Edukacijos forumas „Kokybiško švietimo visiems visą gyvenimą UNESCO vizija: artėjame prie ar tolstame nuo jos?“

Aušra Židžiūnienė

Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos mokslininkės doc. dr. Ramutė Bruzgelevičienė, dr. Rasa Nedzinskaitė-Mačiūnienė, doc. dr. Agnė Brandišauskienė ir doc. dr. Jūratė Česnavičienė atliko tyrimą, paskatinusį ieškoti atsakymo į klausimą, kokia švietimo paradigma – sociokultūrine, ekonomine ar abiejų koegzistavimu – turėtų remtis šalies švietimas tolesniame raidos etape ir kokiomis priemonėmis ją įtvirtintume? Ieškant atsakymo ir bendro susitarimo surengtas forumas. Jame svarstyta, kokios vyraujančios, kintančios švietimo paradigmos, kaip jos kinta Lietuvoje ir tarptautiniu mastu bei kaip tai vertina tarptautinės organizacijos, kurios formuoja švietimo politiką. „Šiomis dienomis itin daug dėmesio skiriama politiniam susitarimui dėl švietimo vizijos paieškų, be to, atnaujinamas bendrojo ugdymo turinys. Visiems atnaujinimams, reformoms reikalingos aiškios gairės, susitarimai. Viliamės, kad forume vyksiančios diskusijos prisidės prie svarbių ir prasmingų svarstymų“, – forumą pradėjo dr. Eglė Pranckūnienė, VšĮ „Mokyklų tobulinimo centras“ steigėja, Lietuvos edukacinių tyrimų asociacijos (LETA) valdybos narė.

 

Pasak švietimo, mokslo ir sporto viceministro dr. Ramūno Skaudžiaus, nepaprastai svarbu, kad ir kas nutiktų, niekuomet nenustoti diskutuoti apie švietimą, svarstyti aktualių klausimų. Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos kanclerė prof. dr. Lina Kaminskienė pastebėjo, jog ne veltui kalbame šiandien ir minime Tarptautinės Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos (UNESCO) vardą. „Smagu, kad Vytauto Didžiojo universitetas jau nuo 2016 m. Tarptautinio švietimo biuro partneris. Telkiame ir kviečiame Lietuvos tyrėjus dalytis patirtimi, kuri naudinga ne tik Lietuvai, bet ir visam pasauliui. Šiandienos forumas kaip tik ir skirtas vienam iš tokių tyrimų, sulaukęs ne tik Lietuvos, bet ir UNESCO ekspertų dėmesio. Visas tyrimo ekspertes vienija siekis užčiuopti, kas yra mokymosi sėkmė, koks šiandieninis mokymo turinys ir kas yra lyderystė švietime?..“ – pastebėjo ji.

TYRIMAS. UNESCO IR LIETUVOS ŠVIETIMO PARADIGMINĖS VIZIJOS: NUOSEKLIOS, KINTANČIOS, PROBLEMIŠKAI PRITAIKOMOS?

 

Pasak doc. dr. Ramutės Bruzgelevičienės, prieš pasineriant į tyrimą, svarbu pastebėti tai, jog 2022 m. baigiasi Valstybinės švietimo strategijos aprėpiamas laukas, o koks jos likimas – kol kas neaišku. Politinės partijos mėgina pasirašyti susitarimą dėl švietimo, kiek jis dubliuos, ar keis Valstybinę švietimo strategiją – taip pat dar sunku pasakyti. Bet labiausiai šią temą inspiravo prof. J. Ruškaus pranešimas 2019 m. Šviesos–Santaros suvažiavime. Asmeniškai palietė visus, kurie vienaip ar kitaip susiję su švietimo reforma. Jis aiškiai atskyrė, kad mes nutolome nuo to, ką esame susikūrę, kaip oficialius idealus, ką nurodome dokumentuose. Jo manymu, realybėje vyrauja diskriminuojamasis mąstymas, o visuomenėje – mãža vietos kiekvienam žmogui – trūksta pagarbos kitam ir kitokiam. Norisi iš karto reaguoti, o kas nutiko? Kodėl situacija tapo tokia?

 

„Reformos pradžioje deklaravome sociokultūrinę švietimo paradigmą. Teigėme, jog švietimo paskirtis – ugdyti visapusę asmenybę, sukurti darnią visuomenę, kuri vadovaujasi demokratinėmis ir humanistinėmis vertybėmis. Esminė – humanistinė dimensija: vertybės – žmogaus prigimtinių skirtybių, individualumo pripažinimas, jo laisvės ir atsakomybės ugdymas, orumo kūrimas ir stiprinimas. Visuomenės plotmėje – lygių teisių, socialinio teisingumo užtikrinimas. Tarpusavio santykių plotmėje – bendruomeniškumo, solidarumo kūrimas. Bet, ar galėjo taip nutikti, kad pasiektas visiškai priešingas rezultatas, apie kurį ir kalba prof. J. Ruškus. Tai – selekcija, diskriminacija, išugdyta anaiptol ne humaniško bendruomeniško sambūvio visuomenė?“ – klausė doc. dr. R. Bruzgelevičienė

Anot jos, esminis analizės klausimas – kokie veiksniai tolina UNESCO vizijos – kokybiškas švietimas visiems visą gyvenimą – įgyvendinimą? „Pristatysime keletą plačios problemos aspektų: UNESCO idealios visuomenės vizija kaip „būtinoji utopija“ ir jos poveikis Lietuvos švietimui bei ištikimybė savo ideologijai ir dėl jos kylantys iššūkiai; skirtingų paradigmų ženklai Lietuvos švietime – kas toliau, arba kieno vizijomis susiviliosime?“ – kalbėjo tyrėja.

