Edukacijos forumas: kaip šeimos nepritekliai virsta mokinių vidiniais ištekliais

Švietimo, mokslo ir sporto ministerija kartu su Lietuvos edukacinių tyrimų asociacija ir kitais partneriais tęsia ne tik Lietuvos švietimo bendruomenei, bet ir plačiajai visuomenei aktualių problemų nagrinėjimą. Naujausiame XIV edukacijos forume „Paauglių akademiniai tikslai socialinės nelygybės kontekste: kada nepritekliai tampa vidiniais ištekliais?“ mokslininkai, švietimo organizatoriai, pedagogai, kitų sričių specialistai svarstė, kaip mokinių motyvaciją veikia socialinis, ekonominis ir kultūrinis šeimos gyvenimo kontekstas.

SEK ir švietimas – kodėl tai svarbu

 

Įžangos žodį tarusi dr. Rita Dukynaitė, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Strateginių programų skyriaus vyriausioji patarėja, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) Tarptautinio penkiolikmečių tyrimo (PISA) valdybos narė, Tarptautinės švietimo pasiekimų vertinimo asociacijos (IEA) Generalinės asamblėjos narė, forumo dalyviams pristatė su socialiniu, kultūriniu ir ekonominiu kontekstu (SEK) siejamas svarbiausias teorinio ir praktinio pobūdžio problemas, išsamiai papasakojo, kokia jo esmė, kaip jis matuojamas ir kodėl yra toks svarbus švietimo sistemoje.

Dr. R. Dukynaitės teigimu, tarptautiniai tyrimai rodo, kad visose šalyse, kuriose jie atliekami, aukštesnio SEK statuso mokiniai pasiekia geresnių rezultatų. Antai Lietuvoje skirtumas tarp aukštesnio ir žemesnio SEK statuso mokinių rezultatų yra net 90 taškų – maždaug dveji mokslo metai. Pasak prelegentės, tai, kad nuo 2015 m. iki 2018 m., remiantis tyrimais, šis skirtumas padidėjo dar 11 taškų, nėra geras dalykas.

 

„Mokslininkai, tarptautiniai tyrėjai apibūdina SEK kaip asmens prieigą prie finansinių, socialinių, kultūrinių ir žmogiškojo kapitalo išteklių. Įtraukiant SEK į švietimo lauko tyrimus paprastai remiamasi trimis teorijomis. Pirmoji – tai vadinamasis materialistinis SEK požiūris: kai rezultatų ir SEK ryšys apibendrinamas ir nustatoma, pavyzdžiui, skurdo riba, nemokamai maitinamų mokinių statusas ir panašiai. Antroji yra vadinamoji gradiento teorija: tai vienmatis individų reitingas visuomenėje pagal tam tikrą skalę. Tai subjektyvus statuso suvokimas. Trečioji teorija sutelkta į galios ir privilegijų hierarchijas, tam tikrus klasių modelius, susijusius su savita socialine stratifikacija – intelektinis, verslo elitas, gabiųjų klasės, gabiųjų mokyklos ir panašiai. Tai labiau hierarchinis požiūris, kur turtas, galia ir statusas šį bei tą reiškia. Tarptautiniuose mokinių pasiekimų tyrimuose dažniausiai naudojama dviejų pirmųjų teorijų simbiozė“, – sakė dr. R. Dukynaitė.

 

Pasak jos, yra apibrėžiama, kad SEK – tai mokinių galimybės naudotis šeimos ištekliais, finansiniu, socialiniu, kultūriniu ir žmogiškuoju kapitalu, kurie būtent ir nulemia mokinio, šeimos, namų ūkių socialinę padėtį ir turi sąsajų su mokinių pasiekimais. Tiesa, šis apibrėžimas sulaukia nemažai kritikos, kad terminas, nors ir patogus, turi tam tikrų ribotumų ir nėra naudingas galvojant apie politiką apskritai, nes nėra tokio praktinio politinio instrumento, kuris paveiktų visus segmentus iš karto. Todėl tarptautiniai tyrėjai labai dažnai susitaria dėl tam tikrų SEK kintamųjų ar indeksų.

