Edukacijos tyrimai ir jų veiksmingumas: problemos, įžvalgos, sprendimai

Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM) ir Lietuvos edukacinių tyrimų asociacija surengė XXII edukacijos forumą, kuris buvo skirtas edukologinių tyrimų panaudojimo veiksmingumo problemoms aptarti. Atsakymo į forumo temos klausimą „Kaip galime efektyviau panaudoti edukacijos tyrimus?“ ieškojo nuotolinėje konferencijoje dalyvavę švietimo politikos formuotojai, mokslo ir studijų institucijų atstovai, tyrėjai, nevyriausybinių organizacijų nariai.

Kaip stiprinti tyrimų poveikį?

 

Pagrindinį forumo pranešimą „Edukacijos tyrimų panaudojimas: dabartis ir ateities perspektyvos“ perskaitė Mykolas Steponavičius, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) švietimo politikos konsultantas. Pranešimas buvo parengtas pagal EBPO Edukacijos tyrimų ir inovacijų centro (CERI) vykdyto tyrimo „Edukacijos tyrimų poveikio stiprinimas“ (angl. „Strenghtening the Impact of Education Research“) ataskaitą „Kas rūpinasi švietimo tyrimų panaudojimu švietimo politikoje ir praktikoje?“. Be paties pranešėjo, šio tyrimo komandoje dirbo jo kolegos Nóra Révai, José Manuelis Torresas, Jordanas Hillas, Melissa Mouthaan ir Aurelija Masiulytė.

 

Kreipęsis į forumo dalyvius M. Steponavičius pirmiausia padėkojo už suteiktą galimybę pasidalyti EBPO atlikta analize. „Tikrai džiugu, kad iš Lietuvos pusės yra toks susidomėjimas edukacijos tyrimais, jais grįsta švietimo politika ir praktika. Visų pirma norėčiau trumpai papasakoti apie projektą, su kuriuo dirbu EBPO. Šis projektas vadinasi „Edukacijos tyrimų poveikio stiprinimas“. Iš esmės mes tyrinėjame veiksnius, kurie prisideda ar gali prisidėti prie švietimo tyrimų poveikio stiprinimo tiek švietimo politikoje, tiek praktikoje. Mūsų pagrindinė ataskaita „Kas rūpinasi edukacijos tyrimų panaudojimu švietimo praktikoje ir politikoje?“ buvo išleista praėjusių metų liepos mėnesį. Tai didelės apimties ir plataus užmojo leidinys, kuriame mes visų pirma pristatėme pagrindines teorines tyrimo naudojimo perspektyvas, antra, pateikėme apklausos apie edukacijos tyrimų naudojimą duomenų analizę“, – sakė pranešėjas.

EBPO kontekstas ir Lietuva

 

Pristatęs pagrindinius ataskaitoje nagrinėjamus klausimus, pranešėjas aptarė terminą „žinių (tyrimų) mobilizacija“, paaiškino jo turinį, vartojimo sritis ir pobūdį, apžvelgė tris teorinius žinių mobilizacijos modelius – linijinį (tyrimų komunikacija ir sklaida, prieigos prie tyrimų tobulinimas, švietimo politikai ir praktikai aktualūs tyrimai), ryšinį (profesinių partnerysčių, ryšių kūrimas, įgūdžių ir pajėgumų vystymas) ir sisteminį (atlyginimas už poveikį, paskatų kūrimas, infrastruktūros ir mechanizmų kūrimas, strateginė lyderystė).

 

M. Steponavičius forumo dalyviams papasakojo apie EBPO atliktą tarptautinę apklausą (dalyvavo 29 šalys), kuria siekta identifikuoti EBPO šalių praktikas, nukreiptas į edukacijos tyrimų poveikio stiprinimą, taip pat apžvelgti bendrąją tyrimų panaudojimo situaciją. Apibūdino apklausos temas, pristatė gautus rezultatus, atspindinčius atskirų EBPO narių švietimo ministerijų požiūrį.

