, t. y. visiems, save laikantiems pedagoginiais darbuotojais. Pageidautina, kad kiekviena švietimo įstaiga aptartų Pedagogų etikos kodeksą ir pasižiūrėtų, kiek tai atitinka jos vidaus tvarkas ir taisykles.

 

Kalbant apie teisės akto rengimo procesą, apibendrinus ir pamačius, kad nuomonės išsiskyrė, teko priimti sprendimą, kaip elgtis toliau. Nutarėme vėl sukviesti į diskusiją universitetų, asociacijų, profesinių sąjungų ir Bendrojo ugdymo tarybos atstovus. Jiems pristatėme abu variantus, kurie kardinaliai skyrėsi vienas nuo kito. Po pokalbio visgi dauguma pritarė lakoniškajam kodekso variantui.

Rengdami kodeksą, jį net keletą kartų pristatėme Bendrojo ugdymo tarybai, siekdami ir pasitikrinti, ir užsitikrinti pritarimą. Ministrės (red. past. – buvusios švietimo ir mokslo ministrės Jurgitos Petrauskienės) pageidavimas buvo vienas – kad būtų parengtos rekomendacijos. Mes, savo ruožtu, nagrinėjusios užsienio patirtį, suvokėme, kad rekomendacijos yra naudingos.

Dabar jau 76 valstybės pasaulyje turi įvairaus lygio Pedagogų etikos kodeksus – tarp jų ir Lietuva, tad turėjome iš ko mokytis, semtis patirties (žr. http://etico.iiep.unesco.org/en/world-map-teacher-codes).

 

Minite, kad nagrinėjote kitų šalių patirtį, atskleiskite, ar einame panašiu keliu, kaip ir kitos pasaulio valstybės, kalbant apie pedagogų etiką? Ar Pedagogų etikos kodeksas pasaulyje yra kaip parankinis dokumentas, kuriuo išties naudojamasi? Kurios valstybės etikos kodeksas Jums buvo pagrindinis įkvėpimo šaltinis, pavyzdys?

V. B. Kaip jau Teresa minėjo, net 76 valstybės naudojasi Pedagogų etikos kodeksu, tad suprantama, kad esama įvairovės. Kodeksai skirtingai patvirtinti, kai kuriose šalyse jie yra bendruomenės lygmeniu, o kitose – nacionaliniai. Esu tikra, kad tose šalyse, kur buvo diskutuojama, koks kodeksas turėtų būti, diskusijų būta panašių, kaip ir pas mus.

 

T. A. Kaip jau Vilma minėjo, vieni kodeksai yra patvirtinti ministrų įsakymais, pavyzdžiui, Australijos švietimo ministras yra patvirtinęs Pedagogų etikos kodeksą. Kodekso rekomendacijas rengia ir jas atnaujina pedagogų bendruomenė. Jeigu čia ieškotume analogijų su Lietuva, tai mūsų profesinė sąjunga rūpinasi visai kitais reikalais nei Australijos. Pastarieji stengiasi, kad kodeksas būtų „gyvas“, nuolat atnaujinamas, kad būtų surenkamos patirtys iš kodekso naudojimo mokyklose ir pan. Man pastangos palaikyti Pedagogų etikos kodekso gyvybingumą be galo patinka.

UNESCO išleistame leidinyje (žr. http://etico.iiep.unesco.org/en/guidelines-design-and-effective-use-teacher-codes-conduct), skirtame Pedagogų etikos kodekso klausimams, nurodoma, kad jau į rengimo procesą turi būti įtraukiama kuo daugiau pedagoginės bendruomenės. Taip pat nurodoma, kad, mokykloje iškilus tam tikroms dilemoms, pedagogui turi būti aišku, į ką kreiptis, su kuo tartis, kad atvejai būtų išnagrinėti, o prireikus pataisų mokyklos etikos vidaus taisyklėse, jos būtų atliktos. Šis dokumentas turi būti dinamiškas. Mūsų valstybėje – tai dar tik pradžia. Iki šiol apskritai įprasta praktika buvo, kad mokykla pasitvirtina vidaus tvarkos taisykles ir jos kažkur padedamos – geriausiu atveju pakabinamos matomoje vietoje ant sienos. Apie jų atnaujinimą nesu girdėjusi. Dabar pedagoginės etikos klausimai atsidūrė europinių diskusijų akiratyje.

