Dualinis mokymas: kada ir kaip būsime pasirengę jį įgyvendinti?

Milena Puchova

Dualinę profesinio mokymo sistemą sudaro dvi dalys: teorinė dalis profesinio mokymo įstaigoje ir praktinė dalis ‒ tai yra didžioji dalis mokymosi laikotarpio ‒ įmonėje. Taip jauni žmonės įgyja reikalingų praktinių įgūdžių, o įmonės gauna kvalifikuotus darbininkus. Toks dualinio mokymo apibūdinimas jau ne vienerius metus sklando Lietuvos profesinio mokymo sistemos kontekste, bet praktinis jo įgyvendinimas ‒ vis dar fragmentiškas, o už pavienius bandymus taikyti Europinę praktiką mokymo įstaigos yra apdovanojamos kaip inovatyvios ir sėkmingos. Smalsu, kodėl sistemos įgyvendinimas netampa sisteminis?

 

Į šiuos klausimus atsakymų Austrijoje, kur profesinio mokymo sistema yra paremta būtent dualinio mokymo principais, ieškojo įvairių sričių pedagogai iš Vilniaus technologijų ir verslo profesinio mokymo centro. Mokymo centras jau ne vienerius metus įgyvendina inovatyvų, pameistryste paremtą Java programuotojų ir programinės įrangos testuotojų paruošimą „Akademija.IT“. Bendradarbiaudamas su IT įmonėmis mokymo centras iš esmės atliepia dualinio mokymo iššūkius ‒ mokosi ir rengiasi sistemiškai įteisinti šią mokymo formą, todėl ypač aktualu, kad ne tik administracinis, bet ir pedagoginis personalas būtų susipažinęs su Europos gerosiomis praktikomis. Apie jas ir kalbamės su profesijos mokytojomis Virginija PUODŽIUKIENE, Kristina ALIŠAUSKIENE, Rita DAUKŠIENE ir Toma GRABAUSKAITE.

 

Per stažuotę susipažinote su Austrijos profesinio mokymo sistema. Kokias matote priežastis, dėl kurių Lietuvoje dualinis mokymas sunkiai skinasi kelią?

V. Puodžiukienė: Taip, Švietimo ir mokslo ministerija yra parengusi teisinę bazę dualiniam mokymui Lietuvoje, tačiau stinga mokyklų įgūdžio tai įgyvendinant ir gerųjų praktikų sklaidos, o svarbiausia ‒ socialinio dialogo patirčių tarp mokymo ir verslo įstaigų. Austrijoje dualinis mokymas yra paremtas gilias tradicijas turinčiu socialiniu dialogu: pirmiausia, pats mokinys randa būsimą darbovietę ir sudaro sutartį, įmonė siunčia jį mokytis į profesinio mokymo įstaigą ir apmoka už studijas bei kelia tiek mokiniui, tiek mokymo įstaigai aukštus reikalavimus. Lietuvoje tokia praktika nėra įprasta ‒ finansavimas už mokinio mokymą yra gaunamas iš valstybės, tad ir atsakomybėmis bei įsipareigojimais pasidalijama visiškai kitaip nei Austrijoje.

 

K. Ališauskienė: Būtent pačios profesinio mokymo sistemos skirtumai nėra palankūs įgyvendinti dualinį mokymą Lietuvoje. Žinoma, patirtis Austrijoje praplečia akiratį ir verčia susimąstyti ‒ galime mokyti kitaip.

 

R. Daukšienė: Svarbu suvokti, kad Austrijos profesinio mokymo sistema turi gilias tradicijas, ji ‒ stabili, išplėtota ir laiko patikrinta, todėl aiškus susitarimas tarp valstybės, mokymo įstaigų ir verslo yra tvarus. Sunku ir įsivaizduoti, su kokiais iššūkiais susidurtume, jei mėgintume keisti Lietuvos profesinio mokymo sistemą šia linkme ‒ tai būtų radikalus pokytis.

 

T. Grabauskaitė: Aš taip pat netikiu staigiu Lietuvos profesinio mokymo sistemos pokyčiu, bet net ir laukdami strateginių sprendimų, manau, galime imtis individualių praktikų įgyvendinimo atskirose organizacijose. Turiu omenyje, kad remdamiesi gerosiomis patirtimis galime skatinti įvairias bendradarbiavimo su verslu patirtis. Pavyzdžiui, kodėl nepabandžius kartu su partneriais ‒ darbdaviais ‒ įsteigti vardines stipendijas ir / ar garantuotas praktikos vietas geriausiems atitinkamų sričių jauniesiems specialistams. Manau, taip būtų sukuriamos paskatos rinktis atitinkamas Lietuvos darbo rinkai reikalingas profesijas ir didinti mokinių motyvaciją.

 

Iš Jūsų pasisakymų galima manyti, kad Lietuvos profesinio mokymo sistemai teks dar gerokai pasistiebti. Ar sisteminis dualinio mokymo formos įgyvendinimas vienintelis mūsų iššūkis, ar jų pamatėte ir daugiau?

R. Daukšienė: Aš dėmesį norėčiau atkreipti į profesinį orientavimą. Lietuvoje yra susiklosčiusi situacija, kad pačios mokymo įstaigos, konkuruodamos viena su kita, deda pastangas pritraukti mokinius, o štai Austrijoje tuo užsiima institucija, kurios atitikmenį Lietuvoje matyčiau kaip Kvalifikacijų ir profesinio mokymo plėtros centrą. Toks centras Austrijoje yra atsakingas už mokymo programų paruošimą ir suderinimą su verslu bei minėtą profesinį orientavimą.