 

„EBPO mastu galime pamatyti bendrą tendenciją, kad didžiojoje daugumoje švietimo sistemų politikos formuotojams yra svarbu naudoti edukacijos tyrimus, iš jų tikimasi, kad jie darys tai savo profesinėje veikloje. Tačiau tik maždaug pusė apklaustų švietimo ministerijų sutiko su tuo, kad politikos formuotojai yra linkę atsižvelgti į tyrimus ir permąstyti savo įsitikinimus. Taip pat tik pusė švietimo sistemų gali pasigirti aukštu pasitikėjimo tarp tyrėjų ir politikos formuotojų lygiu ir bendra edukacijos tyrimų samprata. O štai Lietuvos atsakymai iš dalies sutampa su bendromis tendencijomis: nors politikos formuotojams rūpi edukacijos tyrimų panaudojimas, jie nėra linkę kvestionuoti savo įsitikinimų, atsižvelgdami į tyrimus. Taip pat Lietuvai nėra būdingas aukštas pasitikėjimo lygis tarp šių dviejų grupių, bendra edukacijos tyrimų samprata“, – teigė M. Steponavičius.

 

Pranešėjas įvardijo svarbiausias kliūtis, su kuriomis susiduriama Lietuvoje naudojant edukacijos tyrimus. Anot M. Steponavičiaus, šešios didžiausios kliūtys, su kuriomis susiduriama Lietuvos švietimo politikoje, yra laiko susipažinti su tyrimais ir juos panaudoti trūkumas, finansinių resursų stoka, tyrimų pritaikymą skatinančių priemonių trūkumas, išsiskiriantys švietimo politikos ir tyrimų greičiai, nepakankamos sąsajos tarp suinteresuotųjų grupių ir nepakankamos mokymosi galimybės.

Didžiausios kliūtys pasinaudoti edukacijos tyrimų išvadomis Lietuvos švietimo praktikoje yra žemas gebėjimų lygis, aktualių tyrimų trūkumas, finansinių resursų stoka, prastas tyrimų prieinamumas (nepatogus formatas), nepakankamos sąsajos tarp suinteresuotųjų grupių ir mokymosi galimybių trūkumas.

Dvi svarbios žinutės

 

Pranešėjas taip pat apžvelgė, kokias edukacinių tyrimų panaudojimo skatinimo priemones taiko EBPO valstybės, įvertino, ar jos atliepia švietimo sistemų įvardintus iššūkius, pristatė suinteresuotųjų grupių vaidmenį atliekant edukacijos tyrimus, aptarė išorines ir vidines paskatas vykdyti edukacijos tyrimus.

Apibendrindamas EBPO tyrimo rezultatus, M. Steponavičius pabrėžė, kad jie Lietuvos politikams, švietimo bendruomenei siunčia dvi esmines žinutes. Pirmoji yra ta, kad Lietuvoje matomas atotrūkis tarp įvardintų iššūkių ir taikomų priemonių. Pirmiausia minėtinas ribotas tyrimų prieinamumas: trūksta tyrimų sintezių. Antra, trūksta aktualių edukacinių tyrimų, nors šalyje vykdomi projektai, skatinantys tyrėjų ir pedagogų bendradarbiavimą. Trečia, žemas pedagogų gebėjimų lygis, trūksta mokymosi galimybių. Ketvirta, susiduriama ir su sisteminių priemonių trūkumu (finansinės paskatos, švietimo tyrimų strategija).

Antroji žinutė, pranešėjo teigimu, yra tokia: Lietuvoje edukacijos tyrimus atlieka tyrėjai ir mokytojų rengėjai, todėl verta apsvarstyti švietimo politikos formuotojų ir pedagogų įtraukimo į tyrimus skatinimą.

