Esė. Unikali trejų metų patirtis Varšuvoje

Beata Jarmalavičiūtė
,
Putinų g-jos IIIa klasės mokinė

Prieš septynerius metus mano tėtis buvo paskirtas dirbti Lenkijoje. Nusprendėme, jog keliausime ten visa šeima. Tada buvau vienuolikos, baigusi keturias pradines klases. Nors nerimavau dėl kalbų skirtumo, miesto didumo ir neapleidžiančio nežinomybės jausmo, mane suintrigavo tokia neįprasta nauja pradžia. Juk nauja vieta – tai naujos galimybės, nauji draugai, naujos patirtys. Prieš kraustantis į Varšuvą reikėjo nuspręsti, kokią mokyklą aš ir mano vyresnė sesė lankysime. Geriausią įspūdį paliko mokykla, kuri savo architektūra priminė laivą, o viduje klasių durys buvo tarsi laivo kajutės – apvaliais langeliais. Mokyklą mums aprodžiusi pavaduotoja Ursula atrodė itin šiltas žmogus. Ji papasakojo apie mokyklos siūlomas galimybes, gabius ir supratingus mokytojus, pagarbius mokinius. Žalios, oranžinės ir mėlynos spalvos koridoriai atrodė jaukūs, o stiklinis liftas – netikėtas siurprizas. Jaučiausi šiek tiek keistai būdama tokioje unikalioje ir modernioje mokymosi aplinkoje, tačiau nekantravau patirti mokyklos atmosferą.

 

Tai privati Tarptautinė europietiška Varšuvos mokykla (International European School of Warsaw). Ten mokomi priešmokyklinio amžiaus vaikai ir 1–12 klasių mokiniai. Klasės suskirstytos į tris pagrindines grupes: 1–6 pradinės klasės (Primary Years arba PY), 1–3 vidurinės klasės (Middle Years arba MY) ir 1–3 gimnazijos klasės (High School arba HS). Šioms grupėms mokyklos pastate paskirti aukštai: priešmokyklinio ugdymo klasės įkurtos pirmame aukšte, o pradinukų pamokos – antrame aukšte ir t. t. Tokiu būdu mokiniai beveik visada išlikdavo bendraamžių apsuptyje. Kadangi aš buvau baigusi keturias klases, tikėjausi patekti tarp vyresniųjų mokinių, tačiau visai netikėtai likau pradinėje klasėje, ir tikrai nenusivyliau. Toks skirstymas suteikė daugiau laiko prisitaikyti prie mokyklos aplinkos, padėjo jaustis patogiau tarp naujų žmonių.

 

Kadangi įstaiga privati, suprantama, kad ją lankytum, reikėjo mokėti. Žinoma, į mokestį buvo įskaičiuotos ir tam tikros išlaidos: tris kartus per dieną pateikiamas maistas (pusryčiai, pietūs ir užkandžiai), mokinius vežiojantys mokykliniai autobusai, mokyklinės ekskursijos Varšuvoje, kiekvienų mokslo metų pradžioje mokinių spintelėse paliekami sąsiuviniai, kurių bet kada galima pasiimti papildomai, bei privalomi, tačiau retai naudojami pratybų sąsiuviniai. Už privalomas mokyklines uniformas (tuo metu tai buvo polo marškinėliai su mokyklos etikete ir spalva, žyminčia vieną minėtų klasių grupių), už mokyklos organizuojamas stovyklas ir kasmetes trijų dienų išvykas reikėdavo sumokėti patiems.

 

Tarptautinės europietiškos Varšuvos mokyklos mokinių dienotvarkė skyrėsi nuo man įprastos Lietuvos moksleivių kasdienybės. Pamokos prasidėdavo 8.30 val. Iki to laiko beveik visi mokiniai atvažiuodavo jiems paskirtais mokykliniais autobusais, kurie prie mokinių namų atvažiuodavo kasdien nustatytu laiku. Kadangi mokykloje naudotis mobiliaisiais telefonais ar kitais elektroniniais prietaisais buvo draudžiama, mokiniai juos naudodavo tik važiuodami į mokyklą arba grįždami iš jos. Norint paskambinti dėl svarbios priežasties, tekdavo eiti prie registracijos stalo ir paprašyti ten esančių darbuotojų, kad leistų pasinaudoti jų arba savo telefonu. Atėjus į mokyklą buvo būtina persiauti batus. Budintieji mokytojai prižiūrėdavo, kad visų mokinių avalynė būtų švari. Norint rasti savo pamokos kabinetą, reikėdavo stebėti ant kabinetų durų užrašytus „pavadinimus“ – raidės nuo A iki E, reiškė pastato aukštą, o skaičius šalia jos – specifinio kabineto nuoroda. Vienoje klasėje negalėdavo būti daugiau nei 18 mokinių. Aš džiaugiuosi, kad mano klasės mokiniai buvo draugiški ir tolerantiški, nes žinau, jog buvo klasių, kurių moksleiviai nenoriai bendraudavo su naujai atvykusiais, lenkiškai nekalbančiais užsieniečiais.