 

V. B. Profesinė etika yra šiuo metu plačiai Lietuvoje aptariamo prestižo dalis. Tai – profesijos atstovų garbės reikalas rodyti etišką elgseną savo veiklose. Neišvengiamai visa tai negali būti itin biurokratinis ar centralizuotai valdomas dokumentas. Jeigu bendruomenė nemato būtinybės juo vadovautis, tada jis netenka prasmės ir neturi perspektyvų gyvuoti.

Teresa užsiminė apie kitų šalių patirtį, tai tik norėčiau pridurti, kad dažnai susiduriame su pavyzdžiais, kurie mums daro įspūdį Airijoje, kur veikia Pedagogų tarybos. Tai – ne asociacijos, bet formalios institucijos, kurios licencijuoja profesiją. Lietuvoje pedagogo profesija yra reglamentuojama, bet nėra licencijuojama, kaip tai daroma su gydytojų, architektų, teisininkų profesijomis. Licencijuotos bendruomenės daug atidžiau žiūri į savo narių profesinę elgseną ir etiką. Nuo kiekvieno atskiro individo elgsenos priklauso, kaip bus žiūrima į profesinę bendruomenę. Nacionaliniame kontekste daug girdime apie tai, kaip svarbu artimiausiu metu padaryti mokytojo profesiją prestižinę, todėl, mano galva, šis Pedagogų etikos kodeksas, viena vertus, yra pačiu laiku, kita vertus, pavėluotas. Mes tik dabar skatiname bendruomenę susimąstyti, kad prestižas priklauso nuo kiekvieno nario. Jeigu kiekvienas narys nemato prasmės atstovauti savo bendruomenės elgsenai ir vertybinėms nuostatoms, tai labai sunku tikėtis, kad visuomenė tokią profesiją gerbs. Tai – vidinis susitarimas. Nors kaip profesija esame šių diskusijų pradžios stadijoje, bet galima sakyti, kad dabar jos – pačiu laiku.

 

Pedagogų etikos kodeksas galioja jau kiek daugiau nei metus, ar girdite atsiliepimų iš pedagogų bendruomenių, kad juo išties naudojamasi, kad jis atlieka tam tikrą pokytį ir nėra tik dokumentas „į stalčių“?

V. B. Mokyklų vadovai pripažįsta, kad jų gyvenimas, atsiradus Pedagogų etikos kodeksui, tapo aiškesnis, susidūrus su mokytojų netinkamo elgesio atvejais. Patiems mokytojams, su kuriais yra tekę kalbėtis, dažnai tai atrodo tarsi prevencinė priemonė, konfliktinėse situacijose jie prisimena, kad esama tokių apibrėžtų principų.

 

T. A. Manau, kad mokyklose įvyksta daug įvairių situacijų, ne visada kreipiamasi į mus, bet kartais tokių atvejų pasitaiko. Konkretus atvejis, apie kurį mes išgirdome, buvo toks, kad mokytojas buvo atleistas iš darbo dėl šiurkštaus Pedagoginės etikos principų pažeidimo. Apsvarsčius mokyklos pedagogų etikos komisijai, kurios rekomendacijos yra imperatyvios, vadovas jas apmąstė ir priėmė sprendimą. Etikos kodeksas šiuo atveju padėjo apsispręsti.