Chronologinės perspektyvos…

 

Dr. R. Nedzinskaitė-Mačiūnienė kvietė forumo dalyvius žvelgti iš chronologinės perspektyvos, ar UNESCO išlaikė savo ideologiją? Ir kaip Lietuva, regis, reformos pradžioje pasirinkusi humanistinį kelią, seka juo toliau? „Chronologija tokia: sociokultūrinės paradigmos idėjos (pagal Edgarą Faure ir Džeką Delorsą). Švietimas – socialinio teisingumo visuomenėje, asmens savirealizacijos pagrindas (Faure et al., 1972). Kokybiškas švietimas visiems visą gyvenimą. 4 ugdymo atramos: mokytis gyventi kartu; mokytis pažinti; mokytis veikti – dirbti; mokytis būti (Delors et al., 1996). Galime pastebėti, jog būtent tuo metu keliamos Džeko Delorso idėjos, tarsi atsakas į kylantį ekonominio švietimo stiprėjimą. Džeko Delorso humanizmas – sąmoninga jo reakcija į neoliberalizmą – kaip į pasaulinę ekonominę paradigmą. Tai tarsi priešprieša kitų globalių pasaulio veikėjų požiūriui į išsilavinimą, kaip į kapitalą, noras reabilituoti išsilavinimą ir jo vertę. Ataskaita turėjusi būti žinia pasauliui apie švietimą, jo galimai daromą įtaką ne rinkos santykiams, o bendruomeniškam visuomenių sambūviui. Džekas Delorsas, XXI a. pradžioje reflektuodamas ataskaitos kūrimo laikotarpį, tą žinią pavadino būtinąja utopija, kitaip tariant, priešprieša ekonominiam požiūriui į švietimą“, – pasakojo dr. R. Nedzinskaitė-Mačiūnienė.

 

Tyrime taip pat pastebėta, jog į 1989 m. Tarptautinės ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) ataskaitą „Švietimas ir ekonomika besikeičiančioje visuomenėje“ reaguojama: švietimas tampa vis mažiau atskirtas nuo to, kas yra ekonomika; rūpestis dėl lygių galimybių pakeistas raginimais užtikrinti lankstumą ir reagavimą į darbo rinkos poreikius; švietimas buvo aukštinamas ne kaip bendrasis gėris, bet kaip pasaulinės konkurencijos instrumentas; įvyko akcentų poslinkis, kai švietimu siekiama ugdyti nuolatinio mokymosi gebėjimus, kūrybingumą ir pasitikėjimą savimi; susidarė tarsi didžiulis mūšio laukas tarp konkuruojančių ideologijų ir interesų. Konkuruojančių ideologijų karą pastebėjo ir UNESCO idėjų istoriją tyrinėjantys mokslininkai, pripažįstantys „ontologiškai humanistinę“ UNESCO pasaulėžiūrą.

 

„Pažiūrėkime, ar toji „Ontologiškai humanistinė“ linija išliko iki šių dienų“, – kvietė mokslininkė. Pasak jos, tam tikras ideologinis mūšis užkoduotas ir Lietuvos švietimo istorijoje. Švietimo reformos ideologai remiasi UNESCO humanistine pasaulėžiūra, bet, jei pažvelgtume į kitas svarbias valstybei sritis, negalėtume teigti, jog jos renkasi tą pačią pasaulėžiūrą. Mūsų galva, nuo pat nepriklausomybės pradžios koduojame esamų ideologijų mūšio lauką. Grįžtant prie UNESCO programos, matome, kad organizacija konstatuoja, jog jos išsikelti tikslai (švietimas visiems, lygios sąlygos ir pan.) – neįgyvendinami. Kaip atsvara tvirtinamos naujos programos ir susitarimai. Minima „Švietimas visiems“ programa, kuria pripažįstama, kad kokybiškas švietimas negali būti matuojamas tik mokinių pasiekimų vertinimais pagal nacionalinius ir tarptautinius rodiklius, bet turi būti suvokiamas daug plačiau.

 

„Tuo tarpu, grįždami į nacionalinį to meto kontekstą, pastebime tam tikrą švietimo principų poslinkį. Nepriklausomybės pradžioje iškelti tam tikri humanizmo principai – humaniškumas, demokratiškumas, nacionalumas ir atsinaujinimas. Jau 2011 m. Švietimo įstatymo pakeitimo įstatyme matome lygias galimybes, kontekstualumą, veiksmingumą ir tęstinumą. Bet vis dėlto negalime teigti, kad 2012 m. švietimo programa grįsta vien tik ekonomika. Pastebėjome, kad dabartinis strateginis mūsų švietimo tikslas – vis dėlto koduoja ekonominę paradigmą, tampančią dominante. Tačiau kartu pripažįstame Geros mokyklos koncepcijoje dar nuo 1992 m. įtvirtintus sociokultūrinės paradigmos aspektus“, – akcentavo dr. R. Nedzinskaitė-Mačiūnienė.

