Emocinio intelekto ugdymas – sėkmės garantas ateityje

Emocijos – tarsi įprasta, netgi įgimta kiekvieno žmogaus visumos dalis. Daugelį iš jų reikšti gebame dar kūdikystėje: šypsena, kai gera, krykštavimas, kai linksma, ašaros, kai skauda, liūdna ar nemalonu ir t. t. Bet kada išmokstame jas valdyti? Ir ar išvis išmokstame? Kaip to mokomės ir kas moko?

Pasaulyje emocinio intelekto ugdymo svarba pripažįstama bene 20 metų, Lietuvoje, deja, dar tik pradžia, bet džiugu, kad ji įgauna pagreitį.

Specialistai darniai sutaria, kad vaiko emocinį intelektą ugdyti reikia pradėti nuo pat mažumės, tai yra darželyje arba net namuose – dar iki išėjimo į socialines erdves.

Annie Spratt nuotr. (unsplash.com)

Geri pavyzdžiai įkvepia…

 

Vilniaus lopšelio darželio „Aušrelė“ socialinė pedagogė Austė Abraškevičiūtė straipsnyje „Kaip su vaiku kalbėtis apie emocijas“ rašo apie tai, koks svarbus pokalbis apie emocijas su mažaisiais, nes, pasak jos, šiandieniniai vaikai – puikiai prisitaikę prie technologinių naujovių, sumanūs, komunikabilūs, bet mieliau veikiantys ir tikslų siekiantys individualiai. „Jiems sunkiau socializuotis, veikti komandoje ir siekti bendrų tikslų. Nepaisant to, prigimtinis bendravimo poreikis neišnykęs, tačiau vaikams neretai sunkiau jį tinkamai išreikšti. Viena pagrindinių darželio misijų – mokyti vaiką tinkamai reikšti mintis, suvokti savo jausmus ir emocijas. Darželyje taikoma jausmų ir emocijų pažinimo programa „Zipio draugai“, kurios tikslas ugdyti vaikų emocinį intelektą. Organizuojamos grupinės konsultacijos, per kurias su vaikais žiūrimi ir aptariami filmai, naudojami metodai remiantis muzikos, dailės terapija ir kt.“, – sako pedagogė.

 

Jos teigimu, taip pat labai svarbu, kad emocinio intelekto ugdymas būtų visuminis: „Tai reiškia, kad ne tik pedagoginėje aplinkoje, bet ir namuose su vaiku būtų kalbama, padedama jam įvardyti savo jausmus, suteikiama galimybė išsikalbėti apie nerimus ar baimes. Kalbėtis su vaiku apie jausmus dažnai būna gana sudėtinga, kartais pritrūksta įgūdžių ar drąsos. Tačiau į pagalbą visada galime pasitelkti žaidimus.“ (žr. www.ausrele.vilnius.lm.lt/?p=463)

 

Gilindamiesi į emocijas, galime labai daug suprasti apie tai, kaip dabar gyvename, kaip mums sekasi ir pan. Subtilių emocijų pažinimas leidžia aiškiau suprasti patiems save, geriau kontroliuoti savo gyvenimą ir jame egzistuojančias įvairias galimybes.

