Emocinis intelektas – neatsiejama visaverčio gyvenimo dalis

Socialinis ir emocinis ugdymas, emocinis intelektas – sąvokos, vis dažniau išgirstamos ne tik iš pedagogų, bet ir iš tėvų lūpų. Visa tai pamažėl tampa neatsiejama bendrojo ugdymo dalimi. Apie emocinio ugdymo svarbą kiekvieno vaiko raidos, augimo procese kalbamės su Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo katedros vedėja doc. dr. Jolita Kudinoviene.

 

Šiandien sąvoka „emocinis intelektas“ girdima jau pakankamai dažnai, bet kaip yra iš tiesų – ar vaikai ugdymo įstaigose gauna emocinio ugdymo pagrindus? Koks Jūsų požiūris, ar tinkamai judama emocinio ugdymo keliu?

 

Emocinis intelektas – labai platus terminas, apimantis daugybę gebėjimų, kurių išmokstama daugiau ar mažiau intuityviai. Nors, daugelio nuomone, kognityvinis intelektas, paremtas žiniomis ir mąstymu, gyvenime yra svarbesnis, tačiau tyrimai rodo, jog kur kas sėkmingesni ir laimingesni yra žmonės, turintys aukštą emocinį intelektą. Socialinis ir emocinis ugdymas yra palyginti nauja ir greitai besivystanti sritis, kurioje kasdien atsiranda naujų informacijos ir švietimo praktikų. Jis suvokiamas kaip edukacinis procesas, kurio metu mokiniai ir suaugusieji įgyja žinių ir gebėjimų, padedančių atpažinti ir valdyti savo emocijas, rūpintis savimi ir kitais, išsikelti asmeninius tikslus bei jų siekti, kurti pozityvius santykius, priimti atsakingus sprendimus ir gebėti konstruktyviai elgtis sudėtingose situacijose. Visgi emocinis intelektas nėra tai, ko būtų galima išmokti čia ir dabar arba per kelias valandas. Emocinis intelektas yra įgūdžiai, tai yra gyvenimo būdas, veiksmas, mokymas, kuris visada yra su mumis. Todėl turėtume stengtis, kad emocinis intelektas taptų neatsiejama gyvenimo dalimi, o ne tik kartais neišvengiamos akimirkos.

 

Pastaruoju metu Lietuvos švietimo kontekste pastebima, kad socialiniam ir emociniam ugdymui skiriama vis daugiau dėmesio. Socialinių ir emocinių gebėjimų svarba asmenybės ūgčiai akcentuojama 2015 m. patvirtintoje Geros mokyklos koncepcijoje, o nuo 2017 m. įsigaliojo Švietimo įstatymo pataisos, kuriose numatoma, kad visi mokiniai turi turėti galimybę ugdyti savo socialines ir emocines kompetencijas, o pedagogai – galimybę jas stiprinti šioje ugdymo srityje. Iš tiesų teigiamą poslinkį šiuo keliu rodo ir vis daugiau atsirandančių socialinio ir emocinio ugdymo programų, ir ugdymo institucijų įsitraukimas vykdant šias programas, aktyvi nevyriausybinių organizacijų veikla.

Kodėl svarbu, kad emocinis intelektas būtų lavinamas ir nuo kokio amžiaus tuo būtina užsiimti?

 

Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) tyrimų rezultatai patvirtina, kad socialinis ir emocinis ugdymas teigiamai veikia psichinę sveikatą, didina motyvaciją siekti geresnių rezultatų, mažina žalingų įpročių paplitimą ir ilgesnėje perspektyvoje prisideda prie asmeninės ir visuomeninės gerovės kūrimo. Tyrimai rodo, kad aukštesni mokinių socialiniai ir emociniai gebėjimai koreliuoja su aukštesniais kognityviniais gebėjimais, pavyzdžiui, raštingumu, kritiniu mąstymu ir metakognityviniais gebėjimais, tokiais kaip mokymosi tikslų kėlimas, atsakomybė dėl pasirinktų mokymosi strategijų ir tų strategijų efektyvumo vertinimo. Be to, aukštesni socialiniai ir emociniai gebėjimai siejami su ilgesniu išlikimu švietimo sistemoje bei pasirengimu studijuoti aukštojoje mokykloje.