 

Bet, anot jos, blaškomės ne mes vieni. Ir ne mes vieni pripažįstame, kad dar nepasiekėme užsibrėžtų tikslų. UNESCO programa kilo iš suvokimo, jog švietimas patiria krizę. Nauja UNESCO programa „Švietimas 2030“, kurios tikslas – užtikrinti kokybišką įtraukųjį ir teisingą švietimą bei skatinti mokymosi visą gyvenimą galimybes visiems. „Išanalizavę programą, pastebėjome, kad joje vis dėlto nemaža ekonominės paradigmos siekinių ir rodiklių. Ryškėja tam tikros paradigmos samplaikos. Ir nors atrodo, kad iki 2030 metų UNESCO programinės nuostatos aiškios, bet organizacija pripažįsta negalinti sustoti, todėl, kad visuomenės gyvenime ir švietime vyksta daugybė pokyčių. Ir tai, kaip gyvename šiandien, atėjus pandemijai – tai įvairūs skaitmenizacijos, klimato kaitos klausimai ir pan. kelia ne tik etinius klausimus, kai kurie dalykai net veda visuomenę link krizės. Tad iki šių metų lapkričio UNESCO inicijuoja skirtingų suinteresuotų šalių diskusijas ir svarsto, kokia kryptimi judantį švietimą matytume? Pripažįstame, kad švietimas visuomenėje vaidina transformuojantį vaidmenį, todėl UNESCO tikslas – iš esmės diskutuoti, kaip žinios ir mokymasis gali keisti mūsų ateitį. Kurią paradigmą UNESCO rinksis, kokiomis idėjomis seks, kol kas neaišku. Išanalizavę paskutinius UNESCO dokumentus matome tam tikrų poslinkių, pavyzdžiui, socialinis teisingumas keičiamas ekologiniu teisingumu, humanistinius santykius siūloma keisti ekologine savimone ir pan.“, – UNESCO tyrimo rezultatus pristatė mokslininkė.

O kas vyksta Lietuvoje?

 

Doc. dr. Agnė Brandišauskienė kvietė pažvelgti į Lietuvos kontekstą, čia matomas abiejų paradigmų koegzistavimas. Politiniu lygmeniu esama tam tikrų sociokultūrinės paradigmos ženklų. Vyriausybės pateiktoje programoje formuluojamas bendras siekis, kad kiekvienam vaikui būtų užtikrintos vienodos galimybės ir geras, kokybiškas išsilavinimas. Priimama teisinė bazė, tvirtinamas privalomasis ikimokyklinis ugdymas vaikams, kurie patiria socialinę riziką, palaipsniui ankstinamas visuotinis ikimokyklinis ugdymas. Nuo 2024 m. įsigalios Švietimo įstatymo pakeitimai dėl įtraukiojo ugdymo, kad visi vaikai galėtų mokytis bendrojo ugdymo sistemoje. Bet iš kitos pusės matome ekonominės paradigmos siekį, kad „švietimo sistema suteiktų šiuolaikinei ekonomikai ir visuomenės raidai reikalingų įgūdžių (2020 m. Seimo nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos“).

 

„Atnaujinant ugdymo turinį, siekiama stiprinti mokinių asmenines savybes, vertybinį ugdymą, sukurti kiekvienam mokiniui sąlygas įgyti aukštų pasiekimų. Dviejų paradigmų egzistavimą galime įžvelgti visi, nes nuolat spaudoje pasirodantys mokyklų reitingai pagal baigiamųjų egzaminų vertinimus, rodo, kad mūsų siekiami tikslai yra ambivalentiški. Čia taip pat norime remtis mokslininkų atliktu tyrimu, kad iš vienos pusės Lietuvos švietimo sistema optimali ir vertinama, tačiau žiūrint valstybės audito medžiagą ir jos ataskaitą, galime matyti, kad neužtikriname kokybiško ugdymo visiems mokiniams. Dalyje mokyklų vis dar trūksta šiuolaikinių ugdymo priemonių, dešimtadalyje vertintų mokyklų nestebima mokinių pažanga ir taip pat dešimtadalyje mokyklų neužtikrinamos konsultacijos visiems mokiniams po pamokų. Tačiau kartu galime didžiuotis sėkmingai vykdoma ankstyvojo iškritimo iš mokyklos prevencija, tai suponuoja sociokultūrinės paradigmos ženklus. Remdamasi mūsų atliktu tyrimu, galiu drąsiai sakyti, kad tikslingai ir kvalifikuotai teikiama pagalba kaimo mokykloms, o tai gali pasitarnauti mokiniams, esantiems nepalankiame sociokultūriniame kontekste, pagerinti mokymosi pasiekimus. Tačiau mūsų mokyklose dar vis susiduriama su tuo, kad vis dėlto ne visi vaikai mums yra vienodi. Kalbėdamiesi su mokytojais jaučiame, kad tarsi vieni vaikai turi geresnių galimybių patirti aukštų pasiekimų, o kitiems iš anksto nusprendžiama, jog nelemta…“, – kalbėjo mokslininkė.

