Epistolinio rašinio konkurso laimėtoją įkvėpė Ukrainos prezidento asmenybė

„Parašykite laišką įtakingam asmeniui apie tai, kodėl ir kaip imtis veiksmų dėl klimato kaitos“, – tokia tema šiais metais epistolinį rašinį kūrė mokiniai iš viso pasaulio. Epistolinio rašinio konkursas, rengiamas nuo 1971-ųjų, šiemet jau 51-asis. Jį rengia Pasaulinės pašto sąjungos (PPS) Tarptautinis biuras kartu su Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (UNESCO).

 

Konkursas organizuojamas dviem pakopomis: pirmiausia išrenkami kiekvienos šalies nugalėtojai, tada jų rašiniai išverčiami į prancūzų kalbą ir siunčiami PPS Tarptautiniam biurui, kad galėtų dalyvauti tarptautiniame konkurso ture.

 

Šiemet nacionalinio etapo laimėtoja tapo Lazdijų rajono Veisiejų Sigito Gedos gimnazijos penktokė Gabrielė Stankevičiūtė (mokytoja Edita Vaitkevičiūtė).

 

Lietuvoje konkursą organizuoja Lietuvos paštas kartu su Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija, Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerija bei Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centru. Mokinių darbus šiemet vertino rašytoja Gintarė Adomaitytė ir žurnalo „Pašvaistė“ vyriausioji redaktorė Audronė Daugnorienė.

 

„Epistolinio rašinio konkursas metai iš metų padeda puoselėti laiško rašymo tradiciją tarp jaunų žmonių. Toks minčių dėstymo formatas yra labai asmeniškas ir unikalus, neturintis griežtų rėmų bei leidžiantis per konkrečią temą pajusti rašančiojo emocijas, nuotaiką, pažinti jo vertybes, požiūrį, žinias. Gabrielės laiške atsispindi jos požiūris iki Ukrainos karo pradžios ir po jos – penktokės mintys stebina brandumu, tikėjimu ir viltimi. Ji, nuoširdžiai tikėdama Ukrainos lyderiu, kreipiasi laiške į jį teigdama, kad būtent šis žmogus galėtų būti ir tuo lyderiu, kuris pasaulį vestų teisinga kryptimi dėl klimato kaitos. Tokia, sakyčiau, netikėta sąsaja skirtingų temų kontekste įkvepia vilties ir tikėjimo žmonija bei mūsų Žemės ateitimi. Ačiū tau, Gabriele, už šviesos ir jautrumo kupiną laišką“, – sako Lietuvos pašto Komunikacijos ir klientų patirčių valdymo vadovė Deimantė Žebrauskaitė.

 

O štai ką apie konkursą pasakoja rašytoja Gintarė Adomaitytė.

PARAŠYKITE LAIŠKĄ ĮTAKINGAM ASMENIUI APIE TAI, KODĖL IR KAIP IMTIS VEIKSMŲ DĖL KLIMATO KAITOS – tokios temos šiemet sulaukė jaunieji laiškų rašytojai. Man teko užduotis tuos laiškus perskaityti – daugybę laiškų, įdomių ir nelabai, nuoširdžių ir itin oficialiai parašytų.

 

KAS DŽIUGINO?

Ogi tai, kad klimato permainos, gamtos pasaulis, artima, savų namų aplinka ar Žemės planetos likimas  nepaliko abejingo nė vieno autoriaus. Džiugu, kad nemažai autorių yra nusiteikę vaikščioti pėsti, ne tik nešiukšlinti patys, bet ir surinkti kitų šiukšles, rūpintis miškais, sodais ir parkais, globoti gyvūnus.

Auga išmintingų sprendimų ieškanti, esmines vertybes suvokianti karta.

 

 

KAS VARGINO?

Sunkiausia buvo skaityti tuos laiškus, kurie anaiptol ir ne laiškai, o tik frazės iš žiniasklaidos, vadovėlių, skrajučių. Laiškas nėra nei referatas, nei pranešimas, nei atsakymai į testo klausimas. Laiškas – kai nuoširdžiai pasakoji apie savo patirtis, jausmus. Ir kai kreipiesi į adresatą savais žodžiais, bet nebūtinai jį tujindamas.