 

Pamokos mokykloje dėstomos anglų kalba. Ir nors besimokant Lietuvoje aš buvau viena gabiausių mokinių anglų kalbos pamokose, prasidėjus mano pirmiesiems mokslo metams Varšuvoje, labai greitai suvokiau, jog nesuprantu daugelio dalykų šia kalba. Tai kėlė nerimą, nepatogumą ir gėdos jausmą. Pamokų metu atsargiai stebėdavau savo klasiokus, norėdama suprasti, kokias instrukcijas mokytojas ar mokytoja duoda, ar teisingai supratau užduotį. Toks diskomfortas truko daugmaž šešis mėnesius. Vėliau įgijau daugiau anglų kalbos žinių, patirties ir pasitikėjimo savimi, todėl mokykloje pagaliau galėjau jaustis laisviau.

 

Nors įstaiga tarptautinė ir dalykai dėstomi anglų kalba, daugelis mokinių ir pagalbinių darbuotojų buvo lenkai. Nemaža dalis šių darbuotojų nesuprasdavo anglų kalbos ir kalbėdavo tik lenkiškai. Kaip naujai atvykusią užsienietę, visiškai nemokančią lenkų kalbos, iš pradžių mane visa tai gąsdino. Supratau, jog norėdama su jais susikalbėti, turėsiu tobulinti lenkų kalbos žinias.

 

Pamokas dėstė jauni, charizmatiški, skirtingų tautybių mokytojai iš Lenkijos, Pietų Afrikos, Indijos, JAV, Jungtinės Karalystės, Australijos, Suomijos ir kitų šalių. Jie buvo supratingi, padedantys ir motyvuoti žmonės, teikiantys mokyklai gyvybingumo. Su daugeliu mokytojų moksleiviams buvo lengva bendrauti įvairiomis temomis, malonu su jais leisti laiką išvykose, mokyklos renginiuose ir pamokose.

 

Mokinių pasiekimai buvo vertinami raidėmis A–F už darbą pamokų metu ir įvairiaspalvėmis kortelėmis už papildomus pasiekimus. Kad gautum patį žemiausią ir nepatenkinamą pažymį F, tereikia surinkti mažiau nei 50 proc. taškų už atliktus namų darbus ar testus. Kortelių sistema buvo metodas, naudojamas pagirti ir paskatinti, jei elgiesi tinkamai ir papildomai atlieki įvairių darbų (žalios, mėlynos, violetinės kortelės). Be to, jos buvo naudojamos ir kaip pastabos mokiniams už netinkamą elgesį (geltonos, oranžinės, raudonos kortelės). Vyresniųjų klasių mokiniai, surinkę penkias geltonas arba vieną raudoną kortelę per savaitę, būdavo paliekami vienai valandai po pamokų. Šios kortelės neapčiuopiamos, tik registruojamos mokyklos elektroniniame dienyne „BlueBoard“.

 

Jaunesniųjų mokinių ugdymo programa Tarptautinėje europietiškoje Varšuvos mokykloje sudaryta iš dalies remiantis Tarptautinio bakalaureato (International Baccalaureate (IB) Pradinio ugdymo (Primary Years Programme (PYP) bei Pagrindinio ugdymo (Middle Years Programme (MYP) programomis. Vyresniųjų klasių mokiniai ruošiami IGSCE (vidurinio ugdymo sertifikatas) egzaminams ir Tarptautinio bakalaureato diplomo programai. Kadangi IB diplomas vertinamas kaip aukštų edukacijos standartų garantas ir pripažįstamas visų pasaulio universitetų, mokiniams tenka siekti optimalių asmeninių mokymosi rezultatų. Nuo 7 klasės pamokų krūvis kasmet gerokai didėja, o mokymosi programa gerokai sudėtingesnė, tad ją įveikti gali tikrai ne kiekvienas moksleivis. Paskutiniai metai šioje mokykloje man buvo ypatingai sunkūs, net pripratus prie ugdymo sistemos. Peržvelgusi savo mokyklinius užrašus iš Lenkijos mokyklos, supratau, jog kai kurių temų, pagal Tarptautinės europietiškos Varšuvos mokyklos programą, kurios dėstytos 6 klasėje, Lietuvoje mokomasi tik vyresnėse klasėse.