 

Taigi, emocinis ugdymas yra paremtas žmogiškosiomis vertybėmis, kuriomis vadovaudamiesi ugdome socialiai ir emociškai išprususį vaiką. Tai pagarba sau ir kitiems, geranoriškumas, sveikas gyvenimo būdas, atsakingumas, sąžiningumas, drąsa, drausmė, pagalba. Mokslininkų teigimu, tinkamiausias laikas ugdyti socialinius ir emocinius gebėjimus yra vaikystė. Nuo gimimo iki penkerių metų formuojasi vaiko asmenybės pamatai, charakterio bruožai, gyvensenos modelis. Šiuo metu tinkamiausia ugdyti itin svarbius su jausmų sritimi susijusius vaiko raidos uždavinius: gebėjimą suvokti ir apibūdinti savo jausmus, gebėjimą valdyti emocijas, gebėjimą suprasti kitų žmonių jausmines būsenas. Dar kūdikystėje vaikai emocijų pradeda mokytis stebėdami tėvų elgesį: toną, balso tembrą, reakcijas, veido mimikas. Todėl labai svarbu, kad patys tėvai rodytų teigiamą pavyzdį ir gebėtų įvardyti savo emocijas garsiai bei paaiškinti vienokią ar kitokią savo reakciją. Pradėjus laiku ugdyti emocinį intelektą, vaikams lengviau suprasti, kaip juos veikia skirtingos emocijos, jausmai ir kaip tai kontroliuoti. Vaikui augant, emocinis intelektas leidžia geriau pažinti save, labiau pasitikėti savimi, kurti tvirtesnius santykius. Šios savybės paprastai padeda sulaukti didesnio pasisekimo mokykloje ar kitose veiklose, kuriomis užsiima vaikas. Emocinio intelekto ugdymas taip pat labai padeda paauglystėje, kai prasideda hormonų antplūdžiai, turintys įtakos emocijų šuoliams. Todėl ugdydami emocinį intelektą, paaugliai lengviau kovoja su stresu, nuotaikų kaita, negatyviomis mintimis.

 

Kuo vaikų emocinis intelektas naudingas jiems, o kuo tai svarbu aplinkiniams?

 

Žinomos psichologės Susan David teigimu, sėkmė nepriklauso nei nuo proto, nei nuo kūrybingumo, nei nuo asmenybės tipo. Viską lemia gebėjimas suprasti savo vidinį pasaulį – mintis, jausmus, poreikius. Todėl esama daugybė ilgalaikių tyrimų, įrodančių, kaip svarbu išmokyti vaikus pripažinti savo jausmus, pažvelgti į emocijas iš šalies, eiti savo keliu ir nesustoti prie to, kas pasiekta. Mokslininkai iki brandaus dalyvių amžiaus stebėjo, kokią įtaką visi šie veiksniai turėjo jų tvirtumui, moralei, valios jėgai, sveikatai, psichologiniam stabilumui, geriems tarpusavio santykiams. Tad socialinis ir emocinis ugdymas yra laikomas viena veiksmingiausių geros vaikų psichikos sveikatos užtikrinimo ir smurto prevencijos priemonių. Naujausi tyrimai patvirtina, kad emocinių įgūdžių turintys vaikai yra laimingesni, labiau savimi pasitiki, jiems geriau sekasi mokykloje. Svarbu ir tai, kad šie įgūdžiai padeda vaikams tapti atsakingais, rūpestingais ir veiksmingai dirbančiais suaugusiaisiais. Nuoseklus vaikų socialinių ir emocinių įgūdžių ugdymas yra įvairiapusiškai naudingas ir visai visuomenei. Įrodyta, kad socialinis ir emocinis ugdymas prisideda prie geresnės psichinės ir fizinės sveikatos, stipresnės motyvacijos siekti akademinių rezultatų, skatina socialinį ir ekonominį šalies progresą – padeda įveikti skurdo, nedarbo, emigracijos problemas, mažina nusikalstamumą.

 

Kokiais metodais tinkamiausia lavinti vaikų emocinį intelektą?

 

Mokymo ir mokymosi metodų tikslas yra palaikyti gerais tarpusavio santykiais grįstą mokymosi aplinką, stiprinančią mokinių socialines ir emocines kompetencijas, padedančią jiems išlaikyti susidomėjimą mokymosi procesu. Mokiniai į ugdymo įstaigas ateina iš įvairių kalbinių, etninių, kultūrinių, religinių, socioekonominių aplinkų, taip pat daugėja mokinių, turinčių specialiųjų ugdymo(si) poreikių. Kiekvienas mokinys į ugdymo įstaigą su savimi atsineša skirtingas patirtis, žinias, gebėjimus ir nori būti pripažintas bei vertinamas bendraamžių, suaugusiųjų. Atsižvelgiant į tai, ir metodai turi būti parinkti tokie, kad būtų patenkinti pagrindiniai mokinių emociniai poreikiai – saugumas, dėmesys, priklausymas bendruomenei, autonomija, privatumas, besąlyginis priėmimas. Vaikui svarbu, kad jį vertintų kaip savarankišką, unikalią asmenybę. Mokytojui būtina kurti pozityvius santykius su mokiniu, jo nemenkinti ir sudaryti sąlygas, leidžiančias mokiniui patirti mokymosi sėkmę.

