Emocinio intelekto ugdymas ikimokykliniame amžiuje

Ikimokykliniame amžiuje itin svarbu išmokti atpažinti savo emocijas. Emocijos mus lydi visą gyvenimą, kuo ankščiau išmoksime jas valdyti, tuo lengviau bus susitaikyti ir išgyventi įvairias gyvenimiškas situacijas (netektį, nusivylimą, džiaugsmą, išgąstį). Manoma, kad emocinio intelekto pagrindai formuojasi iki šešerių metų. Vaikai, išmokę atpažinti savo emocijas ir jas valdyti, daug lengviau įsitraukia į bendrąsias kolektyvo veiklas, susiranda draugų ir geba palaikyti draugiškus santykius. Kilus sunkumų juos sprendžia, o ne palikę savieigai nueina. Randa būdų, kaip atsiprašyti, susitaikyti, padėti.

Emocinis intelektas susideda iš 4 pagrindinių sugebėjimų:

Savęs pažinimas – gebėjimas atpažinti savo emocijas ir jausmus bei kontroliuoti protą. Ikimokykliniame amžiuje vaikai mokosi pažinti save ir savo jausmus. Daugumai 2–4 metų vaikų dar sunkiai sekasi pažinti ir kontroliuoti savo emocijas, nes jie dar nėra sukaupę pakankamai patirties ir žinių emocijų valdymo srityje. Emocijos dažnai yra spontaniškos: liūdesį greitai keičia džiaugsmas, džiaugsmą – pyktis. Stabilesnės emocijos ir gebėjimas jas kontroliuoti atsiranda 5–6 metų vaikams. Tokio amžiaus vaikai jau geba atpažinti savo emocijas ir jas įvardinti.

Ryto rato metu turime tradiciją – pasisveikinant nusišypsoti draugui ir paduoti ranką deklamuojant eilėraštuką: „Labas rytas tau sakau ir gražiai nusišypsau.“ Paspausti rankytę šalia stovinčiam draugui ir su juo pasisveikinti. Aptarti, kaip šiandien jaučiamės. Tai gerai nuteikia vaikus būsimiems dienos darbams ir buvimui kartu. Jeigu grupėje yra liūdnas vaikas, stengiamės jam pasakyti kažką malonaus, jį apsikabinti, pasikviesti kartu žaisti.

 

Savikontrolė – gebėjimas kontroliuoti emocijas ir prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių. 4–5 metų vaikai geba jausmus išreikšti mimika ir žodžiais, o ne veiksmais. Suvokia, kas būtų, jeigu būtų… Žino keletą sau priimtinų nusiraminimo būdų (giliai kvėpuoti, skaičiuoti, užsiimti mėgstama veikla, pabūti vienam). Grupėje mums pasiteisinę nusiraminimo būdai: giliai kvėpuoti (paprašome vaiko susirasti vietą, kuri jam patogi ir kur norėtų pabūti vienas. Patogiai įsitaisęs giliai kvėpuoja ir stengiasi apie nieką negalvoti, atsipalaiduoti), kai praeina pyktis, vėl sugrįžta pas vaikus. Kitas būdas – skaičiuoti. Vaikas žiūrėdamas pro langą skaičiuoja pasirinktos spalvos automobilius, praskrendančius paukštelius arba tiesiog skaičiuoja iki tiek, kiek moka. Dažniausiai, kol suskaičiuoja, pamiršta, ko pyko, ir vėl gali ramus sugrįžti pas vaikus.

 

Socialinis sąmoningumas – gebėjimas atpažinti ir jausti kitų žmonių emocijas. Jau ikimokykliniame amžiuje vaikai geba nusakyti, kaip jaučiasi vienoje ar kitoje situacijoje (draugui liūdna… Kodėl? Draugą ištiko nesėkmė… Kuo galiu padėti? Ką reikia daryti, jeigu…).Vaikams daug lengviau išgyventi situaciją, kai žino, kaip reikia elgtis, o tai išjausti padeda įvairūs vaidybiniai-siužetiniai žaidimai, kuriuos jie mielai žaidžia. Su vaikais bėgant dienai aptariame, kaip jie jaučiasi, kaip jautėsi, kai su draugu susimušė ar draugas nepasidalijo žaisliuku, kai draugas nuėjo žaisti su kitu vaiku, o tavęs nepakvietė ir tu likai vienas. Kalbėjimas apie tai, kaip jautiesi šioje situacijoje, vaikui padeda atpažinti savo emocijas ir jas valdyti. Kaip manai, ką dabar jaučia tavo draugas? Kūrybingas pedagogas gali žaidimo eigą pakreipti tinkama linkme, kad vaikai įgytų daugiau gyvenimiškos patirties ir per žaidimą susidurtų su kuo įvairesnėmis emocijomis ir gebėtų jas atpažinti. Ryto rato metu su vaikais aptariame, kaip jie jaučiasi šiandien. Žaidžiame žaidimą „Atspėk, kaip aš jaučiuosi“. Vaikai sėdi ratu, paprašome keleto jų suvaidinti situaciją – kai vaikai linksmi, liūdni, susipykę. Baigus aptariame, kaip jautėsi vienoje ar kitoje situacijoje. Kalbame, kaip personažai galėjo pasielgti, kad išvengtų konfliktinės situacijos (pasitraukti, pasakyti, kad man nemalonu, kai tu taip elgiesi, draugaukime). Ką reikia daryti, kad išvarytume liūdesį. Vaikai siūlo: kai liūdna – duoti draugui savo žaisliuką, apsikabinti, pakviesti kartu žaisti, pasakyti gražių žodžių; kai susipyksti – susitaikyti, atsiprašyti; kai linksma – kartu žaisti, nupiešti piešinį, žaisti su kaladėmis, mašinėlėmis, draugauti; kai esi piktas – gali nueiti į šoną ir pabūti vienas, susitaikyti su tuo draugu, su kuriuo susipykai. Vaikus supažindiname ir mokome elgtis pagal penkių pirštų taisyklę.