 

Diskusiją po pranešimo pradėjusi ŠMSM Bendrojo ugdymo departamento Pedagogų skyriaus patarėja, EBPO tyrimų koordinatorė, TALLIS valdybos narė Audronė Razmantienė atkreipė dėmesį, kad Lietuva dalyvauja tęstiniuose švietimo tyrimuose, o tai reiškia 7 metų tyrimų ciklą. „Per 7 metus pasikeičia vos ne karta, pokyčių įvyksta tiek, kad daugybė informacijos pasensta, lyginant galutinį rezultatą ir tai, kas sumodeliuota tyrimo pradžioje. Tai yra per ilgas laikas. Nežinau, ar Mykolas turėjo šį laiką galvoje, bet iš tikrųjų ši problema didelė. Dar vienas dalykas: dalyvavusieji tyrime įvardijo nepakankamą mokytojų pasirengimą. Nesiginčysiu, bet aš formuluočiau truputį kitaip: ar tikrai visada tyrimai pristatomi adresatui suvokiama kalba? Gal, atsižvelgiant į minėtą nepakankamą mokytojų pasirengimą, reikėtų tiesiog nuleisti pristatymą į mokytojų suvokimo lygį, tada tas tyrimas turės poveikį? Pripažinkime: jeigu mokytojas nesupranta, kur yra esmė, tada net patys didžiausi, brangiausi tyrimai neturės poveikio“, – sakė A. Razmantienė.

 

Profesorė dr. Loreta Žadeikaitė, ŠMSM Studijų, mokslo ir technologijų departamento vyriausioji patarėja, savo pasisakymą pradėjo nuo padėkos pranešėjui ir EBPO tyrimą atlikusiai komandai. „Tai yra laimė, kad 2021 m. pradėto tyrimo, į kurį taip pat įsitraukė ir Lietuva, tikslai sutapo – ir nacionaliniai, ir EBPO. Turime įsivertinti edukacijos tyrimus ir jais grįstą švietimo politiką bei praktiką. Dar geresnė žinia ta, kad mes kaip tik aktualizuojame šitą tyrimą, nes yra pradėti darbai tobulinant tyrimais grindžiamus sprendimus ir politikos, ir praktikos lygmeniu. Manau, galime pasinaudoti tyrimo mokslinio konstrukto įžvalgomis, turbūt tuo pasirems edukologai. Taip pat ir naujomis sąvokomis, tokiomis kaip žinių mobilizacija, sisteminiai pokyčiai, vertintini ir vadybos, ir tarpdisciplininiu požiūriu. Man labiau rūpėtų tyrimų rezultatų naudojimas sprendimų priėmimo prasme. Labai gerai, kad parodyta, jog neužteks vien pristatyti tyrimą ir sukurti jam skirtą svetainę. Tyrimų rezultatai pasieks ir sprendimų priėmėjus, bus įtraukti į įvairius dokumentus. Neužteks ir partnerystės tinklų, ryšių, kuriuos dabar aktyviai kuriame su Lietuvos edukacinių tyrimų asociacija, pristatinėdami edukologijos doktorantų disertacijas, kurdami kitus modelius. Tikrai reikia galvoti apie sisteminį paskatų kūrimą, metas tam iš tiesų yra ypač palankus“, – pabrėžė prof. dr. L. Žadeikaitė.

Remtis įrodymais, ne nuojautomis

 

„Pradėsiu nuo to, kad tiek teoriškai, tiek praktiškai galime pastebėti dvi tendencijas, kaip edukaciniai tyrimai gali būti panaudoti viešiesiems sprendimams formuoti, – teigė diskusijoje dalyvavusi Lietuvos Respublikos Prezidento patarėja prof. dr. Jolanta Urbanovič. – Žinome du viešųjų sprendimų tipus – tai politine valia grįsti ir duomenimis arba tyrimais paremti sprendimai. Ir vienu, ir kitu atveju tyrimai atlieka labai svarbų vaidmenį. Jei sprendimai grįsti politine valia, tai tyrimais siekiama pagrįsti sprendimų legitimumą. Legitimumo siekimas reiškia, kad politikai vykdo tai, ko iš jų tikimasi, ko tikisi suinteresuotieji asmenys ar institucijos. Jau priėmus sprendimą tyrimais siekiama pagrįsti jo įgyvendinimo galimybes, perspektyvą, įvertinti santykį tarp esamos ir siektinos situacijos ir panašiai. O antruoju atveju remiantis tyrimais vertinama situacija, svarstomi sprendimai, projektai, ieškoma argumentų, racionaliausių problemų sprendimo būdų. Ir vienu, ir kitu atveju tyrimai atlieka svarbų vaidmenį“, – pridūrė prof. dr. J. Urbanovič.

