Doktorantai Lietuvoje – užmiršta grupė ar ateities potencialas?

Karolina Bagdonė
,
Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjunga

Lietuvoje į doktorantūros studijas kasmet įstoja apie 600 doktorantų, tačiau pagal įvairius tyrimus, net 20–50 proc. iš jų studijų nebaigia ir akademinę bendruomenę palieka. Su kokiais sunkumais susiduria doktorantai, kodėl daugelis nusprendžia nutraukti studijas? Kuo jiems gali padėti rudenį vyksiantis doktorantų savijautos ir produktyvumo tyrimas? Apie visa tai pasakoja Vilniaus universiteto geologijos doktorantė Vaida Kirkliauskaitė, Vilniaus universiteto sociologijos doktorantė Jovita Žėkaitė ir Kauno technologijų universiteto jaunasis mokslininkas dr. Mindaugas Baranauskas.

 

Kodėl nusprendėte studijuoti doktorantūroje?

Vaida Kirkliauskaitė. Mano pasirinkta mokslinio darbo tema gana plati, todėl tyrimus pradėjau bakalauro studijų metu ir nuosekliai tęsiau magistrantūroje. Norėjau vykdyti didesnius mokslinius projektus, tad doktorantūra buvo būtinas laiptelis. Geologo mokslininko darbas kažkuria prasme yra įvairesnis nei geologo, dirbančio privačiame sektoriuje. Gali laisviau rinktis, ką ir kada tyrinėti, keliauti į „lauko darbus“ įvairiose pasaulio šalyse, kurti naujus tyrimų metodus ir Žemėje vykstančių procesų modelius, dirbti tarptautinėse mokslininkų komandose. Tiesa, su šia prabanga turi priimti ir kitą medalio pusę, kai nesi tikras dėl savo ateities, kas bus pasibaigus projektui, ar turėsi užtektinai įdomių idėjų, pajamų. Privatus sektorius užtikrina stabilumą, greičiau matomas tavo geologinių žinių taikymo rezultatas, tai irgi motyvuoja augti.

Kalbant apie doktorantūros studijas Lietuvoje ir užsienyje, disertacijos vadovas prof. Gediminas Motuza nejučiomis įskiepijo dalį vertybių, susijusių su moksliniais tyrimais Lietuvoje, savo srities puoselėjimu ir stiprinimu. Buvo skatinama perimti kitų kolegų įdirbį ir tęsti jų darbus. Dėl to nusprendžiau rinktis doktorantūros studijas Lietuvoje. Tiesa, po daugiau nei 10 metų akademinėje bendruomenėje ir stebint aukštojo mokslo situaciją, turiu sutikti, kad pasirinkau ne patį lengviausią kelią. Plačiau iššūkius atskleidžia 2019 m. vykdytas MOSTA tyrimas: „Mokslo daktarų karjera Lietuvoje: užimtumas, pajamos ir veiklos sektorius“. Pasak tyrimo, doktorantų skaičius mažėja ir Lietuva labai atsilieka nuo Europos Sąjungos vidurkio, iškeliamos krūvių, atlyginimų problemos, išryškėjo pajamų skirtumai ne tik tarp socialinių, humanitarinių ir fizinių mokslų, bet ir taro vyrų ir moterų.

Jovita Žėkaitė. Dar nepradėjusi studijuoti bakalauro, svajojau apie tai, kad turėsiu ir daktaro laipsnį. Jaunatviškos svajonės, dedant dideles pastangas, po truputį pildosi. Po magistro studijų padariau metų pertrauką, per kurią supratau, kad noriu bent jau pabandyti eiti mokslininko keliu. Prieš stodama į doktorantūrą kalbėjausi ir su kolegomis. Jau iš anksto buvau nusistačiusi, kad teks derinti studijas ir darbą. Nors doktorantų stipendijos šiuo metu yra padidintos (2019 m. stipendijos beveik dvigubai padidintos stipendijos nuo 395,2 eurų iki 836 eurų – red. past.), ir būtų galima leisti sau tik studijuoti, tačiau išeiti į darbo rinką trisdešimties ir be darbo patirties – baugu.

