Esė. „Ei, tai vija, pinavija“ arba būk pašlovintas, Mokytojau!

Ema Stonytė
,
Kuršėnų Lauryno Ivinskio g-jos mokinė

„Ei, tai vija, pinavija, / Visą dieną grybais lijo, / Visą dieną nuo pat ryto / Grybai krito krito krito“, – tokiomis, jau Amžinybėn iškeliavusio, poeto Justino Marcinkevičiaus eilutėmis iš „Grybų karo“ – vaikystės knygos – noriu atkreipti dėmesį į savo ir Lietuvos mokytojų kartais juokingai graudžią situaciją ir priminti, kad mokytojas – ne grybas, Mokytojas – žvaigždė. Tiesa, kartais Mokytojo žodis ir darbai šviečia silpniau, o kartais taip ryškiai, kad jokios kilusios audros ar siaučiantys švietimo sistemoje uraganai negali Jo šviesos užgesinti. Jis, Mokytojas, it feniksas vis pakyla ir šviečia. Todėl šiandien visiems, atsakingiems už mūsų mokytojo statusą visuomenėje, grybų sriubos recepto nesiūlau, nes pati nesu gurmanė. Be to, nemanau, kad ir turiu teisę. Tik galiu pasidžiaugti, kad Mokytojai ne tik visas reformas įveikia, bet dar ir veda mus klaidžiais žinių labirintais ir ieško iš jų tiesių kelių. Todėl drąsiai sakau, kad mokytojai už savo darbą yra verti ir atidaus bei geranoriško žvilgsnio.

 

Tad kodėl jis primirštas? Kodėl šiandien įvairūs informacijos šaltiniai viešina, kad neveikiančio ar pusiau veikiančio SPA specialistai viename Lietuvos mieste dar ir gali būti vakcinuoti anksčiau už mokytojus? Sveikatos sistemos, švietimo ar mūsų moralės klaidos? Juk visus šiuos specialistus augino Mokytojas, ir, deja, jis dabar tų pačių specialistų primirštas. Vadinasi, mokytojai, matyt, irgi kažko neišmokė, nes užauginti tobulą asmenybę nelengva. Suprantama, jiems sunku mus visus sudominti, priversti kopti į Žinių ir atsakomybės kalną. Kitaip tariant, visi klystame ir kartais pagaminame ne itin kokybiškų „produktų“.

 

Kaip ten bebūtų, mokytojas – vis tiek negęstanti ir ryški žvaigždė Lietuvos padangėje, skleidžianti  ne tik žinių šviesą, bet kartu su mumis tobulėjanti skaitmeninių technologijų įsisavinimo kely, nors kartais ir nelabai mylinti nuotolines pamokas, nes nemato mūsų, mokinių, mokslo ištroškusių žvilgsnių. Jis – lyg tas gerasis burtininkas, kuris, neskaičiuodamas darbo valandų, kasdien išvynioja savo žinių ryšulėlį ir iš jo kartu su žiniomis dovanoja mums savo gerumą, dėmesį, net atiduoda valandas, skirtas savo šeimai. Todėl norėčiau, kad Mokytoją visada ir visi mylėtų, kad jam netektų atrasti „gardžios vyšnaitės“ (blogąja šio žodžio prasme) ant savo darbo stalo, o ši niekada nepuoštų jo gyvenimo torto – Mokytojo profesijos. Norėčiau, kad grybai, aprašyti poeto Justino Marcinkevičiaus „Grybų kare“, dygtų ir augtų tik aukso spalvomis pasidabinusioje Švietimo sistemoje. Ir tik rudenį. Žinokite: „Jei skauda Jums, skauda ir mums, mokiniams“. Tvirtybės vedant mus žinių ir švietimo labirintų keliais!

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Komentarai (4)

  • Daiva

    Perskaičiau ir nuotaika pakilo!

  • Vida R.

    Aukso žodžiai iš širdies, Ema. Telydi tave sėkmė,

  • Auksė

    Labai teisingi žodžiai apie Mokytoją. Kaip sako išminčiai, kiekvienas esame vienas kitam mokytojais. O Ema savo šviesiomis mintimis taip pat daug kam yra mokytoja. Tebūnie kuo daugiau šviesių minčių!

  • Dalė

    Labai šiltas straipsnis apie Mokytoją, Mokytoją iš didžiosios raidės. Ir tik paskaitęs straipsnį susimąstai, kiek daug lemia to mokinuko ateitis, į kurią gali nukreipti šis Mokytojas.