O štai Kauno pedagogų kvalifikacijos centre vykusioje „Metodų, stiprinančių vaikų psichikos sveikatą, mugėje“ kalbėta apie tai, kad vaikai ir jaunimas – viena labiausiai pažeidžiamų visuomenės grupių. Įvairių ugdymo įstaigų atstovai skaitė pranešimus apie tai, kad itin svarbu nuo mažumės stiprinti psichinę sveikatą, vaikų gebėjimą atpažinti savo emocijas. Be to, įvairiose erdvėse vyko metodų, skirtų vaikų psichinei sveikatai, emociniam raštingumui gerinti, pristatymas: „Relaksacijos erdvėje dalyviai turėjo galimybę sužinoti ir patirti, kokius galima naudoti atsipalaidavimo pratimus vaikams (Lolita Maleckienė), kaip atlikti įsižeminimo ir relaksacijos pratybas (Evelina Vasiljeva), kaip smėlis padeda nusiraminti, išbandyti Galvaninės odos reakcijos (GSR) matavimo metodiką (Raminta Radzevičiūtė-Porutienė). Bendravimo įgūdžių erdvėje buvo galima sužinoti, kaip vaikų socialinius įgūdžius padeda stiprinti dailės terapijos metodai (Aušra Šūmakurienė), keverzonės (Rūta Čižinauskienė). Psichologė A. Mančinskienė pademonstravo, kaip vaikų bendravimo įgūdžius galima plėtoti pasitelkiant „Lėlių namą“. Psichologės Eglė Gudelienė, Asta Blandė pristatė savo knygų seriją „Tėvystės žemėlapis – raktas į sėkmingą vaikų ugdymą“. Stiprinant vaikų emocinę sveikatą labai svarbu skatinti pažinti savo ir kitų emocijas. Tai įgyvendinti padeda įvairios metodinės priemonės. Psichologės E. Gudelienė, A. Blandė pristatė metodiką „Pažink jausmus“. R. Juknienė atkreipė dėmesį, kaip stalo žaidimai, emocijų kortelės gali padėti plėtoti vaikų emocinį žodyną. Mažų vaikų emocijoms pažinti ir plėtoti galima naudoti emocijų žmogeliuką, kamuoliukus (Violeta Lukauskienė, Ingrida Nadieždinienė). Apie įvairių priemonių, padedančių pažinti vaikų emocijas, taikymą pasakojo psichologės Lina Cirtautienė, Gintarė Meslinienė. Vaikų emocijoms pažinti tikslinga taip pat naudoti „Smėlio dėžę“ (Rolanda Butkevičienė) ir kt.

Gilindamiesi į emocijas, galime labai daug suprasti apie tai, kaip dabar gyvename, kaip mums sekasi ir pan. Subtilių emocijų pažinimas leidžia aiškiau suprasti patiems save, geriau kontroliuoti savo gyvenimą ir jame egzistuojančias įvairias galimybes.“ (žr. www.kpkc.lt/index.php/163-uncategorised/977-metodu-stiprinanciu-vaiku-psichikos-sveikata-muge)

Vaikų ugdymo programos – į pagalbą emociniam raštingumui…

 

Kauno „Vyturio“ gimnazijos psichologė Rita Juknienė drauge su Kauno pedagogų kvalifikacijos centro metodininke Valerija Segalovičiene pastebėjo, kad kartais suaugusiesiems iškyla sunkumų, kaip padėti vaikui išspręsti sudėtingesnes situacijas, pavyzdžiui, konfliktus su bendraamžiais, kaip valdyti nemalonias emocijas, stiprinti vaikų psichikos atsparumą. Anot jų, tokiais atvejais naudinga susipažinti su prevencinėmis vaikų ugdymo programomis „Zipio draugai“, „Obuolio draugai“.

Kalbėta ir apie tėvystės ugdymo programą „Step“ – tai 9 tėvų grupės susitikimai, kurie vyksta kartą per savaitę. Šiuose užsiėmimuose tėveliai praplečia turimas žinias apie vaikų psichologinę ir socialinę raidą, veiksmingus auklėjimo metodus. Tėvai skaito „STEP tėvų knygą“ ir su kitais grupės dalyviais diskutuoja apie tai, kaip drąsinti savo vaiką elgtis tinkamai, kaip kalbėtis ir klausytis, kad tėvai ir vaikai jaustųsi išgirsti ir suprasti, mokosi reaguoti į vaikų emocijas, skatinti negiriant, drausminti nebaudžiant, spręsti problemas bendradarbiaujant, o ne konkuruojant.