 

Pasak jos, ryškėja aiškūs abiejų paradigmų ženklai. Strateginiuose dokumentuose matome vertybinį požiūrį nors, kita vertus, vertinant švietimo kokybę, matuojama ekonominiais rodikliais ir ne visuomet švietimas yra savaime vertingas. „Paradigmų koegzistavimas švietimo sistemoje kelia tam tikrų dviprasmiškų mokytojų ir mokyklų bendruomenių lūkesčių. Kaip matome, iš mokyklų tikimasi, kad jos išugdys kvalifikuotus darbuotojus. Išsivysčiusias šalis padės išlaikyti ekonomiškai konkurencingomis, o besivystančioms šalims padės tokiomis tapti. Kita vertus, iš mokytojų tikimasi, kad jie išugdys toleranciją tarp vaikų, kad padės puoselėti demokratines vertybes. Būtent šie lūkesčiai ir atskleidžia dvi konfrontuojančias paradigmas. Paradigmų koegzistavimas kelia tam tikrų lūkesčių, bet UNESCO teigia, jog svarbu skirti dėmesio tam tikroms sąlygoms, padėsiančioms tuos lūkesčius įgyvendinti. Turi būti skiriama dėmesio ir švietimo finansavimui“, – kalbėjo doc. dr. J. Česnavičienė. Tyrėja pastebėjo, jog mūsų šalyje nuo 2010 m. bendrojo vidaus produkto procentinė dalis, kuri skiriama švietimui – kasmet mažėjo.

Anot jos, pastebėta, kad ir vienam mokiniui skiriama nepakankamai lėšų. 2015 m. Europos Komisija konstatuoja, kad skirta 4,5 tūkst. eurų vienam besimokančiajam, o 2017 m. pastebimas lėšų sumažėjimas. Ši tendencija kelia susirūpinimą, nes mažėjančios lėšos gali sąlygoti prastėjančius mokinių pasiekimus. Tuomet ir kyla klausimas, kaip padėti mokiniams įveikti mokymosi pasiekimų skirtumus? Čia Lietuva atsiduria dviprasmiškoje situacijoje. Esant nepakankamam finansavimui ir žemiems mokymosi pasiekimams, ieškoma sprendimų, kaip visa tai gerinti. Iškyla dilema, kuria linkme turėtų būti kreipiamos tam tikros pastangos?

 

Doc. dr. R. Bruzgelevičienė klausia, tad kokią viziją rinksimės? „Kai žiūrime į visą laiką nuo reformos pradžios iki dabar – susidaro įspūdis, lyg visą laiką būtume vijęsi UNESCO pasauliui pateiktą idealios visuomenės vaizdinį, tarsi miražą. Bėgome iš paskos, kažkas mums nuolat kaišiojo pagalius į ratus, o idealios visuomenės taip ir nepasiekėme. Kaip Rasa jau minėjo, paskutinieji analizuoti šaltiniai rodo, kad gali keistis ir UNESCO humanizmo idėja. Mes visa tai veikiausiai irgi dar patirsime. UNESCO pripažįsta sumažėjusią daromą įtaką pasauliniame kontekste ir, kad vis sunkiau įtikinti valstybes imtis reformų. Kas toliau? Kokį santykį su žmogumi rinksimės? Kaip elgsis Lietuva UNESCO humanizmo atžvilgiu? Esama UNESCO humanizmą palaikančių idealistų, ypač tarp humanitarų, manančių, kad be humanizmo mūsų tauta sunkiai judės į priekį. Mums reikia įsikalti į galvą, kad humanistinis santykis – nacijos perspektyva. Bet viena yra norėti, o kita suvokti, kokios tendencijos įsigali visuomenėje. Vieni mano, kad įsigali vertinimas pagal ekonominio naudingumo principus ir, kad nuo pirminių reformos idealų, humanistinių idėjų tolstame. Tad ar turime galimybę rinktis savo švietimo viziją ir savą kelią? Dokumentai mus tiesmukai kreipia į darbo rinką. Bet, užsiminus apie UNESCO viziją į 2050 m. ir apie švietimo idėjų kaitą, orientuojamasi į klimato kaitą ar į darbo rinkos transformacijas, kaip norėtų Europos Sąjungos ekonominė politika. Mums reikėtų suvokti, kad švietimo laukia ne vienas iššūkis. Mokslininkai pastebi, jog švietimo sistemos turi būti adaptyvios. Iššūkių esama ne vien tik technologinių, bet ir etinių bei vertybinių. Svarstydami šiuos iššūkius, būsime priversti sau atsakyti, ar mes ir toliau galvosime ta linkme, kurią pasauliui siūlė UNESCO, kad pagrindinis tikslas turėtų būti žmogaus orumo, gebėjimų ir gerovės palaikymas ir stiprinimas, ar laikysimės kitos vizijos, apsiribodami tik utilitarine švietimo, kaip žmogiškojo kapitalo ugdymo, samprata, kuri vyrauja pasauliniame diskurse? Jeigu kalbėsime apie etinius aspektus, ar vis dar tikėsime, kad juos gali sustiprinti humanistinės vertybės? Ar mūsų švietimui bus svarbu pagarba gyvybei ir žmogaus orumui, lygios teisės ir socialinis teisingumas, kultūrinė ir socialinė įvairovė, žmogaus solidarumo jausmas ir pasidalinta atsakomybė už mūsų bendrą ateitį? Ar jau esame pasirinkę, ar pasirinkimai vis dar laukia?“ – daugybe klausimų, kviečiančių platesnei diskusijai, tyrimo pristatymą baigė doc. dr. R. Bruzgelevičienė.