 

Taip pat svarbu paminėti pamokų įvairovę. Varšuvos mokykloje buvo galimybė mokytis vokiečių, prancūzų, ispanų, italų, rusų ir, žinoma, anglų bei lenkų kalbų. Dalykus, artimus studijoms, mokiniams reikėdavo pasirinkti jau 9 klasėje. Kūno kultūros pamokos vykdavo du kartus per savaitę, mokyklai nepriklausančiame pastate su didele sale ir baseinu, ten mokinius veždavo autobusais. Viena iš šių pamokų būdavo skirta plaukimui.

 

Mokykloje nenaudojamas skambutis. Kiekvienoje klasėje kabo laikrodis, todėl mokytojai žinodavo, kada pradėti ir baigti pamoką. Trumposios pertraukos trukdavo 5 minutes, jų metu tekdavo skubėti prie spintelių arba koridoriuje paliktų kuprinių, kad galėtum pasikeisti knygas ir spėti nueiti į klasę, kurioje vyks kita pamoka. Pertrauka, kuri buvo skirta laiko leidimui lauke, sportuojant krepšinio ar futbolo aikštelėse, mankštinimuisi ant įvairių treniruoklių ar linksminimuisi žaidimų aikštelėje, trukdavo 20 minučių. Ištroškus galima atsigerti iš lauke esančių tam skirtų vandens fontanėlių arba kiekviename mokyklos aukšte esančių vandens talpų su vienkartiniais puodeliais šalia.

 

Pradinių klasių mokiniams kiekvieną dieną skiriama pamoka namų darbų atlikimui, o vėliau – laisvas laikas mokyklos kiemelyje. Kiekvieną dieną vykdavo 8 pamokos, baigdavosi 16 valandą, o po 15–20 minučių autobusai su mokiniais išvykdavo iš mokyklos. Norėdami pasiimti savo vaikus patys arba leisti jiems išeiti savarankiškai, tėvai turėdavo iš anksto paskambinti arba parašyti laišką mokyklos registratūrai ir apie tai pranešti. Kitu atveju tėvai būdavo neįleidžiami, o vaikai neišleidžiami. Mokyklos teritorija aptverta tvora, kameros įrengtos ir pastato viduje, ir lauke, o apsaugos darbuotojai kontroliuodavo judėjimą į mokyklą ir iš jos. Mokslo metai tęsdavosi nuo rugsėjo 1-osios iki birželio pabaigos.

 

Mokslo metai būdavo pradedami neprivaloma penkių dienų stovykla, kurioje moksleiviai galėdavo užsiimti įvairiomis veiklomis bei po truputį priprasti prie netrukus prasidėsiančių pamokų. Kasmet prieš Kalėdų ir vasaros atostogas rengiami mokinių koncertai. Neretai vykdavo ir labdaros renginiai, mugės, konkursai. Vienas populiariausių Tarptautinės europietiškos Varšuvos mokyklos labdaros renginių – kasmetis „Dance-a-thon‘as“, jo metu moksleiviai turi vienintelį tikslą – kuo ilgiau šokti. Pagal šokimo laiką apskaičiuojama tam tikra pinigų suma, kurią laimėjusiajam turėdavo sumokėti išsirinktas mokinio rėmėjas.

Antraisiais mano mokymosi Varšuvoje metais mokykla surengė grožio konkursą „Ms. and Mr. IES“, kuriame man pavyko laimėti trečiąją vietą.

 

Grįžus į Lietuvą viskas pasikeitė. Nors vėl lankau tą pačią, prieš trejus metus mano paliktą mokyklą, pradžioje ji buvo jau ne tokia artima ir jauki, kaip prieš išvažiuojant. Reikėjo iš naujo priprasti prie naujo gyvenimo ritmo, naujų bendramokslių. Tačiau mokytis nesudėtinga, netgi labai lengva, kadangi neturėjau sunkumų priprasdama vėl mokytis lietuvių kalba. Be to, pamokų mažiau negu buvau įpratusi Varšuvoje, temos nesunkiai suprantamos, o grįžusi namo turiu pakankamai laiko poilsiui.

 

Prisiminimai apie Tarptautinę europietišką Varšuvos mokyklą man sukelia dvejopų emocijų: teigiamų – dėl puikių mokytojų, spalvingų koridorių ir klasių, ypač gardaus maisto, neigiamų – dėl maksimalių mokymosi krūvių, keliamų didelių lūkesčių mokiniams, dėl taip ir nepamėgtų uniformų. Tas trejų metų mano gyvenimo laikotarpis suteikė daug patirties, žinių, galimybių. Jis dar ilgai išliks mano atmintyje.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *