Edukacinė paroda „Paliesk lietuvių kalbą rankomis“

Zita Bartkevičienė
,
lietuvių kalbos mokytoja

Lapkričio 17–gruodžio 3 d. Trakų r. Rūdiškių gimnazijoje buvo eksponuojama kilnojamoji Lietuvių kalbos instituto edukacinė paroda „Paliesk lietuvių kalbą rankomis“, aktyviai keliaujanti po Lietuvos ir užsienio mokyklas, kultūros centrus bei renginius. Šios parodos tikslas[1] – žaismingai pristatyti lietuvių kalbotyrą, supažindinti su lietuvių kalbos istorija, skatinti pasididžiavimą lietuvių kalba, atskleisti jos išskirtinumą ir vietą pasaulio kalbų kontekste. Parodos eksponatai unikalūs – tai ne tik stendai su išsamia informacija, bet ir kalbos žaislai, leidžiantys kiekvienam paliesti kalbą rankomis ir pačiam pajusti jos savitumą. Tuo įsitikino ir bemaž 300 parodą aplankiusių gimnazijos mokinių, kuriems pradinių klasių ir lietuvių kalbos mokytojos, padedamos bibliotekininkės Galinos Stanievič, padėjo suprasti, kad kalba – tai ne tik gramatika ir skyryba, sudėtingos rašybos pinklės, tai gyvas, įdomus reiškinys, kuriuo galima žaisti ir kurį net galima liesti. Tai ypač svarbu taikant patirtinio ugdymo nuostatas, žadinant emocijas ir sudarant sąlygas veiksmingai mokytis.

 

Tyrinėdami „Indoeuropiečių kalbų sodą“ mokiniai susipažino su gausia indoeuropiečių kalbų įvairove, aiškinosi, kurios šeimos kalbų yra daugiausia, kurios kalbos jau yra išnykusios, kaip šiame kontekste atrodo lietuvių kalba. Daugiakalbėje aplinkoje gyvenantys ir kelias kalbas mokantys mokiniai pastebėjo, kad moka arba geba suprasti net trijų skirtingų šeimų kalbas – baltų, slavų ir germanų, o besimokydami literatūros, istorijos, biologijos bei kt. dalykų neretai susiduria ir vartoja romanų kalbų pavyzdžius. Dėlionės principu žaisdami su šviečiančiais eksponatais „Musė“ ir „Akis“ mokiniai susipažino su lietuviškų žodžių atitikmenimis kitose pasaulio kalbose, įžvelgė kalbų giminystę ir bendrą kilmę. Simbolinis žodynas – šviečiantis eksponatas su atverčiamais žodžiais – mokiniams padėjo suprasti pasirinktų žodžių kilmę, spėlioti, kurie žodžiai paveldėti, kurie pasiskolinti iš kaimynų, o kurie sukurti žymių asmenybių. Pasirodo, žodžiai „mokykla“, „ainis“ yra sukurti žymių žmonių, „svogūnas“ pasiskolintas iš turkų, karaimų kalbų, „mėnulis“ paveldėtas, savas senas žodis, o „dūzgės“, „atmintukas“ – savi naujai atsiradę žodžiai. Magnetinis žemėlapis su žodžiais mokiniams leido pamatyti, kokius žodžius (pavyzdžiui, žodžius „gintaras“, „degutas“, „elnias“) lietuviai paskolino kitoms kalboms (estų, rusų, baltarusių, ukrainiečių, latvių, vokiečių), ir įsitikinti, kad daugiausia lietuviškų žodžių nukeliavo į artimiausias kaimynines šalis. Daugiausia džiaugsmo mokiniams sukėlė interaktyvi lietuvių kalbos abėcėlė – kiekvienos lietuviškos raidės antspaudai su jų kilmės aprašais, atspindinčiais tautos kultūrinę raidą ir istoriją. Atspausdami savo ir savo brangiausių žmonių vardus mokiniai suprato, kad lietuvių kalbos abėcėlė nevienalytė – sudaryta iš lotyniškų, čekiškų, pagal lenkų analogiją pasidarytų raidžių, Danieliaus Kleino sukurtos raidės „ė“ ir Jono Jablonskio „ū“.

 

Lietuvių kalbos instituto muziejaus „Lituanistikos židinys“ kilnojamoji paroda, populiarinanti naujausias kalbotyros mokslo žinias, skatinanti domėtis lietuvių kalba, propaguojanti Europos daugiakalbystės ir kultūrų dialogo idėjas ir leidžianti lytėjimu pajusti kalbą, sudomino tiek žemesniųjų, tiek aukštesniųjų klasių mokinius, o mokytojams suteikė galimybę praturtinti ugdymo procesą.

 

[1] Rengiant straipsnį naudotasi Lietuvių kalbos instituto parodos sklaida.

 

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.