DISKUTUOTA, TARTASI, IEŠKOTA…

 

„Vaidai, esi ir praktikas, ir buvęs nacionalinio lygio politikas, kaip pavyksta išgyventi tokią dažną paradigminių vizijų kaitą?“ – Šiaulių r. Dubysos aukštupio mokyklos direktoriaus Vaido Bacio teiravosi forumo moderatorė dr. E. Pranckūnienė.

„Jeigu imtume diskutuoti bendruomenėje apie sociokultūrinę ir ekonomikos paradigmą, abejoju, kad ši diskusija būtų gili. Mes visi esam linkę atsirinkti tai, kas iš paradigmų naudinga mums. Ir bijau, kad tam tikros sociokultūrinės paradigmos idėjos ne itin žavi. Tad galvoju, kad galime teisingai sudėlioti paradigmas, bet kartu turėtume identifikuoti mokytojų matymo lauką.

Dirbdamas kaimo vietovėje, turiu tarsi mažąją Lietuvą, čia vaikai ateina ir iš itin turtingų šeimų, ir iš, priešingai, – asocialių. Tad sociokultūrinės idėjos išties labai padeda… Yra 10 proc. vaikų, grįžusių iš užsienio, todėl reikalingos kitokios vertybės ir gerai, kai galima atsiremti į bendruomenę. Kalbant apie ekonominę paradigmą, mano galva, jos negalima sieti su finansavimu, mokinio krepšeliu ir pan. Manau turėtume mąstyti, kaip abi šios paradigmos galėtų kartu egzistuoti mokykloje. Negalima atmesti visko, ką siūlo ekonominė paradigma, ypač kaimiškose vietovėse“, – pastebėjo mokyklos vadovas.

 

Kaip šios dvi paradigmos siejasi su politine realybe? Gal įžvelgtumėte tam tikrų sąsajų su valdančiomis jėgomis ir jų ideologijomis“, – diskusiją tęsė dr. E. Pranckūnienė, teiraudamasi Virginijos Būdienės, Vilniaus politikos analizės instituto direktorės, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto partnerystės docentės.

 

„Norisi pradėti nuo Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo. Nors Lietuva priklauso Europos Sąjungai, bet švietimas čia – subsidiari valstybės sritis. Tai reiškia, kad visus sprendimus priimame mes. Švietimas veikia tam tikrų jėgų lauke: nacionalinių ir pasaulinių. Tad jei mes neturime aiškios nacionalinės švietimo koncepcijos, tuomet mus vėto ir mėto įvairios mados. Kitaip tariant, apsikaišome „popierinėmis gėlėmis“, tai yra ne visai mums priimtinais dalykais, bet tuo metu tarptautinėje erdvėje vyraujančiomis tendencijomis.