 

„Visi tyrėjai, vykdantys tarptautinius mokinių pasiekimų tyrimus, sako, kad SEK yra tiesiogiai susijęs su socialinio teisingumo rodikliu: ar nepalankios aplinkybės ir veiksniai, kurių mokiniai patys negali kontroliuoti, daro įtaką jų galimybei įgyti kokybišką išsilavinimą ir pasiekti kuo geresnių rezultatų“, – pabrėžė prelegentė. Jos teigimu, švietimo sistemos, kurios yra sėkmingos ir kokybės, ir teisingumo požiūriu, turėtų pritraukti aukščiausios kokybės išteklius ten, kurie jie gali turėti didžiausios įtakos.

Dr. R. Dukynaitė taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad, tyrimų duomenimis, SEK įvairiose šalyse panašėja, bet ne visas, o labiau socialinis-ekonominis dėmuo. Kultūrinis dėmuo vis dar lieka skirtingas.

Iš nepriteklių patirčių

 

Pagrindinį šio forumo pranešimą „Paauglių akademiniai tikslai socialinės nelygybės kontekste: tęstinio tyrimo „Tikslų laboratorija“ rezultatai“ perskaitė dr. Rasa Erentaitė, Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto vyresnioji mokslo darbuotoja, mokslo projektų „PaNel“ ir „NO-GAP“ vadovė.

 

„Šiandien kalbame apie paauglių akademinius tikslus. Tikslai – tai, kas mūsų elgesiui suteikia kryptį ir energijos. Jeigu kalbama apie tikslus paauglystėje, tai, kokia kryptis susiformuoja šiame amžiaus tarpsnyje, turi svarbią įtaką tam, ką žmogus veiks ateityje, pradėjęs savo savarankišką gyvenimą. Šiandien klausiame, kokią reikšmę socialinė nelygybė turi paauglių tikslų formavimuisi, konkrečiai akademiniame kontekste. Atsakymą į šį klausimą pateiksiu remdamasi su komanda atliekamo tyrimo „Tikslų laboratorija“ rezultatais“, – kalbėjo pranešėja.

 

Forumo dalyviams dr. R. Erentaitė trumpai pristatė tyrimo kontekstą, paaiškino, kodėl jis apskritai buvo inicijuotas. Pasak jos, ne tik tyrimai rodo, bet ir apsidairę aplink iš tikrųjų matome, kad netolygus finansinių, kultūrinių, žmogiškųjų išteklių pasiskirstymas visuomenėje atsispindi ne tik suaugusiųjų, bet ir vaikų bei paauglių gyvenime. Ne vieną dešimtmetį atliekami tyrimai vienareikšmiškai rodo, kad nepriteklius patiriantys vaikai ir paaugliai pasižymi ir elgesio, ir emociniais, ir kitais su psichikos sveikata susijusiais sunkumais. Taip pat ir žemesniais akademiniais pasiekimais, jiems prasčiau sekasi mokykloje.

 

„Patys ilgiausi tęstiniai tyrimai, kurie trunka keliolika ar net keliasdešimt metų, rodo, kad galiausiai vis tik tas, kuris atėjo iš nepalankios aplinkos, pasiekia prastesnį išsilavinimą ir uždirba menkesnes pajamas suaugusiame gyvenime. Šitie tyrimai rodo, kad nepriteklius išgyvenančių šeimų vaikams ir paaugliams vis tik yra sunkiau pasiekti to paties, ką gali jų bendraamžiai iš palankesnės aplinkos. Tai rodo uždarą atsikartojantį nepriteklių ratą. Siekiant paaiškinti, kaip tas ratas formuojasi ir kokie veiksniai čia yra patys svarbiausi, raidos literatūroje taikomi skirtingi modeliai. Jie labiausiai akcentuoja skirtingus aplinkos aspektus“, – sakė dr. R. Erentaitė.