Dr. Saulė Mačiukaitė-Žvinienė, Vilniaus universiteto Verslo mokyklos profesorė, Lietuvos švietimo tarybos pirmininkė, sakė norinti atkreipti dėmesį į pranešime išsakytus iššūkius, susijusius su edukologijos tyrimų panaudojimu priimant sprendimus. „Mykolas įvardijo pasitikėjimo stoką, tai, kad nėra bendros tyrimų sampratos, kad jaučiamas gebėjimų trūkumas. Norėčiau atskirti du dalykus. Vieną drįsčiau pavadinti tradiciniu edukologinių tyrimų pritaikomumu. Jis sėkmingai naudojamas mokyklose, ugdymo procese, o kitas dalykas – tai, apie ką šiandien diskutuojame. Tai edukologijos tyrimų panaudojimas sprendimų priėmimo procese. Besiklausant Mykolo susidėliojo kelios mintys. Kadangi vienas iš tikslų – parengti veikiantį modelį, rasti būdą, kaip sėkmingiau sukurti visą bendradarbiavimo tinklą, tai, mano manymu, čia galimi keli žingsniai. Juos turėtų žengti ir tie, kurie atlieka tyrimus edukologijos srityje, ir tie, kurie priima sprendimus. Aš neturiu mintyje tik politikų, sėkmingai įsitraukti gali ir pati ministerija. Reikia nustatyti tas sritis, kuriose yra būtini edukologijos tyrimų rezultatai. Abejočiau dėl sprendimų priėmimo, ar visur tai yra būtina, nes kartais užtenka tiek ministerijos departamentų, tiek prie ministerijos veikiančių agentūrų atstovų įrodymų, statistikos, tam tikrų įžvalgų. Moksliniai tyrimai ir jų panaudojimo galimybės galėtų rasti savo vietą, jeigu aiškiau įvardintume, kokiose srityse mes jų norėtume“, – svarstė prof. dr. S. Mačiukaitė-Žvinienė.

 

Diskusijoje dalyvavęs Lietuvos mokslo tarybos Mokslo politikos ir analizės skyriaus vedėjas dr. Eugenijus Stumbrys sakė pernelyg nenustebęs dėl tyrimo rezultatų. „Nenustebino pranešėjo išvados apie Lietuvą, kad nėra edukacijos tyrimų sistemos, kad ribotas tyrimų prieinamumas, trūksta tyrimų sintezių, aktualių tyrimų, kad nepakankami ryšiai tarp politikos formuotojų ir praktikų. Visa tai yra gana akivaizdu ir be tyrimo. Bet kai žvilgtelėjau į priedą, kur yra nurodytas atsakiusiųjų į klausimyną švietimo sistemų vidutinis aktyvumas, pamačiau, kad Lietuva pagal vidutinį aktyvumą yra 26 iš 32 šalių. Lietuva aiškiai išsiskiria edukacinių tyrimų skatinimo politikoje prasme. Matyt, dėl to, kad klausimyną pildė politikai, šis vaizdas yra daug geresnis. Tai ir pačią Lietuvą kilsteli. Gal aš klystu, gal taip nėra, bet šitai akivaizdžiai krinta į akis. Noriu pasidžiaugti, kad pagaliau atsirado būdas per Lietuvos mokslo tarybą skatinti švietimo tyrimus. 12 metų stebėjau, kaip edukologai yra metami į bendrą katilą konkuruoti su visomis tyrimų kryptimis, nes jie, neįsižeiskite, ne patys stipriausi mokslininkai, tai ir tų finansuotų tyrimų nebuvo per daug. Vos vienas kitas, nors iš tikrųjų Lietuvai tokių tyrimų labai reikia. Kas, jei ne mes, priims sprendimus remdamiesi įrodymais, o ne nuojautomis?“ – retoriškai klausė dr. E. Stumbrys.