Vis dėlto UNESCO yra pagrindinė tarptautinė organizacija, kalbanti apie švietimą visiems. Žinoma, yra ir kitų stiprių tarptautinių organizacijų, kaip Pasaulio bankas, išpažįstantis struktūrinį finansinį biudžeto reguliavimą. Tai reiškia, kad švietimui skiriama kaip galima mažesnė biudžeto dalis: tikslas – sumažinti mokyklų ir mokytojų, o su likusiais pasiekti geresnių rezultatų nei iki šiol. Pasaulio banko daroma įtaka Lietuvos švietimui buvo pernelyg didelė. Taip pat egzistuoja Tarptautinės ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO), kuri rūpinasi kokybiška darbo jėga. Jiems rūpi švietimas, jie generuoja Tarptautinius penkiolikmečių tyrimus (PISA), bet, visų pirma, jiems svarbi ekonomika. Mes priklausome jai ir sociokultūrinį kontekstą, kuriame yra mūsų mokiniai, išanalizavome ne mes patys, jį mums parodė Tarptautinės ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO). Europos Sąjunga rūpinasi unifikavimu, sertifikavimu ir pan. Dabar mėgins kurti bendrą švietimo erdvę, bet švietimas vis dar lieka subsidiari sritis. Visos šios globalios jėgos smarkiai veikia, bet lygiai taip veikia ir nacionalinis jėgų laukas. Visų pirma, – tai politinių partijų nuostatos ir programos. Liberalai mąsto apie asmenį, valstybę ir kaip jis veikia. Verslo daroma įtaka – taip pat didelė. Jis – nuolat prašantis, kad kuo didesnėje dalyje mokyklų ugdymo tyrinys atspindėtų verslo poreikius. Svarbi jėga ir tai, kaip atrodo mūsų švietimo struktūra, turinys ir ištekliai. Mokyklų tinklo struktūra nuolat optimizuojama ir čia yra panašumų su Pasaulio banko ekonominiu požiūriu. Pats svarbiausias dalykas švietime – ugdymo turinys ir tai, kokiomis paradigmomis jis kuriamas. Valdymas ir lyderystė – kokia yra vadyba, kas ir kaip ją išmano, kiek Lietuvos mokyklose yra tikrų lyderių, – visa tai – svarbios prielaidos kuriant švietimą. Švietimo ir kultūros paveldas ir tradicijos – visa tai taip pat daro įtaką švietimui. Bet mane labiausiai stebina, kaip valstybė apibrėžia, kas yra švietimo rezultatas. Pastebima, kad mes nematuojame jokio nacionalinio rezultato, jis vertinamas tik pagal tarptautinius rodiklius: Tarptautinės ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO), Tarptautinius penkiolikmečių tyrimus (PISA), Tarptautinius skaitymo gebėjimų tyrimus (PIRLS), Tarptautinius matematikos ir gamtos mokslų gebėjimų tyrimus (TIMSS) ir pan. Savo nacionalinio turinio nepripažįstame esant vertingu rezultatu. Pasekmės apibrėžiamos keliais rodikliais, susijusiais su darbo rinka. Taigi net ir Lietuvos dokumentai yra prieštaringi, ne visiškai aiški paradigma. Iš kitos pusės, gal tai ir nėra taip blogai. Kadangi grumiasi įvairios jėgos, tad rezultatai priklauso nuo to meto politinių ideologijų. Dabar, kaip niekada, matoma, kad mūsų visuomenė linkusi greitai skaldytis. Neturime vienijančio stuburo. Dėl Stambulo konvencijos vyksta kovos, dėl vakcinų – taip pat kovos ir t. t. Ir švietimas šiose kovose pasirodė ne iš geriausios pusės. Mano įsitikinimu, kiekvienas ateiname iš dviejų erdvių – šeimos ir mokyklos. Tad tai, kas dabar vyksta – rimtas signalas socialiniam kultūriniam ugdymui. Todėl kultūrinę paradigmą mums tiesiog būtina stiprinti“, – pastebi V. Būdienė.

 

Kaip galėtų sutarti sociokultūrinė paradigma ir laisvosios rinkos principai? Galbūt mes, švietimo atstovai, pernelyg demonizuojame laisvąją rinką?“ – klausta Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentės, tarybos pirmininkės Elenos Leontjevos.

Pasak jos, diskutuodami, turbūt, visi einame link to, kad šios paradigmos egzistuoja drauge. Galėtume pasiginčyti dėl apibrėžčių, nes ne visuomet tai, kas vadinta ekonomine paradigma iš tiesų ja ir buvo. Dažnai net administravimo dalykai vadinti ekonomika. Kas iš tiesų yra ekonomika ir rinka? Tai – erdvė, kurioje mes laisvai tarnaujame vienas kitam. Tarnystės santykis – itin svarbus. Būtina suprasti, kokių mano gebėjimų reikia kitam.

„Turiu pastebėti, kad iš mokyklos mes turėtume atsinešti daug gilesnį supratimą apie santykius, tam, kad bendraudami galėtume būti geresni vieni kitiems. Rinka yra tokia pati erdvė santykiams, kaip ir šeima, draugystė ir pan. Visur pasitaiko ir gerų, ir blogų dalykų. Svarbiausias rinkos pranašumas – laisvės ir neprievartos santykis. Po tūkstančių metų, kai žmonės galėdavo prasimaitinti tik naudodami prievartą, turime civilizuotą erdvę laisviems mainams. Čia esame nepriklausomi, o konkurencija egzistuoja todėl, kad negalime niveliuoti kito asmens – jis turi veikti nepriklausomai nuo mūsų valios. Visi rinkos momentai įkvepia ir švietimą ugdyti žmogų, pasiruošusį būti santykyje su kitu. Rinka nuo šeimos skiriasi tuo, kad santykiai yra nuasmeninti ir mainų užtikrinimui reikia pinigų. Grįžtant prie švietimo paradigmų, manyčiau, reikia galvoti, kokios priemonės galėtų padėti pasiekti mūsų trokštamų tikslų. Paradigmų sintezė – neišvengiama. Mes jau senokai supratome, kad neužtenka jaunimą ugdyti tik apie ekonomikos dėsningumus, todėl institutas jungia ekonomikos, moralės ir pilietiškumo dalykus į visumą. Mums svarbu, kad jaunas žmogus suvoktų, jog ekonomika ir moralė nėra vienas kitam prieštaraujantys dalykai“, – akcentavo ji.

 

Profesore, esate tyrinėjusi socialinio teisingumo sritį, kaip manote, kas vyksta mūsų visuomenėje su socialinio teisingumo užtikrinimu? Kaip manote, kokią įtaką visa tai gali daryti tolesnei mūsų švietimo raidai?“ – teirautasi Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Sociologijos ir socialinio darbo instituto profesorės prof. dr. Laimutės Žalimienės.