 

Ar pedagogai yra pasirengę vaikų emociniam ugdymui? Ar būsimi pedagogai studijų metu supažindinami su emociniu vaikų ugdymu, jo metodika ir pan.? 

 

Socialinio ir emocinio ugdymo programų įgyvendinimas pirmiausia priklauso nuo pedagogų entuziazmo, nes jų pačių socialinė ir emocinė kompetencija bei gera savijauta labai veikia mokinius. Reikia pažymėti, kad net ir geriausios socialinio ir emocinio ugdymo programos nebus veiksmingos vaikams, jei pedagogo elgesys ir jo vertybės absoliučiai skirsis nuo nuostatų, esančių programoje. Vargu ar galima tikėtis teigiamų rezultatų, jei pedagogas, kalbantis apie emocijas, jausmus, empatiją, pats visiškai jos nejaučia, jei skatina vaikus pagarbiai elgtis, tačiau pagarbos pats nereiškia. Vaikai mokosi matydami pavyzdį. Todėl pedagogas turi vaikams parodyti tinkamą emocinio raštingumo pavyzdį, turi sugebėti perteikti šias žinias vaikams neverbaline bei verbaline kalba.

 

Analizuojant šiuo metu vykdomas pedagogų rengimo programas, pastebėta, kad socialinis ir emocinis ugdymas kaip atskiras studijų dalykas yra įtrauktas į daugumos ikimokyklinio, priešmokyklinio ir pradinio ugdymo pedagogų rengimo programas. Tai patvirtina, kad pagrindinis socialinių ir emocinių įgūdžių ugdymas – itin svarbus ankstyvajame ir pradiniame ugdyme. Tačiau analizuojant mokomųjų dalykų pedagogų rengimo programas tenka pastebėti, kad emocinio intelekto ugdymas kaip atskiras studijų dalykas yra išskirtas tik Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos pedagogų rengimo programose. Tikėtina, kad kitose pedagogų rengimo programose ši tema yra integruota į kitų studijų dalykų turinį. Ir dar kartą noriu pabrėžti, kad emocinis intelektas nėra tai, ko būtų galima išmokti čia ir dabar. Tai nuolatinis procesas, todėl ugdymo institucijose emocinio ugdymo veiklos turi būti integralios ir atspindinčios augančios ir besiformuojančios asmenybės poreikius ir tikslus.

 

Lietuvoje turime keletą prevencinių programų, skirtų vaikų emociniam ugdymui. Kokia Jūsų nuomonė apie jas? Kurios iš jų išties veikia?

 

Socialinių ir emocinių kompetencijų ugdymo programos yra prevencinės programos, skirtos mokinio asmenybės ir aplinkos apsauginiams veiksniams stiprinti ir rizikos veiksnių įtakai mažinti. Pagal reikalavimus, prevencinės programos turi atitikti valstybinę švietimo politiką ir jos įgyvendinimo strategiją, bendrojo ugdymo tikslus ir principus, ugdyti mokinių bendrąsias kompetencijas. Šių nevyriausybinių organizacijų vykdomų rekomenduojamų prevencinių programų sąrašą skelbia Švietimo, mokslo ir sporto ministerija. Šiuo metu siūloma net keletas socialinių ir emocinių kompetencijų ugdymo programų priešmokyklinio amžiaus vaikams ir pradinių klasių mokiniams – tai „Zipio draugai“, „Kimochis“ „Obuolio draugai“, „Įveikime kartu“, „Antras žingsnis“, „Lions Qest“ programos „Laikas kartu“ ir „Aš žinau“. Vyresnio amžiaus mokiniams siūlomos „Lions Quest“ programos „Paauglystės kryžkelės“ ir „Raktai į sėkmę“, konfliktų prevencijos programa „Taiki mokykla“, Vaiko emocijų išraiškos kontrolės (VEIK) ugdymo programa, emocinio palaikymo ir teigiamo suaugusio žmogaus pavyzdžio prevencinė programa „Didysis brolis, didžioji sesuo“ („Big Brothers Big Sisters“).