 

Pranešėja pabrėžė, kad tyrimuose jau pastebėti dėsningumai atskleidė, jog iš nepriteklių patirčių ateinantys žmonės jau turi tam tikrą savo pačių įsivaizdavimą ir tam tikrą savo ateities matymą. „Kitaip sakant, tai jau yra tam tikri motyvacinio lauko dalykai, kurie jau savitai suformuoti. Ir daugeliu atvejų – nepalankiai. Mūsų tyrimas bando nagrinėti platų klausimą – kaip motyvaciniai mechanizmai reiškiasi socialinės nelygybės kontekste. Konkrečiai šiuo tyrimu siekiama nustatyti, kaip kinta paauglių asmeniniai tikslai ir jų gebėjimai tų tikslų siekti netolygiomis socialinėmis, ekonominėmis ir kultūrinėmis sąlygomis ir greitai besikeičiančiomis makroaplinkybėmis. Tyrimo atveju tokia makroaplinkybe tapo pandemija, sutapusi su tyrimo laikotarpiu“, – pridūrė dr. R. Erentaitė.

Nuo imties iki apibendrinimų

 

Pasak pranešėjos, pristatomas tyrimas truko nuo 2019 m. rudens, kai buvo atliktas pirmasis matavimas, iki 2021 m. pavasario, kai atliktas paskutinysis, ketvirtasis. Prieš pradedant tyrimą buvo suplanuota 4 pakopų imtis atrenkant 14 savivaldybių pagal jų pasiekimų lygį ir pagal SEK aplinką. Iš tų 14 savivaldybių buvo pakviestos 39 gimnazijos – kuo įvairesnio dydžio ir kuo įvairesnių pasiekimų. Tyrime sutiko dalyvauti 36. Iš sutikusių gimnazijų buvo pakviesta dalyvauti arba po vieną, arba po dvi klases. Iš visų pakviestų mokinių po pradinio etapo nubyrėjo apie penktadalis, nes arba nebuvo gautas tėvų sutikimas, arba patys mokiniai atsisakė dalyvauti.

Pexels.com nuotr.

„Pirmajame matavime dalyvavo 1 268 mokiniai iš 36 gimnazijų, jų amžius tuo metu buvo apie 15 metų. Pusė iš jų – merginos. Nemokamą maitinimą mokykloje gavo 12,7 proc. tyrimo dalyvių, tai maždaug atspindėjo visų nemokamą maitinimą mokyklose gaunančių mokinių populiacijos dalį šalyje. 93 proc. pirmojo matavimo dalyvių išliko iki 4 matavimo. Tai suteikė gana didelę imtį, kad būtų galima taikyti pažangius kiekybinės analizės metodus“, – aiškino prelegentė.

 

Anot jos, tyrėjai, matuodami SEK aplinką, ją vertino pagal 4 dimensijas. Pirmoji – šeimos materialiniai resursai: ar vaikas namuose turi atskirą savo kambarį, kiek šeima turi automobilių, kompiuterių, kiek kartų vyksta atostogauti į užsienį, ar gauna mokykloje nemokamą maitinimą ir t. t. Kitos 3 dimensijos buvo susijusios su tam tikrais kultūriniais aspektais: kiek knygų, meno kūrinių yra namuose, kaip dažnai tyrimų dalyvis lankosi kultūros ir meno įstaigose, renginiuose, kiek mokinio šeimos bendravimui svarbi kultūra ir socialinės temos.

 

Tyrėjai nustatė dėmesį traukiančią Lietuvos paauglių SEK aplinkos įvairovę: paaiškėjo, kad ir materialiai, ir kultūriškai nepalankiomis sąlygomis gyvena 16,3 proc. tyrimo dalyvių, kultūriškai nepalankiomis – 29,8 proc. Kultūriškai palankioje aplinkoje gyvena 8,2 proc., nuosaikiai palankioje, kur ir materialinių resursų, ir kultūrinių patirčių yra kiek daugiau nei vidutiniškai – 36 proc., visapusiškai tiek materialiai, tiek kultūriškai palankioje aplinkoje – 9,7 proc. dalyvių.

Jau po pirmojo matavimo tyrėjai nustatė ryškų motyvacijos atotrūkį pagal SEK aplinką: nepalankiausioje aplinkoje buvo dvigubai mažiau labai motyvuotų mokinių nei palankiausioje. Taip pat paaiškėjo, kad kultūrinis aspektas reikšmingas nepriteklius patiriančių paauglių motyvacijai.