 

KAS STEBINO?

Keista, kad kai kurie autoriai įsivaizduoja, neva valstybių prezidentai ar kiti patyrę politikai yra beveik beraščiai, nieko lig šiol negirdėję apie klimato kaitą, tad skuba jiems pranešti elementarias tiesas. Kartais net sutrikdavau: tai katras čia prezidentas, o katras mokinukas? Jei nori žmogų kuo nors įtikinti, nebūtina jį rūsčiai išbarti.

 

KUO IŠSISKYRĖ KONKURSO LAIMĖTOJOS LAIŠKAS? Energija – tiesiog neapsakoma energija. Tikėjimu pasauliu, jo išmintimi. Viltimi: kai baigsis karas, Ukrainos prezidentas Volodimyras Zelenskis įveiks ir kitą negandą – klimato kaitą. Išsiskyrė ir gebėjimu naudoti literatūros simbolius: kaip vaizdžiai, kaip darniai  į laišką įsiterpia kriaušės sodinimas,  ramesnio gyvenimo ženklas!

 

KAM BUVO RAŠOMI LAIŠKAI?

Pasaulio turtuoliams. Buvusiems ir dabarties prezidentams. Aplinkos ministrams. Merams ir merėms. Europos Sąjungos lyderėms bei lyderiams. Madų pasaulio autoritetams.  Mokslininkams. Mokyklos ar licėjaus vadovėms. Seniūnams. Klasės draugams ar draugėms (taip, pritariu, ir jie gali tapti įtakingi, gal net dabar yra). Kaimynams. Gretai Thunberg.

 

KOKIOS IŠVADOS?

Lietuvoje auga išmintingi, neabejingi vaikai, jie giliai jaučia, daug pastebi. Gal ne visi kol kas moka savo mintis reikšti sklandžiai, bet bando, stengiasi ir tikrai to išmoks. Ypač tie, kurie ir toliau rašys laiškus nebūtinai įtakingiems, bet svarbiems, artimiems asmenims.

 

PASTABA SENELIAMS IR MOČIUTĖMS

Seneliai ir močiutės bei kiti vyresni žmonės  neturėtų gąsdinti vaikų pasaulio pabaiga arba pernelyg idealizuoti praėjusių laikų. Prisipažinkime: ir šiltų šlapių žiemų būdavo, ir griaustiniai ne laiku griaudėjo, ir audros siautė. Skelbdami pasaulio pabaigą tik baimių vaikams įvarome, užuot nuteikę juos ramiai, išmintingai siekti labai svarbių dalykų.

 

Organizatorių inf.

Gerbiamasis Volodymyrai Zelenski,

 

aš tik prieš keletą dienų sužinojau Jūsų vardą ir pavardę. Bet jeigu šiandien reikėtų įvardyti, kas gali sugrąžinti į žemę gaivų vėjo dvelksmą ir įtikinti žmones pakeisti savo požiūrį į nenuvaldomą pinigų ir garbės troškimą, nedvejodama pasakyčiau, kad Jūs. Jūs, kartu su visa Ukrainos tauta.

 

Niekada nesidomėjau politika, visada tėveliams sakydavau, jog perjungtų ,,Žinias”, nes tai pati nuobodžiausia laida, tačiau dabar po keletą kartų žiūriu Jūsų trumpus interviu ir tikiu kiekvienu ištartu žodžiu.

 

O ar gali būti kitaip, kada Jums ,,nereikia pavėžėjimo paslaugų”, kada Jūsų žmonės nebėga nuo baisios nelaimės, o ryžtasi aukoti gyvybes, kad tik sugriautų tiltus, galinčius atvesti blogį į jų žemę, kada ne JAV, Rusija ar Kinija yra stipriausios valstybės pasaulyje, o užmiršta ir iki šiol neįvertina Ukraina. Kodėl ji? Todėl, kad ji turi atominius ginklus naikinančias priemones – karštai plakančias laisvas žmonių širdis.