 

Ugdymo institucijai renkantis prevencinę programą, labai svarbu apsvarstyti, kaip bus galima užtikrinti prevencinės programos tvarumą. Paprastai tvarumą užtikrinti padeda tie dalykai, kurie skatina tęsti prevencinės programos įgyvendinimą valstybės, savivaldybės ar projektiniam finansavimui pasibaigus. Tai galėtų būti sumažėję patyčių atvejai mokykloje, pagerėjusi drausmė pamokų metu, pagerėję pedagogų tarpusavio santykiai ir kt. Įgyvendinama prevencinė programa turi integruotis į mokyklos veiklas, kultūrą ir tapti neatskiriama mokyklos gyvenimo dalimi. Tik tokiu atveju pavyks užtikrinti efektyvų programos įgyvendinimą, pasiekti norimų rezultatų ir juos išlaikyti.

 

Deja, neturime apibendrintų statistinių duomenų, kiek mokyklų įgyvendina vieną ar kitą socialinio ir emocinio ugdymo programą. Šią informaciją galime rasti tik pačių ugdymo institucijų interneto svetainių puslapiuose. Pastebima, kad Lietuvos ugdymo institucijose dažniau prevencinė programa yra įgyvendinama atskiroje klasėje, t. y. mokytojas ar klasės vadovas, kuris yra apmokytas vykdyti programą, savo vadovaujamoje klasėje veda tikslines klasės valandėles ar vykdo kitas veiklas. Tokiam prevencinės programos modeliui įgyvendinti ir veiksmingumui užtikrinti pakanka mokytojo pasirengimo, jo motyvacijos vykdyti prevencinę programą, mokyklos administracijos pritarimo bei palaikymo.

 

Tais atvejais, kai į prevencinės programos vykdymą įtraukiama visa mokyklos bendruomenė, procesas yra kur kas sudėtingesnis – tai reikalauja ne tik visų dalyvaujančiųjų noro, žinių ir įgūdžių tai atlikti, bet ir glaudaus bendradarbiavimo, skirtingų požiūrių į sprendžiamą problemą derinimo, bendros tvarkos laikymosi. Nepaisant įvardytų veiksnių, susijusių su prevencinės programos efektyvumu, visų darbuotojų dalyvavimas prevencinėje programoje, tikėtina, skatina pozityvius pokyčius mokykloje, keičia jos kultūrą.

 

Kaip įvardytumėte, koks vaikas yra emociškai intelektualus, kuo jis išsiskiria iš kitų vaikų?

 

Emocinis intelektas atlieka svarbų vaidmenį, norint sėkmingai socializuotis, jaustis visuomenės dalimi bei norint jausti pasitenkinimo gyvenimu jausmą. Vaikai, kurių emocinis intelektas labiau išlavintas, dažnai yra kūrybiškesni, geriau sutelkia dėmesį, pasižymi aukštesniais akademiniais gebėjimais. Psichologų teigimu, su emociniu intelektu glaudžiai susijęs ir asmens finansinis išprusimas. Vaikai po truputį mokosi atpažinti savo emocijas ir įvardyti. Nesugebėjimas suvokti savo tikrųjų jausmų mus paverčia priklausomais nuo jų. Kaip tuo metu jaučiamės, taip ir elgiamės. Giliau savo jausmus suprantantis vaikas efektyviau pasirenka streso įveikos būdus, labiau savimi pasitiki. Tad augdami vaikai išmoksta naujų savireguliacijos, nusiraminimo būdų. Taip pat labai svarbus emocinio intelekto gebėjimas yra tarpusavio bendravimas. Vaikas mokosi spręsti konfliktines situacijas, priimti įvarius vaidmenis ir stengiasi laikytis socialiai priimtinų bendravimo normų.

 

Su kokiais iššūkiais susiduria pedagogai, siekdami ugdyti vaikų emocinį intelektą? 