Dažnai konsultuojasi mokyklose dirbantys žmonės, kurie kartu atstovauja ir profesinių sąjungų poreikiams. Kartais sulaukiame laiškų, kuriuose mėginama kvestionuoti esamas nuostatas. Klausiama ir apie konkrečias nuobaudas, kurios galėtų būti taikomos. Greičiausiai galvose turimi konkretūs atvejai, bet jie mums neįvardijami.

Kartais kreipiamasi dėl kai kurių principų, kurių žmonės nesupranta iki galo, nors atrodytų, kad viskas aiškiai aprašyta. Bet mus visa tai džiugina, nes rodo, kad diskusija mokyklose vyksta ir žmonių nuomonės yra įvairios. Iki šiol neturėjome galimybės intelektualiai kalbėtis ir diskutuoti apie etikos principus švietimo sistemoje. Diskusija įgavo pagreitį, o knygelės išleidimas padėjo praskleisti plačiau, ką įvairūs principai reiškia kasdienėje veikloje.

 

V. B. Principų yra nedaug – vos 6, bet jų išdėstymas leidinyje yra itin svarbus. Jie pateikti ne abėcėlės ar atsitiktine, o prioritetine tvarka, kaip diskusijose juos išreitingavo pedagoginė bendruomenė. Įdomu tai, kad beveik visose auditorijose, kiek diskusijų berengėme, svarbiausiu principu buvo pažymima pagarba. Mano galva, tai itin atspindi mūsų visuomenės ypatumus. Dar noriu pastebėti, jog man šis Pedagogų profesinės etikos kodeksas yra pačiu laiku ir dėl to, kad dabar mes pradėjome itin daug kalbėti apie vaikų apsaugą ir jų teisių pažeidimus. Kad ir kaip būtų, tradiciškai mūsų visuomenėje vaikas yra laikomas tarsi menkesniu už suaugusįjį. Požiūris toks, kad suaugusieji daug ką gali spręsti už vaiką ir nebūtinai jį gerbti kaip lygiavertį visuomenės asmenį. Taigi, Pedagogų etikos kodeksas pradėjo veikti tuo pačiu metu, kai įsigaliojo ir Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas. Pagalvokime, jei jau šeimoje imame kvestionuoti santykį į vaiką, tai mokykloje jis turėtų būti ypač pagarbus. Mokykla – tik ugdymo įstaiga, o ne vaiko savininkas. Taigi visi principai yra naudingi suaugusiesiems ir jų bendrystei tarpusavyje, bet kartu tai mūsų kultūroje filosofiškai naujas požiūris, kad tokie pat principai veikia ir palaikant santykį su vaiku. Man regis, šiandien tokios diskusijos – be galo prasmingos.

 

Jūs kalbate apie pagarbą vaikui, bet neseniai Valstybės institucijų kalbų centro rengtoje konferencijoje „Būti žmogumi tarp žmonių“ dalyvavęs vienos Vilniaus mokyklos mokytojas Robertas Ramanauskas pabrėžė tai, kad pedagogui dažnai tenka atsidurti tarp kūjo ir priekalo bei pajusti įvairius skersvėjus: išgyventi mokinių nepagarbą ir tenkinti „supermamyčių“ pageidavimus ir pan. Ką galėtumėte pasakyti apie pagarbą mokytojui iš kitų visuomenės grandžių pusės?

V. B. Be abejonės, etikos kodeksas, kitaip tariant, pagarbos principo laikymasis – būtinas visiems. Mokytojai jaučia, kad ne visada sulaukia pagarbos. Bet gal reikėtų pažvelgti ir iš kitos pusės, ne veltui liaudies išmintis sako: „Kaip girioj šaukia, taip pagiry atsiliepia“. Jeigu giliau pamąstytume, kodėl nesulaukiame pagarbos, galbūt atrastume tai, kad ir patys ne visada ją rodome. Visa kita – tik išimtys. Bet galime pasidžiaugti, kad mūsų visuomenė jau brandi šiai diskusijai, tai yra be galo geras ženklas.