 

„Mokslininkai įvardija, jog tai yra rizikos, idealistinė, technologijų visuomenė. Visuomenės įvairovė tarsi užkoduoja klausimą, kaip užtikrinti kokybišką švietimą įvairovės, rizikos individualistinei visuomenei? Svarbus požiūris, kokiame kitų sistemų kontekste egzistuoja švietimas? Norėtųsi sustoti ties socialinės apsaugos sistema, nes čia esama tampraus ryšio tarp šių dviejų sistemų. Paradoksalu, nors žmogus yra visų socialinių sistemų dalis, bet pačios sistemos tarsi įgyja savarankišką egzistavimą. Žvelgiant šia perspektyva, man regis, švietimo prieinamumas, lygios galimybės ir kokybiško švietimo užtikrinimas tampa įmanomas tik tampriai bendradarbiaujant skirtingoms sistemoms. Kalbant apie socialinės apsaugos ir švietimo sistemas, tampa itin svarbus kompensavimo principo užtikrinimas. Europos Sąjungos kontekste sistemų bendradarbiavimas ir egzistavimas – nelygiavertis. Socialinių paslaugų sistema, vykdanti kompensavimo paslaugas silpniausiems visuomenės nariams, kad švietimas būtų prieinamas visiems, vis dar rodo nelygiavertį santykį ir požiūrį. Negalima sakyti, kad formaliai bendradarbiavimas tarp sistemų nevyksta. Matome pastangas. Šeimoms, patiriančioms riziką, kuriami multifunkciai centrai, teikiamos pavežėjimo paslaugos ir pan. Bet iš kitos pusės, vis tiek matomas socialinės paslaugų sistemos nuvertinimas, nors tai yra pagrindas lygių galimybių švietime užtikrinimui. Žvelgiant į Europos Sąjungos politiką, akcentuojama socialinio investavimo paradigma, bet viešajame diskurse vis dar girdima konotacija, kad socialinės paslaugos teikiamos šeimoms, auginančioms negalią turinčius vaikus, ar nepasiturinčioms šeimoms, tarsi neproduktyvios išlaidos, o ne investavimas gerinant švietimo prieinamumą. Tuomet socialinė sistema ir socialinių paslaugų kokybė irgi nėra aukšto lygio. Visa tai neprisideda prie švietimo paslaugų pasiekiamumo. Baigdama savo kalbą norėčiau pasidalinti viltimi ir noru, kad daugiau dėmesio būtų skiriama plėtojant švietimo sistemą link kompensavimo principo, turint galvoje, jog mūsų šalyje gyvena itin įvairi visuomenė, turinti individualių poreikių. Atrodo, kad technologizavimas didina lygias galimybes ir visos paslaugos tampa lengviau prieinamos kiekvienam. Bet, net jei nepasiturinčios šeimos vaikas gauna kompiuterį ir gali mokytis namuose, nebūtinai tai jam tampa prieinama iš tikrųjų. Juk tai sąlygoja ir aplinka, ir santykiai namuose, ir t. t. Gali būti, kad technologijos kartais tik dar labiau padidina atskirtį. Tuomet vėl iškyla kompensavimo poreikis, socialinių paslaugų būtinybė, kad kiekvienas vaikas namuose turėtų galimybę mokytis“, – pastebi profesorė.

 

Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto viceministrės dr. Agnės Kudarauskienės paprašyta pakomentuoti, kaip švietimas turėtų reaguoti į Ketvirtąją pramonės revoliuciją? Kaip sociokultūrinė paradigma turėtų atspindėti tai, kas vyksta darbo pasaulyje?

Viceministrė teigė, jog Vyriausybės programos priemonių plane išsikeltas vienas iš pagrindinių tikslų – rinkos poreikius atitinkantis profesinis mokymas ir vienareikšmiškai matoma ekonominė paradigma. „Kalbant apie Ketvirtąją pramonės revoliuciją, reikia suvokti, jog tai tėra ekonomikos raidos etapas. Kuo ši revoliucija pasižymi – tai, kad egzistuoja itin didelis tempas ir eksponentinis technologijų plėtojimas. Jeigu mąstome, kaip švietimas turėtų reaguoti tokioje situacijoje, tuomet derėtų sakyti, kad ugdymo turinio rengimas turi būti dinamiškas ir neatsilikti nuo technologijų pažangos. Bet aš visiškai tuo netikiu. Mano galva, jokia švietimo sistema nesikeičia taip greitai, kaip keičiasi verslas. Iš kitos pusės, spaudoje tenka matyti, kad švietimo sistema paruošė netinkamus specialistus, kad atėję į darbo rinką, jie neturi tam reikiamų gebėjimų ir pan. Vėlgi, neįmanoma kiekvienam darbdaviui paruošti tinkamo specialisto. Švietimo sistema profesinio mokymo srityje turi suteikti tam tikrus pagrindinius įgūdžius, reikalingus profesijai, o specifinius gebėjimus kiekvienas darbdavys turi laisvę savo darbuotojams suteikti pats. Kvalifikacijos tobulinimas vyksta kiekvienoje įmonėje. Technologijos verslo lyderiams teikia itin didelio potencialo. Matome, kaip sparčiai transformuojami verslo modeliai, tampama vis konkurencingesniais. Stebime ir Lietuvos eksporto rodiklius, kurie itin išaugę. Kartu jaučiama, kokių minkštųjų gebėjimų trūksta jaunimui – tai gebėjimo greitai mokytis. Ir, manyčiau, šis gebėjimas nėra paprastai išugdomas. Švietimo sistema turi didelę užduotį tai padaryti. Tai ir akcentuoja tyrinėjantys Pramonės revoliucijai reikalingus gebėjimus – kūrybiškumą, smalsumą, gebėjimą spręsti problemas. Visa tai tampa itin svarbu, kai vyksta kaitos procesai.