 

Išsamiai pristačiusi tyrimo rezultatus dr. R. Erentaitė savo pranešime pateikė kelis apibendrinimus. Tyrėjų teigimu, stiprinant paauglių motyvaciją ilgalaikėje perspektyvoje aktualu stiprinti jų orientaciją į meistriškumą (ne tik pasiekimus), nes būtent tokia motyvacija su pasiekimais turi palankius kumuliatyvius tęstinius ryšius. Tai reiškia atskaitos taško mokantis perkėlimą nuo kitų į save. Yra svarbus perėjimas nuo mokytojo kaip vertintojo prie mokytojo kaip universalių kriterijų šaltinio.

SEK reikšmės motyvacijos požiūriu, pasak tyrėjų, stebimas ryškus akademinės motyvacijos atotrūkis pagal SEK aplinką, nustatyta, kad nepriteklius patiriančių paauglių akademinei motyvacijai svarbi kultūrinė aplinka. Kultūriškai turtingesnė aplinka susijusi su palankesne motyvacija, ypač su meistriškumo siekio augimu. Kultūriškai turtingą aplinką galima sieti su stipresne akademine motyvacija, tačiau esą svarbu tirti šio ryšio mechanizmus. Apibendrinami rezultatus tyrėjai taip pat iškėlė klausimą: koks turėtų būti mokyklos vaidmuo formuojant kultūriškai turtingą aplinką, ypač mokiniams iš nepalankios SEK aplinkos?

Mažinti mokinių pasiekimų atotrūkius

 

Diskusijoje po pranešimo dalyvavusi Agnė Andriuškevičienė, švietimo, mokslo ir sporto ministrės patarėja bendrojo ugdymo klausimais, programos „Tūkstantmečio mokyklos“ vadovė, atkreipė dėmesį į tai, kad mokykla taip pat gali atlikti labai svarbų vaidmenį ir formuoti kultūriškai palankią terpę vaikui, jei jis jos negauna namuose.

 

A. Andriuškevičienės teigimu, kultūrinis ugdymas yra viena iš „Tūkstantmečio mokyklų“ programos teminių krypčių. „Visos jos siejasi su pagrindiniu programos tikslu – mažinti mokinių pasiekimų atotrūkius ir sukurti lygiavertes mokymosi sąlygas Lietuvos vaikams nepriklausomai nuo to, kur jie gyventų ir kokia būtų juos supanti mokymosi aplinka. Visus praėjusius metus mes tikrai intensyviai dirbome, plačiai tarėmės su švietimo ekspertais, su praktikais, su savivaldybių atstovais. Su visomis savivaldybėmis po kelis kartus susitikome nuotoliniu būdu, vėliau drauge su ministre beveik visas savivaldybes aplankėme ir gyvai, apčiuopėme savivaldybėse kylančias bėdas, poreikius. Įvertinę ir darbo rinkos poreikius, taip pat mūsų valstybės prisiimtus įsipareigojimus išgryninome keturias kryptis, kurios, mūsų pagrįstu manymu, geriausiai tarnautų įgyvendinant programos tikslus. Tai yra įtraukusis ugdymas, lyderystė, STEAM ugdymas ir kultūrinis ugdymas. Norime, kad kultūrinis ugdymas taptų neatsiejama ugdymo proceso dalimi ir apsigyventų mokyklose kasdien, o ne fragmentiškai, kaip dažniausiai yra šiandien. Itin norime stiprinti mokytojų kompetencijas kultūrinėje ir meninėje srityje, taip pat pasiūlyti kitas kultūros, meno formas, metodus, veiklas, kurios bendrai padėtų spręsti mokyklose kylančias socialines problemas ir užtikrintų įtraukų, įdomų ugdymo procesą“, – sakė diskusijos dalyvė.

Profesinis kapitalas ir mokinių pasiekimai

 

Diskusijoje dalyvavusi doc. dr. Jūratė Valuckienė, Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos Regionų plėtros instituto docentė, projekto „Lyderių laikas 3“ tyrėjų grupės vadovė, padėkojo kolegėms tyrėjoms, pažvelgusioms į mokyklą labai giliai, itin moksliškai, kitu kampu ir pateikusioms atsakymą į tai, kaip jaučiasi mokinys.