 

T. A. Visai neseniai buvau knygos „Kai augti sunku“, kurią parašė psichologė, psichoterapeutė Vilma Mažeikienė, pristatyme. Ten labai daug kalbėta apie pagarbą, apie tai, kaip žmonės mokosi vieni iš kitų, ir apie tai, kaip vaikas geba išsiugdyti pagarbą, suvokimą, kad reikia paisyti šalia esančio žmogaus interesų nuo pat mažens. Kaip tai ateina į žmogų? Tiesiog vaikai mus nuolat stebi. Tądien ir V. Mažeikienė, ir ten dalyvavusi psichologė Žydrė Arlauskaitė dar kartą patvirtino, kad ne žodžiais, o savo pavyzdžiu auginame ir auklėjame vaikus. Tik per pavyzdį „įsidiegia“ vertybės, sakau „įsidiegia“, nes viskas vyksta savaime – tam tikruose procesuose jos tiesiog apsigyvena kiekviename mažame žmoguje. Kai pristatinėjome Pedagogų etikos kodeksą ir kalbėjomės su pedagogų metodiniais būreliais, prisimenu kritiką iš vienos etikos mokytojos. Ji perskaitė pagarbos principo definiciją ir kvestionavo, sakydama, kad pedagogas vienas nieko negali. Anot jos, kas iš to, jei ji viena tesilaikys pagarbos principo. Tada man teko atsakyti, kad čia tėra ekstraktas, kiek jo pasiimsime ir kaip perteiksime kitiems, priklauso nuo kiekvieno iš mūsų. Asmenybės vaidmens dar niekas nesugebėjo nuneigti ir nuo kiekvieno iš mūsų priklauso gerovė, visi darome įtaką vieni kitiems. Jeigu mokyklos atmosfera prasta, mokytojai, bendraudami vieni su kitais, rodo prastą elgesį, tikėtina, kad mokytojų negerbs ir vaikai, nes tokią nepagarbą mato koridoriuose. Mokyklos bendruomenės kultūra, kaip ir šeimos kultūra, atsispindi savaime.

Asmeniškai aš manau, kad galėtų būti remiamasi tik vienu principu – pagarbos. Jis yra tarsi žemė, ant kurios stovima. Pagrindų pagrindas.

 

Kokie Jūsų lūkesčiai, susiję su Pedagogų etikos kodeksu, ateičiai?

V. B. Visų pirma, tikimės aktyvesnės diskusijos ir prasmingesnės refleksijos ir bendruomenėje, ir individualiai. Ne šiaip sau nusprendėme, kad Pedagogų etikos kodeksas atsirastų leidinio pavidalu, kuris būtų matomas ir taptų parankine stalo knyga. Mano asmeninis lūkestis – kad mokyklų bendruomenės ir pedagogai nepamirštų, jog jų profesija, visų pirma, yra santykiai su kitais, ji turi įtakos kitų žmonių gyvenimams ir net likimams. Visa kita yra paskui: dalykinės žinios, pasiekimai, kompetencijos ir pan. Tai ne mažiau humanistinė profesija nei teisėjų ar gydytojų. Tikiu, kad šį procesą Etikos kodeksas pradės užsukti, bet, žinoma, viskas priklauso nuo vidinės motyvacijos.

 

T. A. Aš taip pat tikiuosi refleksijos ir dalijimosi ja viešoje erdvėje. Raginame pasidalyti patirtimi. Santykiai niekada nenutrūksta, ugdymas be jų tiesiog neįmanomas. Juk visi gerai žinome, kad mokytojas daro įtaką žmonių gyvenimams… Mokytojas turi būti asmenybė, kurią prisimintų vaikai, ir elgtis su kitais taip, kaip norėtų, kad su juo būtų elgiamasi.

 

Dėkoju už pokalbį, linkėdama, kad lūkesčiai virstų realybe.

 

Mokyklas raginame diskutuoti, dalytis patirtimi, pasisakyti Pedagogų etikos klausimais!