Ikimokyklinio amžiaus vaikų emociniai ypatumai

 

Visuomenės sveikatos specialistės Rūtos Bartkuvienės (pagal Marijos Giedraitytės ir Saulės Raižienės straipsnį „Ikimokyklinio amžiaus vaikų emociniai ypatumai“) parengtoje informacijoje teigiama, kad ikimokykliniame amžiuje, t. y. maždaug tarp trejų–šešerių metų, vyksta sparti vaiko emocinė raida. Šiame tarpsnyje patirtos emocijos ir įgyti gebėjimai jas kontroliuoti vėliau lemia, kaip vaikui seksis bendrauti mokykloje, rasti draugų ir net apskritai prisitaikyti tolesniame gyvenime. Jei vaikas neišmoksta valdyti savo emocijų, vėliau tai gali peraugti į rimtesnius sunkumus: atsirasti baimių, atsiskyrimo nuo tėvų nerimas, perdėtas drovumas ar, priešingai – priešgyniavimas, agresija. Maždaug nuo trejų metų vaikai pradeda jaustis savarankiški ir tėvams tai nėra pats lengviausias laikas. Visai tikėtina, kad vaikai pradės „rodyti ožiukus“. Tai jiems padeda pademonstruoti nusivylimą ar pyktį, kurio jie nesugeba išreikšti žodžiais. Kai kuriems vaikams būna ypač sunku kontroliuoti savo impulsus, todėl tėvams tenka būti griežtesniems. Labai gerai, kai tėvai konkrečiai pasako, ko reikalauja iš mažylio, ir skatina jį laikytis nustatytos tvarkos. Aiški dienotvarkė ir reikalavimai suteikia vaiko gyvenimui saugumo ir ramybės – leidžia nuspėti, kas bus toliau.

 

Trejų metų vaikai jau gali žaisti tokius žaidimus, kuriuose reikia palaukti savo eilės, dalintis žaislais ir kitaip bendrauti. Vaikams tokiu metu vis dar būdingas sveikas egoizmas (pavyzdžiui, jie nenori dalytis savo žaislais), bet pamažu jis mažėja.

Pasak R. Bartkuvienės, ikimokykliniame periode mažieji pradeda daugiau bendrauti ne tik su mama, tėčiu ar močiute, bet ir su kitais vaikais. Trejų metų vaikai jau gali žaisti tokius žaidimus, kuriuose reikia palaukti savo eilės, dalintis žaislais ir kitaip bendrauti. Vaikams tokiu metu vis dar būdingas sveikas egoizmas (pavyzdžiui, jie nenori dalytis savo žaislais), bet pamažu jis mažėja. Kai vaikas sako: „Lėlė mano!“, jis geriau apsibrėžia savo ribas. Tokia egoizmo forma yra būtina vaiko raidai. Tad ikimokykliniame amžiuje, iš vienos pusės, vaikai siekia būti nepriklausomi, o iš kitos – jiems, kad jaustųsi saugūs ir drąsūs, yra būtini tėvai. Trejų–penkerių metų vaikai susidomi fantazijos žaidimais ir įsivaizduojamais draugais. Tai leidžia saugiai išbandyti įvairius vaidmenis ir jausmus, subręsti bendravimui su kitais.

 

„Viena svarbiausių ikimokyklinio amžiaus vaikų užduočių yra išmokti valdyti savo emocijas. Vaikai ima suprasti, kad pasiekti norimą tikslą galima įvairiomis neigiamomis emocijomis: rėkimu, trepsėjimu, reikalavimu, bet jiems būtina paaiškinti, kad galima gražiai paprašyti ir gausi tai, ko nori. Į neigiamas emocijas reikia nekreipti dėmesio, palikti vieną. Emocijų kontrolė priklauso ir nuo vaiko temperamento, nervų sistemos vystymosi, santykių su tėvais“, – atkreipė dėmesį visuomenės sveikatos specialistė. (žr. www.krpusele.lt/vsps-rubrika/emocija)

Kaip padėti?

Mokykite vaikus atpažinti ir įvardyti savo jausmus, suprasti, ką jaučia kiti vaikai ir suaugusieji. Atsižvelkite į amžių – vaikai bręsta pamažu, tad iš trimečio neverta reikalauti tokios užuojautos ar moralinio sąmoningumo kaip iš ūgtelėjusio paauglio.

Įvairiose užsienio interneto svetainėse skelbiama koncentruota informacija, kokiais būdais galima padėti vaikams ugdytis emocinį intelektą, kuris, kaip jau ne kartą buvo minėta, ateityje leis patirti sėkmę.