„Iš tiesų SEK yra kontekstas, o jūs tyrinėjate tą gelmę, jauseną, kuri lemia arba parodo tam tikras priežastines sąsajas su mokyklos kaip organizacijos veiklos rezultatais. Mes, tyrėjų grupė „Lyderių laiko“ projekte, savo mokslinių interesų lauke ieškome atsakymo į klausimą, ką gali ir kaip veikia mokykla, labiau iš vadybos ir švietimo vadybos žiūros taško“, – sakė doc. dr. J. Valuckienė, pridūrusi, kad mokykla yra viešojo sektoriaus organizacija, o mokyklos veikimo lauką apibrėžia, riboja arba lemia tie, kurie vertina jos veiklą.

 

Pasak jos, iš tikrųjų čia kyla dviprasmybė: už ką atsako mokykla? Ką ji gali? Kiek tai yra šeimos ir mokyklos veikimo kartu klausimas? „Ir dar vienas kabliukas, kuris keliauja pokalbių lauko gijoje – kas rodo mokyklos kaip organizacijos veiklos kokybės rezultatus – akademiniai pasiekimai, vaiko asmenybės branda, daroma pažanga? Tai klausimai, kurie lemia dalį vadybinių, valdymo, organizacinių logikų, kurias tyrinėjame“, – pabrėžė prelegentė.

 

„Remdamiesi 30 savivaldybių atliktų beveik 5 tūkst. pedagogų ir 400 mokyklų vadovų longitudinių tyrimų rezultatais sakome, kad mokykla gali išsiūbuoti didesnes sistemas, tai yra vietos savivaldos ar netgi valstybės lygmens sistemas, ir veikti kaip pokyčių agentas. Ar tas pokytis yra tiesiogiai orientuotas į SEK, nežinau, mes to netyrėme. Tačiau kilusi idėja gali sutelkti savivaldos lygmeniu ir ne tik burti švietimo politiką įgyvendinančius viešojo sektoriaus darbuotojus, konkrečiai – savivaldybes žmones, bet ir įtraukti, suburti, sujungti kitus, talkinančius mokyklai, bet priklausiančius kitam, nacionalinio lygmens pavaldumui. Gali būti tam tikros iniciatyvos. Tačiau mūsų tyrimo rezultatai rodo, kad, kalbant apie profesinį kapitalą ne kaip asmens, o mokyklos charakteristiką, didesni skirtumai yra ne tarp savivaldybių, o tarp mokyklų. Vadinasi, vėl mes grįžtame prie klausimo, ką gali mokykla ir kiek jos pajėgumas, mūsų įvardijamas profesiniu kapitalu, keičia tai, kas mums svarbiausia – mokinių mokymosi rezultatus, kuriuos, deja, valstybė dar tiksliai nežino, kaip matuoti. Drįstu taip sakyti kaip tyrėja“, – sakė doc. dr. J. Valuckienė.

Mokykla kaip aktyvi veikėja

 

„Kartais diskusijose užstringama prie klausimo, kad mokykla yra pasiekimų, rezultatų, tam tikro mokinių įprasminimo vieta, bet, žvelgdama iš savo tyrimų patirties, sakyčiau, kad mokyklą mes matome ir kaip viešosios paslaugos teikėją“, – teigė diskusijoje dalyvavusi doc. dr. Jurga Bučaitė-Vilkė, Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros vedėja. Ji atkreipė dėmesį į jau minėtą „Tūkstantmečio mokyklų“ programą, tam tikrą kitokį požiūrį į viešosios paslaugos teikimą, idėją, kokių modifikacijų galima imtis, kaip galima tą viešąją paslaugą perkonfigūruoti, patenkinti įvairių suinteresuotų grupių interesus.