 

Atliktų tyrimų duomenys rodo, kad pagrindinis sunkumas, su kuriuo susiduria pedagogai, įgyvendindami socialinį ir emocinį ugdymą, yra tėvų įtraukimas. Svarbu ne tik tiesioginis mokymas, tačiau daug svarbiau, kaip tėvai bendrauja su vaiku, kokie mamos ir tėčio tarpusavio santykiai, kaip jie geba atpažinti vienas kito jausmus, spręsti konfliktines situacijas. Jausmai ne visada sakomi žodžiais, dažnai juos tenka suvokti bendraujant su kitu žmogumi. Tam, kad tėvai galėtų mokyti emocinio intelekto, jie patys turi būti emociškai intelektualūs. Jeigu tėvai nerodo savo jausmų vaikui, tai jam sunku diferencijuoti jausmus ir suprasti, kokie jausmai kokiais gyvenimo etapais išgyvenami bei kaip juos tinkamai reikšti. Taigi, nors emocinis intelektas ugdomas visą gyvenimą, tačiau pagrindus jam suteikia tėvai. Dabartiniai tėvai yra labai smalsūs, jie nebemano, kad savo atžalų sėkmę galima palikti atsitiktinumui. Labiausiai tėvai linki savo vaikams, kad jie būtų laimingi. Tačiau norint būti tikrai laimingam, reikia sugebėti tiesiog būti, tai yra likti savimi besikeičiančiame pasaulyje – išsaugoti savąją tapatybę, smalsumą, gerumą ir tvirtumą. Visi žinome, kad vaikystėje patirta meilė ir drausmė padeda žmogui megzti tvirtus santykius ir siekti sėkmingos karjeros. Todėl vienas iš geriausių dalykų, ką gali padaryti tėvai, norėdami garantuoti savo vaikų sėkmę, – ugdyti jų emocinį intelektą.

 

Kitas iššūkis yra pačių pedagogų požiūris į emocinio intelekto ugdymą. Emocinis intelektas nėra kažkas, kas susiję tik su pačiu žmogumi. Tai yra dinamika, vykstanti visoje visuomenėje. Tai yra įgūdžiai, kurių mes mokomės kartu kiekvieną dieną, vertybės, apie kurias kalbame mokyklos suoluose, darbuotojų kambaryje. Socialinis ir emocinis ugdymas yra integrali bendruomenės veikla, kurią vaikas stebi, yra bendradarbiavimo, bendravimo ir veiksmų pavyzdys. Klasė yra jo antrieji namai, kur jis praleidžia pusę dienos ir įvaldo emocinio išgyvenimo metodus. Tik dirbdami kartu mes galime parodyti vaikams, kad empatija yra tokia pat vertinga, kaip ir didelė sėkmė. Kurdami malonią, šiltą atmosferą klasėje, mes skatiname vaikų augimą. Jei atmosfera šalta ir konkurencinga, vaikai auga tik fiziškai, tačiau neišlavina vaizduotės, kritinio mąstymo.

 

Kokias emocinio ugdymo perspektyvas šalies ugdymo įstaigose matote ateityje?

 

Norint įvertinti, ar socialinių ir emocinių įgūdžių ugdymas mokykloje juda tinkama linkme, reikėtų stebėti daugelį rodiklių: mokyklos lankomumo, mokinių pažangos, mokinių tarpusavio bei mokinių ir mokytojų santykių, mokytojų kaitos, mokinių dalyvavimo įvairiose mokyklos bendruomenės ir kitose veiklose bei tėvų įsitraukimo į mokyklos gyvenimą rodiklius. Galima pasidžiaugti, kad stiprėja bendradarbiavimas tarp mokslininkų ir mokytojų praktikų. Pastaruoju metu daugėja socialinių ir emocinių kompetencijų ugdymo tema rengiamų bakalauro ir magistro darbų, kurie prisideda prie šalies situacijos tyrimų. Didžioji dalis šių darbų autorių patys dalyvauja įvairiose socialinių ir emocinių įgūdžių ugdymo programose ir atlieka veiklos tyrimus savo klasėse. Taip pat galima pasidžiaugti, kad didelė dalis mokyklų pasirenka socialinių ir emocinių įgūdžių ugdymo programas kaip prioritetines ir buria visą bendruomenę joms įgyvendinti. Manau, kad šių programų vykdymas taps natūraliai priimtina veikla visose klasėse, integruojant į įvairius mokomuosius dalykus ir edukacines veiklas.

 

Apibendrindama noriu pasidalyti vienos iš emocinio intelekto ugdymo studijų dalyko klausytojos refleksija: „Žodis „emocijos“ reiškia judėjimą. Emocijos suteikia kryptį viskam, ką mes darome. Tad argi nėra svarbu sužinoti, kaip nuvykti į norimą vietą? Atraskime, supraskime, ką jaučiame, priimkime tai, tinkamai išreiškime ir judėkime. Ir, kaip mokytojai, parodykime tą modelį savo vaikams – kad žinojimas ir tinkamų emocijos išraiškų pasirinkimas nestabdytų keliauti per gyvenimą ir leistų atrasti jo grožį.“

 

Ačiū Jums už naudingą pokalbį