Mindaugas Baranauskas. Mano magistrantūros studijos buvo gana nišinės, orientuotos į fundamentalų mokslą, o ne į praktinį taikymą. Įpusėjus magistrui, kilo idėjos apie doktorantūros temą – jos iš dalies siejosi su ankstesniais bakalauro ir magistro darbais, taip pat su asmeninio gyvenimo paieškomis ir klausimais. Be galimybės pasinerti į dominančius dalykus, doktorantūra buvo galimybė vis dar būti studentu ir taip naudotis studentiškomis teisėmis (pavyzdžiui, toliau pigiai gyventi bendrabutyje, naudotis nuolaidomis viešajam transportui…). Taip pat džiaugiausi, kad galėjau likti kultūringoje ir išsilavinusioje akademinėje terpėje, toliau gyventi idėjų pasaulyje, ypatingai lanksčiai dėliotis dienotvarkę, keliems metams į priekį užsitikrinti pastovias pajamas. O alternatyvių kelių nemačiau. Nebent išeiti į tarsi laukinį, itin žemišką bei buitišką, neapibrėžtą suaugusiojo gyvenimą be darbo ir praktinės specialybės.

bty

Su kokiais iššūkiais ir problemomis susiduria doktorantai?

Mindaugas Baranauskas. Dėl doktorantūros studijų individualios prigimties, iššūkiai ir problemos gali ganėtinai skirtis, priklausomai nuo doktoranto, studijų krypties, vadovo bei konkrečios bendruomenės, sąlygų… ir jų visų dermės.

Bendriausias iššūkis būtų suvaldyti itin didelę laisvę veikti ir kartu išaugusią atsakomybę už pasirinkimus. Jei ankstesnėse studijų pakopose būdavo struktūruota studijų programa, tai doktorantūroje pasirinkimai, planavimas, plano laikymasis yra doktoranto kūrybiškumo ir savidrausmės reikalas, nors ir su supervizuojančio vadovo priežiūra.

Jovita Žėkaitė. Manau, kad vienas esminių trūkumų yra savo teisių ir pareigų nežinojimas. Jeigu bakalauro ar magistro studijų metu studentai dar dirba grupėse, komunikuoja tarpusavyje, tai doktorantai dažniausiai dirba po vieną arba su kitais jau disertaciją apgynusiais mokslo daktarais. Trūksta bendruomeniškumo, kuomet būna lengviau susigaudyti, kaip spręsti kilusias problemas. Iš savo ir kolegų patirties pastebėjau, kad institucijose nėra aiškios komunikacijos, ką turi padaryti doktorantas, ir kaip jam turi pagelbėti administracija. Matau, kad panašios ir kartais net aktualesnės ar skaudesnės problemos kyla jungtinių studijų doktorantams, kurie būna pavaldūs dvejoms ar daugiau institucijų, pasimeta biurokratinėse pinklėse, kuomet iki galo nežino savo teisių ir pareigų. Ne paslaptis, kad neaiškus doktoranto statuso apibrėžimas institucijose gali sudaryti sąlygas piktnaudžiauti, t. y. užkrauti doktorantūros studentams daugiau įsipareigojimų, negu kad būtų galima tikėtis. Tai demotyvuoja siekiant kokybiškai ir kūrybiškai dirbti.

Vaida Kirkliauskaitė. Problemų labai daug, o pokyčiai vyksta per lėtai. Atidėjus į šalį valstybinio lygio problemas, trūksta ir pačių doktorantų aktyvumo bei susitelkimo sprendžiant „savo kiemo“ problemas. O pagrindinės apima neskaidrų mobilumo ir tyrimo lėšų skirstymą. Trūksta darbo vietų, geresnių darbo sąlygų, laboratorijų ir laboratorinės įrangos. Net tokių paprastų dalykų, kaip darbo kompiuteris, kėdė ar pirštinės. Nėra aiškiai apibrėžtos administracinės procedūros, trūksta sklandžios komunikacijos tarp doktoranto, vadovo, doktorantūros komitetų ir doktorantūros skyriaus.

Labai svarbi problema, kad trūksta socialinių garantijų motinystės / tėvystės, ligos atveju. Gali imti akademines atostogas, tačiau tuo metu negausi jokių pajamų. Ilgoje perspektyvoje dar galima kalbėti apie darbo stažo, pensijos kaupimą, būsto paskolas ir kitas galimybes, kurios suteikiamos kartu su darbuotojo statusu.