 

„Čia mokyklą matytume ne tik kaip tam tikrą švietimo politikos įgyvendinimo įrankį, kuris yra be galo svarbus savivaldai, bet ir daugiau kaip aktyvų veikėją. Man atrodo, kad mažiau kalbama apie pačią mokyklą, nes ir pačiame tyrime buvo paliesti klausimai, susiję su tuo, kokios yra mokinių kultūrinės ir socialinės aplinkos, iš kokių aplinkų jie ateina. Atitinkamai suvedame loginę struktūrą, kad tie mokiniai ateina iš tam tikrų šeimų, kurios gyvena tam tikrose teritorijose, šios administraciniu požiūriu yra savivaldybių ribose, ir galop mūsų dėmesys nukrypsta į tos vietos agentus, kurie teikia tas paslaugas. Tada žiūrime, kaip dirba meras, kaip dirba švietimo skyrius, koks santykis tarp mokyklų ir savivaldybės administracijos, kaip veikia kitos organizacijos, kad ta kultūrinė ar socialinė aplinka būtų kuo palankesnė mokiniams. Man atrodo, kad pas mus galbūt per mažai žvelgiama į mokyklą iš savivaldos decentralizacijos politikos perspektyvos“, – sakė doc. dr. Jurga Bučaitė-Vilkė.

 

Diskusijoje pasisakęs sociologas, kultūros politikos analitikas dr. Tadas Šarūnas pastebėjo, kad meno ir kultūros žmonės, kurie užsiima kultūrine edukacija, žino galimas kultūrinių praktikų naudas vaikams ir suaugusiesiems, esantiems socialinės atskirties grupėse. „Kalbėdami apie kažkokias skatinimo priemones ar valstybės įsikišimą tas praktikas plėsti visą laiką atsiremiame į tvirtų argumentų ir duomenų klausimą. Kultūrinis kapitalas, kaip žinome, nėra labai lengvai išmatuojamas ir tiriamas dalykas, tuo labiau – jo poveikis socialinei adaptacijai, iššūkiams ir taip toliau“, –svarstė sociologas.

Anot jo, kultūrinis kapitalas išties suteikia galimybių dorotis su įvairiais gyvenimo netikrumais, su besikeičiančia aplinka, padeda suprasti, kas tu esi pasikeitus socialinei aplinkai. „Tai svarbus resursas. Yra daug klasikinės sociologijos darbų, kurie rodo, kad kultūrinio kapitalo trūkumas tiesiog įcementuoja kitas atskirties formas. Jei šeima neužtikrina kultūrinio kapitalo, kitos visuomenės institucijos tikrai gali pasiūlyti vaikams tą kapitalą stiprinti“, – teigė dr. T. Šarūnas.

Nauji klausimai laukia naujų tyrinėjimų

 

Baigiamąjį žodį XIV edukacijos forumo dalyviams tarusi Lietuvos edukacinių tyrimų asociacijos prezidentė Liudmila Rupšienė padėkojo puikų tyrimą, kuris parodo, kaip svarbu telkti įvairių mokslo krypčių atstovų pajėgas, pristačiusiai tyrėjų komandai. „Šis tyrimas iš tikrųjų kelia daug klausimų, kuriuos mes, atrodo, vienaip ar kitaip tyrinėsime ateityje, vienaip ar kitaip svarstysime. Tarkime, man asmeniškai pasirodė, kad tyrimas iškėlė didžiulį klausimą dėl šeimos kultūrinių resursų įtakos mokinių meistriškumo orientacijai ir pasiekimams. Tuo tarpu apie tai mes šiandien neturėjome galimybės padiskutuoti: kaip tas šeimas įgalinti, kaip sustiprinti tokius šeimos resursus. Daug diskutavome apie mokyklų, savivaldybių kompensacinius mechanizmus, bet ir čia tarsi pasigendama konkrečių tyrimų. Taigi, atsiveria galimybės naujiems tyrimams“, – sakė L. Rupšienė.

 

Prof. dr. Loreta Žadeikaitė, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Studijų, mokslo ir technologijų departamento vyriausioji patarėja, savo baigiamajame žodyje pabrėžė, kaip svarbu ieškoti bendrystės ir jungčių. „Šis tyrimas ir jo pristatymas tikrai iškėlė dar daugiau socialinio ir kultūrinio kapitalo sluoksnių. Čia labai gražiai jungiasi ir „Lyderių laiko“ projekto tyrimų rezultatai. Džiaugiuosi ir dėkoju šios didelės komandos vadovei Rasai Erentaitei ir visiems kitiems, kurie labai daug padėjo, kad šis tyrimas atsirastų“, – kalbėjo profesorė.

 

Visą forumo vaizdo įrašą galima peržiūrėti čia.

 

„Švietimo naujienų“ inf.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Vienas komentaras