  • Padėkite vaikams nuo mažens atpažinti ir suprasti jausmus – skaitykite knygeles, žaiskite judriuosius ir stalo žaidimus. Ypač naudingi vaidmenų žaidimai – pasakų imitavimas, lėlės.
  • Mokykite vaikus atpažinti ir įvardyti savo jausmus, suprasti, ką jaučia kiti vaikai ir suaugusieji. Atsižvelkite į amžių – vaikai bręsta pamažu, tad iš trimečio neverta reikalauti tokios užuojautos ar moralinio sąmoningumo kaip iš ūgtelėjusio paauglio.
  • Atkreipkite dėmesį, kokie ženklai (veido išraiška, stovėsena, žaidimo elementai, piešimo detalės) rodo, kad vaikas išgyvena stiprias neigiamas emocijas. Pasiūlykite konstruktyvų sprendimą – pasikalbėti, piešti arba padaryti „pertraukėlę“ ir užsiimti kita veikla.
  • Pripažinkite vaiko emocijas, net jei jo elgesys jums nelabai patinka. Tarkime, kai vaikas suduoda jums, jis pyksta. Leiskite pykti, bet neleiskite muštis. Sustabdykite jį: „Suprantu, kad tu pyksti, bet muštis negalima. Pasikalbėkime, kodėl taip jautiesi.“
  • Parodykite, kad suprantate, atpažįstate vaiko jausmus: „Atrodai liūdnas“, „Atrodai nusiminęs“. Jei vaikas sutiks, kad iš tiesų taip ir jaučiasi, kantriai išklausykite.
  • Stebėkite vaiko kūno kalbą – kokie ženklai rodo, kaip jis jaučiasi. Stenkitės išklausyti, ką vaikas pasakoja, kaip jis jaučiasi ir kodėl.
  • Reaguodami į vaiko jausmus, venkite negatyvių vertinimų: „Ar tau kada nors būna gerai?“, „Na, kokios dar problemos?“ Tokie komentarai trukdo atvirai bendrauti. Vaikui peršama mintis, kad jis yra „geras“ tik tada, kai jam puikiai sekasi.
  • Venkite moralizavimo („Kaip tu gali šitaip elgtis!“), pažeminimo („Negaliu patikėti, kad tu taip pasielgei“), paskaitų skaitymo („Aš jau ne kartą tau aiškinau…“), problemos sumenkinimo („Nusiramink, viskas bus gerai“), nebūkite gelbėtojas („Aš tuo pasirūpinsiu“). Geriausia – kantriai ir atidžiai išklausyti vaiką, laiku pritariamai linktelėti galva. Atminkite, kad primygtinis klausinėjimas gali atitraukti vaiko dėmesį nuo problemos, jis nustos kalbėti apie savo jausmus.
  • Spręskite iškilusią problemą, drauge su vaiku ieškokite išeities. Sugalvokite keletą galimų variantų ir išsirinkite konstruktyviausią sprendimą.
  • Visada palikite galimybę atvirai pasikalbėti. Galite sakyti: „Gerai, kad pasakei, kas nutiko. Man rūpi, kaip tu jautiesi, ir jei norėsi pasikalbėti, gali drąsiai į mane kreiptis.“

(Interneto svetainėje www.parent4success.com/ skelbiamą informaciją išvertė Milda Karklytė; plačiau žr. www.lkd.lt/enews/news-14_patarimu_kaip_ugdyti_vaiko_emocini_intelekta-id-45.html)

 

Kaip psichologas Linas Slušnys yra sakęs: „Gebėjimas kurti ir palaikyti santykius, susikalbėti su kitokią nuomonę turinčiu žmogumi yra esminis. Bendravimo įgūdžių trūkumas labiausiai matomas mokyklose, todėl jau darželyje vaikus reikia mokyti bendrauti, susikalbėti, užmegzti kontaktą, ryšį. Neįgijus bendravimo įgūdžių darželyje, o vėliau mokykloje, suaugus tampa sunku bendrauti.“

 

Redakcija

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.