 

Austrijoje įprasta, kad mokiniai iki 9 klasės atvyksta į šį centrą atlikti profesinių savybių testo. Per jį patikrinamos 23 įvairios savybės: loginio mąstymo, gebėjimo dirbti rankų darbą, komunikabilumo, savęs pristatymo ir pan. Šios savybės kiekvieno jaunuolio atveju yra reitinguojamos, o iš jų išskiriamos 5 pačios stipriausios. Jos ir atitiktis tam tikram specialybiniam profiliui yra išryškinama centro išduodamame pažymėjime, kurį vaikas pateikia darbdaviui, tikėdamasis gauti darbo vietą ir stipendiją mokytis profesinio mokymo centre.

 

K. Ališauskienė: Grįžusi į Lietuvą apmąsčiau patirtis ‒ taip, stiebtis turime kur, tačiau jaustis prastesniems nereikėtų: mūsų šalies mokytojai yra geri specialistai, dalis mokyklų praktinio mokymo įranga aprūpintos ne prasčiau nei kolegos Austrijoje. Negalėdami pakeisti sisteminio požiūrio dėkime pastangas, pavyzdžiui, kokybiškai rengdami mokymo medžiagą. Aš pati asmeniškai pasisėmiau daug idėjų, kurias taikysiu dėstydama kaligrafijos, dizaino ir inžinerinius mokymo dalykus.

 

V. Puodžiukienė: Taip, pratinantis prie dualinio mokymo sistemos principų yra būtina įdėmiau rengti mokymo medžiagą ir mokymo programas, kad pastarosios kiek įmanoma labiau atlieptų praktinių įgūdžių lavinimo poreikį.

Tačiau šalia to pabrėžčiau tikslą užtikrinti ir kultūrinę bei socialinę integraciją mokymo procese. Ką turiu omenyje? Austrija turi patirties mokydama imigrantus ir pabėgėlius. Tikėtina, Lietuva nesusidurs su tokiu kitataučių antplūdžiu, kokį patiria Vakarų Europos šalys, bet juk ir pas mus daugėja jaunuolių, kuriuos subrandino kitų tautų kultūra, tad užsimerkti ir nieko nedaryti, kad jiems būtų lengviau mokytis kartu su mūsų vaikais ir pamilti mūsų šalį, negalime.

 

T. Grabauskaitė: Pritariu Kristinai ir Virginijai ‒ iš pradžių keiskime tai, kas nuo mūsų priklauso… Sistemos spragtelėjus pirštais nepakeisime, tačiau, akivaizdu, judame pirmyn net ir su mokytojo etato sistemos įdiegimu.

Lankydamiesi įvairiose profesinėse mokyklose pamatėme, kad pedagogai Austrijoje jau ilgą laiką dirba pagal etatinį darbo modelį. Kas mums ‒ dar iššūkis, jiems ‒ kasdienybė. Mums buvo pabrėžiama ‒ mokytojas čia dirba tik savo tiesioginį darbą, tai yra moko vaikus, bet reikalavimai įdarbinant pedagogą yra aukšti, tad Austrijoje lygiai taip pat susiduriama su problema, kad rasti tinkamą žmogų ir konkuruoti su verslo siūlomu atlygiu yra sunku.

 

Paprastai įdarbinant pedagogą tikimasi, kad jis bus savo srities specialistas ‒ meistras, turintis praktinės darbo patirties, gebės komunikuoti keliomis užsienio kalbomis ir turės specifinių, tai ugdymo įstaigai aktualių kompetencijų. Pavyzdžiui, statybininkų mokykla ieškojo asmens, kuris būtų gerai įvaldęs informacines technologijas ir prireikus galėtų prižiūrėti kompiuterinę įrangą; turizmo mokykla ieškojo asmenų, turinčių jiems aktualių hobių: vyndarystės, meninių instaliacijų kūrėjų ir parodų kuratorių ir t. t.

 

Jūsų pasisakymuose išryškėja gana gilūs Lietuvos ir Austrijos sistemų skirtumai, kurių, pačios pripažįstate, greitu metu neišlyginsime. Kokios tada naudos Jums turėjo ar turės galimybė į tai pažvelgti iš arčiau, jei pokyčiai ‒ ne Jūsų valioje?

R. Daukšienė: Tebūnie pokyčiai ateis palengva, bet aš jau būsiu jiems pasiruošusi. Kolegų Austrijoje požiūris į mokymo kokybę, pačių mokymo įstaigų pastangos kurti patrauklų įvaizdį man yra orientyras, kai turi pavyzdį, nesunku ir stiebtis.

V. Puodžiukienė: Tarptautinė patirtis ‒ būtina pedagogui: ne tik pasisemi profesinių žinių, bet ir turi platesnį suvokimą, turtini asmenybę, užgrūdini save, augi. Tai leidžia jaustis oriai ir tarp kolegų, ir prieš mokinius.

K. Ališauskienė: Kartojuosi, bet vis neatsidžiaugiu ‒ pasisėmiau daug idėjų praktiniams užsiėmimams!

T. Grabauskaitė: Vertingiausia projekto dalis, žinoma, yra galimybė surasti idėjų pedagoginei ir organizacinei veiklai gerinti, bet ne mažiau svarbu ‒ kilstelėti profesinį pasitikėjimą savimi.

 

Informacija parengta remiantis Vilniaus technologijų ir verslo profesinio mokymo centro projekto „Prof[net]work: įgūdžiai besimokančiai bendruomenei profesiniame mokyme“ (Nr. 2018-1-LT01-KA102-046826) stažuotės dalyvių patirtimi. Projektą finansuoja Švietimo mainų ir paramos fondas remiant Europos Komisijai. Veikla vykdoma gavus Europos Sąjungos paramą pagal „Erasmus+“ programą.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.