Net pavasarį vykdant švietimo darbuotojų COVID-19 vakcinaciją universitete nedirbantys doktorantai buvo pamiršti, nes vis dar neaiškus jų statusas aukštajame moksle. Žinoma, tai reikalauja ilgo dialogo ir diskusijos su pačiais doktorantais. Greičiausiai pirmųjų metų doktorantams ar neturintiems šeimos ir dar papildomai dirbantiems, studento statusas atrodys patraukliau. Studijoms įpusėjus, atsiradus vaikams ir aktyviau planuojant karjerą tampa aktualūs kiti klausimai. Todėl norint pritraukti daugiau doktoratų, suteikiant jiems sąlygas dirbti ir kurti šeimą, reikia kalbėti apie hibridinį studento-darbuotojo statusą ir ieškoti kompromisų.

 

Kaip siūlytumėte spręsti šias problemas?

Mindaugas Baranauskas. Pirmiausia pa(si)ruošti ir realistiškai nu(si)teikti doktorantūrai. Pasirinkti doktorantūrą priklausomai nuo savo asmenybės ir ryžto įgyvendinti turimą viziją, Pasirinkti vadovą (ar konsultantą, komandą) ne tik pagal profesinę sritį, bet ir pagal asmenybės bruožus, vadovavimo, bendravimo stilių. Raginčiau doktorantūros metu dėmesį ir skirti su didžiausia pirmenybe doktorantūrai, o ne kitiems (antraeiliams, papildomiems, ypač uždarbiavimo) darbams, laisvalaikiui ar šeimai, tačiau žinoma, ne iki kraštutinumo. Doktorantų mokyklos, institucijos, universiteto padaliniai galėtų labiau įsitraukti užtikrinant, kad individualiai dirbantys doktorantai tolygiau įgytų geruosius mokslininkams reikalingus įgūdžius, susipažintų su mokslinio gyvenimo užkulisiais kitose įvairesnėse darbo grupėse, keistųsi idėjomis ir pastebėtomis galimybėmis, skatintų vieni kitus plėtoti savas vizijas ir rasti joms nišas platesniame tarpdisciplininiame kontekste. Būtų tobula, jei doktorantūra galėtų būti tarsi etatinė, pavyzdžiui, prireikus, tam tikrais laikotarpiais, būtų galima išsitęsti studijas atitinkamais laikotarpiais susimažinant gaunamą stipendiją ir įgyvendinamus uždavinius, užuot veikus „viskas arba nieko“ principu.

Jovita Žėkaitė. Manau, kad pirmiausiai būtų aktualu apibrėžti, kas yra doktorantas universitete ir nustoti šį statusą traktuoti pagal patogumo principą. Aiškiai komunikuoti, kokios doktorantų pareigos ir teisės. Tiesa, turiu pabrėžti, kad ir patys doktorantai turėtų būti labiau vieningi, prisijungti prie universiteto doktorantų klubų, organizacijų vienijančių bei besirūpinančių jų teisėmis.

Vaida Kirkliauskaitė. Skaidrinti procesus, įtraukti doktorantus į diskusijas apie finansavimą, studijų proceso organizavimą, skatinti duoti atgalinį ryšį, vykdyti studijų proceso kokybės kontrolę, kviesti daugiau specialistų iš užsienio, skatinti mūsų mokslininkus dalyvauti mainuose ir parvežti gerąsias patirtis į Lietuvą. Dažnai reformos atliekamos tik formaliai, viskas įgauna gražų išorinį apvalkalą, o viduje vyksta taip, kaip buvo įprasta anksčiau.

Labai džiaugiuosi, kad dar pavasarį Vilniaus universiteto doktorantai turėjo pirmąjį susitikimą su rektoriumi Rimvydu Petrausku. Susitikimas parodė, kad iššūkių, su kuriais susiduria doktorantai, spektras yra be galo platus. Tikiuosi, tokios diskusijos paspartins teigiamus pokyčius ir kartu padės sutelkti doktorantus.