Kaip atliepti iššūkius?

 

Vilniaus universiteto profesorius habil. dr. Rimantas Želvys sakė forumo organizatorių siūlymu diskusijai pasirinkęs vieną pristatomo tyrimo aspektą. „Pasirinkau požiūrį į edukacijos tyrimus ir jų panaudojimą švietimo politikoje. Kaip ir sakė Eugenijus, atsakymai tarsi yra tokie, kad ir be tyrimo būtų aišku: politikos formuotojai mano, kad jiems svarbu atsižvelgti į tyrimų rezultatus ir jais pasinaudoti, bet jie nesiruošia to daryti. Todėl, kad pasitikėjimo lygis nėra aukštas ir kad nepanašu, jog jie dėl tų tyrimų permąstys savo įsitikinimus. Skiriasi ir supratimas apie tyrimus bei jų panaudojimą. Man atrodo, kad čia tikėtini, laukti rezultatai. Turbūt galima sakyti, kad politikos formuotojai žiūri į tuos tyrimus kaip į tam tikrą intelektinę mankštą, turinčią mažai praktinės reikšmės. Noriu priminti, kad mūsų Švietimo įstatyme yra parašyta, jog Lietuvos švietimo politikos kryptis nustato Seimas. Kitaip sakant, Seimo nariai yra švietimo politikos formuotojai. Tame pačiame įstatyme yra parašyta, kad ministerija tik dalyvauja formuojant švietimo politiką. Vadinasi, kai sakome „švietimo politikos formuotojai“, tai Lietuvos atveju turėtume galvoje turėti Seimą“, – atkreipė dėmesį prof. habil. dr. R. Želvys.

 

„Vien kalbėti, kas negerai, gal ir veiksminga, nes daugiau žmonių apie tai sužino, tačiau manau, kad dar veiksmingiau turėti kažkokį planą, – kalbėjo Jurgita Petrauskienė, švietimo ir mokslo atašė prie EBPO. – Profesorius Želvys klausė, ar mūsų planai veikia. Čia kitas dalykas: jeigu neveikia, tai, matyt, reikia bendro sutarimo, kodėl jie neveikia. Kuo gali būti naudingi Lietuvai EBPO atliekami tyrimai? Tai būdas pamatyti, kaip tokias problemas sprendžia daugelis šalių. Tai šalys, kuriomis mes žavimės, į kurias norime būti panašūs. Svarbu pasidaryti sau išvadas. Įvairiose institucijose yra pavienių žmonių, kurie daugelį metų skiria šiai temai, tačiau taip pat tenka pripažinti, kad tie gebėjimai yra išblaškyti, nėra sistemingai ir tvariai vystomi. Reikia tikėtis, kad visgi bus imtasi žingsnių, jog sistema veiktų. Mes tikriausiai turėtume pasirengti planą išvardintiems iššūkiams, dėl kurių turbūt daugelis čia nesiginčijame, įveikti. Jeigu sutariame dėl iššūkių, reikia pasirengti planą, kaip juos galėtume atliepti. Iššūkių yra labai daug, vargu ar esame pajėgūs į visus iškart reaguoti ir taikyti priemones“, – teigė J. Petrauskienė.

 

Edukacijos forumą „Kaip galime efektyviau panaudoti edukacijos tyrimus?“ vedė dr. Rita Dukynaitė, ŠMSM Strateginio planavimo skyriaus vyriausioji patarėja, ir dr. Daiva Penkauskienė, Mykolo Romerio universiteto docentė, LETA valdybos narė.

 

Visą forumo vaizdo įrašą galima peržiūrėti čia.

 

„Švietimo naujienų“ inf.