Taip pat, žvelgdama į man skirtą klausimą, pagalvojau apie dar vieną iš prioritetinių darbų Švietimo, mokslo ir ministerijai – tai ugdymas karjerai arba profesinis orientavimas. Profesinį orientavimą matau kaip sociokultūrinę misiją. Svarbu, kad sistema atpažintų kiekvieno vaiko individualius poreikius. Mano manymu, nuo mažens būtina stebėti, kokia veikla jam įdomi, kuria kryptimi jis juda. Tuomet vyresnėse klasėse, kai artėjama prie etapo, kai mokinys renkasi profesiją, svarbu sudaryti jam galimybes, kad kuo plačiau pažinų profesijos lauką. Šiandien sakyčiau, kad nuoseklaus profesinio orientavimo apskritai nėra. Esama tik pavienių iniciatyvų, projektų. Mūsų tikslas, kad ši sistema būtų“, – profesinio ugdymo sritį Lietuvos švietime apžvelgė dr. A. Kudarasukienė

 

Apibendrinant tyrimą ir forumui skaičiuojant paskutines minutes, buvo svarbu išsiaiškinti, kaip mums susitelkti ir kurti švietimo viziją, kuri atspindėtų ir besikeičiančią visuomenę, ir kiekvieno žmogaus poreikius?

Anot viceministrės dr. A. Kudarauskienės, šiandien šios dvi paradigmos – ekonominė ir sociokultūrinė – turėtų koegzistuoti. Kalbant apie profesinį ugdymą, siekiame visiems sudaryti sąlygas įgyti kuo geresnį išsilavinimą, įgūdžių reikalingų darbo rinkoje. Ne todėl, kad padarytume darbo rinką laimingą, bet todėl, kad žmogus galėtų sėkmingai save realizuoti, o darbas jam būtų tarsi sėkmingas užimtumas, teikiantis malonumą.

 

„Vienintelis teisingas kelias – diskusija ir konsensuso radimas. Nors dažnai norime viską padaryti labai greitai, bet šioje vietoje, manyčiau, reikalinga ilgalaikė ir nuosekli diskusija“, – poziciją išreiškė prof. L. Žalimienė.

 

V. Bacys sakė, jog jo neapleidžia jausmas, kad buvo daug deklaratyvaus veikimo tarp vyresnės kartos mokytojų. Norisi išskirti jaunąją mokytojų kartą, kurie, ką deklaruoja garsiai – tuo ir tiki. Jo nuomone, diskutuojant mokslininkams, politikams – nereikėtų pamiršti ir visuomenės, įtraukti diskutuoti, net tuo atveju, jei tai nėra švietimo atstovai.

 

E. Leontjeva teigė pritarianti viceministrei, kad nepaprastai svarbu, jog jaunas žmogus suvoktų būtinybę atpažinti savo gebėjimus. „Jis turi suvokti, kad nuo jo priklauso, koks bus pasaulis rytoj. Norisi įkvėpti jaunus žmones, kad jie jaustųsi būsimo pasaulio šeimininkais“, – kalbėjo ji.

 

Doc. V. Būdienė išreiškė nuogąstavimą, jog mes pernelyg daug mąstome apie pasaulį, o kas yra Lietuvos kūrėjas? Koks žmogus turi būti Lietuvai? Bet prieš tai reikia gebėti atsakyti, kas yra Lietuva. Ar ji tik pasaulio dalis? Ar vis dėlto reikia ugdyti unikalų Lietuvos žmogų, kad šis egzistuotų su Lietuvos kultūra pasaulinės kultūros kontekste. Pasak jos, turime dėti pastangas kurdami Lietuvą, kad netaptume tik teritorija. Kad mūsų tapatybė išliktų tautos unikalumu…

 

Viceministras R. Skaudžius teigė pritariantis V. Baciui, pasakiusiam, kad reikia gilintis į tam tikras sąvokas, jas aptarti, kad visi jas suvoktume vienodai. Taip pat pritariantis minčiai, kad negalima pamesti žmogaus tapatybės, kad svarbu išsaugoti identitetą. Ir visame šiame kontekste, pasak jo, labai svarbi laisvė, kuri tarsi sąlyčio taškas abejoms paradigmoms koegzistuoti. Kitaip tariant, tyrimas aiškiai parodė, jog visi gyvename besikeičiančiame pasaulyje, todėl itin svarbu kalbėtis, susitarti ir suvokti, kad joks susitarimas nėra amžinas.

 

Prof. dr. Loreta Žadeikaitė, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Mokslo, studijų ir technologijų departamento vyriausioji patarėja džiaugėsi, jog forumas – tai bendrystė. „Taip mes pastipriname vieni kitus savo idėjomis ir visi kartu šiandien kuriame ateitį“, – sakė ji.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.