 

Jumis tiki visas pasaulis, visi pasaulio lyderiai ploja Jums atsistoję, o Jūs, nelaukdamas aplodismentų pabaigos, kylate nuo kėdės ir einate tęsti darbo… Neįtikėtina, kad ginklas, atominės bombos, grasinimai, tūkstantinė armija yra niekis, kada į kovą su blogiu stojama tikėjimu ir vienybe. Tuomet paskui seka minios tokių pat ryžtingų ir nesitaikstančių su neteisybe ir žmonių abejingumu…

 

Ar bent įsivaizduojate, kad savo poelgiais ir drąsa Jūs atvėrėte bet kurios pasaulio valstybės duris Ukrainos pabėgėliams? Todėl manau, kad Jūsų žodžiai atvertų protus ir padėtų keisti požiūrį ir gelbstint pasaulį nuo klimato kaitos rykščių.

 

Žinau, kad kiekvienas Jūsų šalies vyras, keldamasis rytą iš lovos, pirmiausiai padėkoja už tai, kad turi jėgų iš jos pakilti ir meldžiasi, kad galėtų dienos pabaigoje į ją sugrįžti… Jie kovoja ne dėl turtų, ne dėl didesnio ploto, pilno naftos, ar geresnio valiutos kurso, o dėl to, kad galėtų savo vaikui parodyti jų kiemo sode išaugusią saulėgrąžą, plačiai atverti langines, kai vakare tyloje leisis saulė …

 

Jūsų valstybė tapo pavyzdžiu, kaip reikia kovoti su negandomis – nelaukti kitų pagalbos, nesiginčyti tarpusavyje, bet kokiomis aplinkybėmis nenuleisti rankų, o eiti mažais žingsneliais pirmyn, t. y. daryti tiek, kiek tik gali: negali paimti ginklo – gamink Molotovo kokteilį, negali vairuoti tanko – filmuok video ir talpink internete, negali sutvarstyti žaizdos, tuomet skubėk į slėptuvę nuvesti senelę ar vaiką… Tokia ukrainiečių kova! Didinga ir iki šiol pasauliui dar nematyta!

 

Taip turime kovoti ir mes! Kaip kovoja Ukraina! Nesvarbu, ar tai karas su Rusija ar su klimato kaitos negandomis!

 

Daryti tai, ką galime – plaukti medine valtimi, o ne motorine, juk malonumas vis tiek tas pats. Mamytei nuskinti vieną žibuoklę, o ne saują, juk ji taip pačiai džiaugsis ir šypsosis. Einant pasivaikščioti su tėčiu, reikėtų pasiimti maišelį ne tik pirkiniams, bet ir pakeliui pastebėtoms šiukšlėms. Perskaityti knygą ir ją padovanoti draugui, o ne tiesiog nutrenkti palėpės lentynoje… Atrodytų, jog tai ne kova su klimato kaita, o ,,išjuoka”, bet tik tol, kol tai darysiu tik aš viena. Bet jeigu tai darys ir mano draugas, ir mano klasė, ir mano mokykla, ir mano miestelio bendruomenė, ir mano šalis… Tuomet tai taps tokia pačia jėga, kokia tapo ir Ukraina – keičiančiu požiūrius ir visą pasaulį vienijančiu spinduliu.

 

Tad, Prezidente, tuomet, kada virš Jūsų šalies nustos skrieję bombos ir kartu su savo dukra Aleksandra bei sūnumi Kirilu namų kieme sodinsite kriaušę, o Jūsų žmona Olena virs gardžią vyšnių uogienę, priminkite pasauliui, kad blogis nugalimas ne direktyvomis, ne pasitarimais, o tikėjimu ir kiekvieno iš mūsų net ir menkiausiu indėliu, kurių visuma tampa triuškinančiu ginklu.

 

Ir tada mes turėsime galimybę pasakoti istoriją savo anūkams apie tai, kaip pasaulinės gamyklos niekaip pačios nesugebėjo sumažinti išmetamo dvideginio kiekio, kol to nepadarė jų darbuotojai – tiesiog neidami į darbą, tol, kol nebuvo pakeisti įrenginiai… Be to, suteiksime galimybę Ukrainos metro stotyje karo metu gimusiai mergaitei mėgautis švariu upės vandeniu ir šventas Kalėdas sutikti besimėtant sniego gniūžtėmis, o ne telkšant baloms…

 

Visi kartu. Visi dėl vieno tikslo.

 

Pagarbiai Gabrielė Stankevičiūtė