 

Žaisdami „parduotuvę“ sukuriame įvairias situacijas – „žmogus eina apsipirkti be eilės“, „ateina mama su kūdikiu“, „pritrūko pinigų“, „atėjo senyvo amžiaus žmogus ir atsistojo šalia tavęs“. Kaip tu pasielgsi? Gal gali senyvo amžiaus žmogų praleisti be eilės? Po žaidimo aptariame, ką jautėme, kaip turėtume ir galėtume pasielgti kiekvienu atveju. Vaikams patinka, kai į žaidimą įsitraukia visa grupės komanda. Dar vienas visų mėgstamas vaidmenų-siužetinis žaidimas „Namai“. Vaikai pasiskirsto, kas kuo bus (mama, tėtis, brolis, sesė). Turinį plėtoja patys, bet pedagogai įsiklausydami į vaikų kalbą ir elgesį pastebi, kad žaidime yra sprendžiamos įvairios gyvenimiškos situacijos, kurios leidžia nuspėti tai, kuo gyvena vaikai ir kas juos skaudina ar džiugina. Tuo pasinaudodami ryto rato metu aptariame situacijas (kodėl nenorėjai eiti į darželį? Kodėl parduotuvėje nukritai ant grindų? Kodėl susipykai su broliu? Kaip galėjai kitaip pasielgti?).Vaikai žaisdami atskleidžia, kaip jie jaučiasi, kaip jaučiasi jų šeimos nariai. Žaidimas – pagrindinė ikimokyklinuko veikla.

Ką kalba vaikai. Žaidžia Gerda virtuvėlėje, verda valgyti. Prieina Steponas, o Gerda jam ir sako: „Stepai, aš dabar negaliu su tavimi užsiimti, aš gaminu valgyti.“

Emilis su Steponu žaidžia, kad kepa blynus.

Prieina Martynas: „Priimsite mane?“

Emilis: „Nėra vietos.“

Martynas: „O duosite man mažą blyno gabaliuką?“

Emilis: „Nėra vietos valgyti.“

 

Socialiniai gebėjimai – gebėjimas užmegzti ir išlaikyti gerus santykius, daryti teigiamą įtaką kitiems žmonėms. Domisi suaugusiojo jausmais ir savijauta, užjaučia, pagaili, siūlo savo pagalbą. Žino, kaip reikia elgtis su nepažįstamais suaugusiaisiais. Ikimokykliniame amžiuje vaikai dažnai elgiasi pagal šeimoje vyraujančias moralės normas. Stengiasi įtikti suaugusiajam, būti geras ir labai džiaugiasi, didžiuojasi savo pasiekimais. Mūsų grupėje vaikai mielai padeda vieni kitiems – apsirengti, nusirengti, surasti reikiamą žaidimą, susitvarkyti žaidimo vietą. Per kasdienes veiklas ugdomas tarpusavio supratimas ir gebėjimas padėti, suprasti, užjausti kitą žmogų. Vaikai kalbėdami apie savo emocijas nepamiršta paklausti ir savo mokytojų: „Kaip jūs jaučiatės? Kokia šiandien jūsų nuotaika ?“

 

Kurdami kasdienį šiltą ryšį tarp vaikų, pedagogų ir šeimos galime sukurti tvirtą bendruomenę, kuri yra paremta bendradarbiavimu, pasitikėjimu ir pagarba vieni kitiems. Ne veltui sakoma, kad vaikas yra šeimos veidrodis. Kokias vertybes puoselėja šeima, tokias ir vaikas atsineša į visuomenę, kolektyvą, draugų būrį ir jomis dalijasi. Tik bendradarbiaudami – pedagogai, psichologai, šeima – galime pasiekti gerų vaikų emocinio intelekto ugdymo rezultatų.

 

 

 

Naudota literatūra:

Vilniaus l.-d. „Pušaitė“ ikimokyklinio ugdymo programa „Einu vaikystės takeliu“.

Patrick E. Merlevede, D. Bridouxs, R. Vandamme „ 7 žingsniai emocinio intelekto link“.