Kalbant apie doktorantų teises, reikėtų ir peržiūrėti jų pareigas, griežtinti doktorantų atestacijas. Dažnai pirmus metus į doktoranto veiklą žiūrima pro pirštus, o paskutiniais doktorantas nebespėja ir pervargsta, perdega. Kartais leidžiama mažiau dalyvauti universiteto veikloje, pavyzdžiui, ne kiekvienas doktorantas dėsto. Vilniaus universiteto doktorantūros studijų reglamente pateikiama rekomendacija dėstyti, bet tik kai kurie doktorantai dėsto ir dažnai neatlygintinai, o kiti neturi tokios galimybės. Doktorantūra neretai tampa papildomu pajamų šaltiniu, o dėmesys atiduodamas kitai darbovietei. Kiekviena doktorantūrą organizuojanti ir administruojanti institucija turi savų problemų. Bet iš bendros patirties ir atliktų tyrimų apie doktorantų pasitenkinimą studijomis pastebėjau, kad būtina automatizuoti administracines procedūras ir pateikti bendras instrukcijas, kaip vyksta procesas, kas kam atsakingas, kur kreiptis. Neakademinis personalas keičiasi labai dažnai, nauji darbuotojai nespėja susipažinti su tvarka ir negali padėti doktorantams bei suteikti informacijos. Nėra tęstinumo ir nuoseklumo perduodant darbus ar keičiantis įvairių lygių vadovų kadencijoms. Reikėtų numatyti išmokas (reguliarias) motinystės / tėvystės, ypač ligos atveju arba kitokią pagalbą (pavyzdžiui, psichoterapeutų konsultacijos, vaiko priežiūra ir pan.).

Svarbiausia yra dažniau susitikti su doktorantais ir išsiaiškinti jų problemas. Dažnai doktorantai nesiskundžia, nes mano, kad bus sunkiau atestuotis ar apsiginti disertaciją, kadangi bendruomenės mažos ir visi labai susiję tarpusavyje. Tai galima spręsti kuriant doktorantų draugijas, numatant doktorantus – atstovus padaliniuose, per kuriuos galima komunikuoti savo problemas.

 

Šią savaitę prasidės Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungos kartu su psichologu Arūnu Žiedeliu ir Karolina Bagdone vykdomas doktorantų savijautos ir produktyvumo tyrimas. Kuo jis svarbus?

Vaida Kirkliauskaitė. Būtina išsiaiškinti problemų apimtis pagal studijų kryptis, doktorantūros metus, institucijas ir kt. Kadangi dalis problemų turi būti sprendžiama valstybių lygmeniu, tam reikia mokslinio bei statistinio pagrindo. Doktorantų savijautos ir produktyvumo tyrimas gali padėti išryškinti problemų priežastis. Taip pat šis tyrimas skatins diskusijas, nes doktorantų nuomonės skirsis priklausomai nuo jų srities specifikos. Visiems patogaus sprendimo nebus, tačiau jeigu norime augti ir kelti aukštojo mokslo kokybę turime būti lankstus ir ieškoti kompromisų.

Jovita Žėkaitė. Tyrimas turėtų padėti identifikuoti pagrindines problemas, dėl kurių net ir motyvuoti doktorantai nusprendžia palikti akademinę bendruomenę. Esame šalis, kuri labai mažai finansuoja mokslą. Jauniems žmonėms nematant galimybės kokybiškai dirbti akademiniame sektoriuje, aukšto lygio mokslininkų trūkumas taps viena svarbesnių ateities problemų.

Mindaugas Baranauskas. Daugelis paminėtų dalykų tėra mano paties ir pažįstamų doktorantų pastebėjimai ar nuogirdos. Doktorantų nėra daug, bet jie tarpusavyje retai bendrauja. Tad toks paveikslas gali būti nepilnas, neobjektyvus. Norėtųsi matyti pilnesnį vaizdą. Jį galėtų padėti sudėlioti savijautos ir produktyvumo tyrimas, kuriame dalyvautų esami doktorantai (įskaitant pasiėmusius atostogas), galbūt dar nesenai metę doktorantūros studijas ar jas sėkmingai užbaigę.

Nustebau sužinojęs, kad pagal 2020 m. STRATA mokslo būklės apžvalgą maždaug penktadalis doktorantų nebaigia studijų. Visuminis paveikslas gali padėti atsirinkti bendrumus ir sudarytų sąlygas padėti kitiems doktorantams sėkmingiau mokytis bei dirbti.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *