Dievas mirė. Ir mes jį nužudėme (Frydrichas Nyčė)

Kęstutis Subačius
,
Vilniaus Antano Vienuolio prog-jos direktorius, lietuvių literatūros ir kalbos mokytojas ekspertas

Gyvename XXI amžiuje. Krikščionybė jau trečią tūkstantmetį veikia Europos, ir ne tik Europos, kultūrą, dvasinį gyvenimą. Mokslas negali atsakyti ir, manau, niekada neatsakys į daugelį klausimų. Etikos ir tikybos, lietuvių literatūros ir istorijos, tiksliųjų, gamtos mokslų ir menų mokytojams, manau, sudėtinga kalbėtis su šiuolaikiniu jaunimu apie Dievą.

Šis mano straipsnis ir prieš jį pateikiama istorija „Vizitinė kortelė ir didelis netikėtumas“ kviestų diskutuoti apie tai. Pabandykime atsakyti į klausimą, kur baigiasi mokslas ir kur prasideda tikėjimas.

 

Jaunas koledžo studentas keliavo traukinio kupė kartu su vyresnio amžiaus vyru, kuris kalbėjo Rožinį. Jaunuolis išdrįso užkalbinti jį: „Kodėl jūs, užuot kalbėjęs Rožinį, neskiriate šiek tiek laiko saviugdai? Galėčiau atsiųsti jums gerą knygą.“ Senasis vyras atsakė: „Prašau, atsiųskite man knygą šiuo adresu“ ir įdavė jaunuoliui į rankas savo vizitinę kortelę. Joje buvo prašyta: Louis Pasteur‘as, Paryžiaus tiksliųjų mokslų institutas. Koledžo studentas nemenkai susigėdo. Jis manė duoti patarimą žymiausiam to laiko mokslininkui, vakcinų išradėjui, pripažintam pasauliniu mastu ir branginančiam Rožinį.

 

Pasirinkau šią temą ir garsiąją Frydricho Nyčės frazę, kuri, pasak Arvydo Šliogerio, tapo savotišku paskutinio šimtmečio simboliu, norėdamas provokuoti ir bandyti išsiaiškinti, kas gi įvyko XIX ir XX amžių sandūroje, kad mes kaskart iš naujo ieškome kelių į Dievą. Bandau spėti ir aiškintis įvairių dekadentinių srovių atsiradimą XIX a. pabaigoje (nes dekadansas daug kam iš tiesų buvo ir yra nuopuolis) ir suvokdamas egzistencializmą ir kitus -izmus, turėdamas minty Antaną Škėmą ir, be abejo, postmodernizmą, kurio pagrindiniai skiriamieji bruožai ironija ir autoironija, vėlgi daug kam yra ar ne „iš velnio“ ir užmaskuotos puikybės, bandau įvairiuose ženkluose atpažinti Osvaldo Špenglerio „Europos saulėlydį“, juolab, kad jis tęsiasi iki dabar.

 

Manau, kad per visą XIX šimtmetį, jau po Apšvietos ir net nepaisant Fransua Renė Šatobriano „Krikščionybės genijaus“ ir kitų romantikų veikalų, žmogaus sąmonėje ir svarbiausia – pasąmonėje įvyko esminių pasikeitimų, įvyko lemtingas lūžis. Juk iki pat XIX a. Dievo idėja jau buvo nepajudinamai (dabar kalbu tik apie Europą ir Naująjį pasaulį, tai yra krikščioniškąjį pasaulį) įsitvirtinusi žmogaus veikloje ir mąstyme. Švietimo laikotarpis didelės įtakos nepadarė, nes iš tiesų to tikro ateizmo, netikėjimo kaip ir nebūta, o ir pats Volteras (nors sovietmečiu vadintas ateistu) burnojo prieš Bažnyčios hierarchiją, prieš Bažnyčios pagedimą, o po to pats pastatė bažnyčią ir įsiamžino užrašu, na, nebent ateistas baronas Holbachas ir dar vienas kitas.

 

Nesunku suprasti, kaip paprasta buvo Kristijono Donelaičio būrams gyventi, kai visa veikla buvo aiškiai reglamentuota, kai kiekvienas darbas buvo atliekamas, nudirbamas tam tikru laiku, krikštynos, vestuvės, pasninkai – viskas griežtai pagal religinį kalendorių, belieka tik dirbti ir dėkoti Dievui Visagaliui (o tai jau protestantiškoji etika) už galimybę atlikti pareigą, esu net suskaičiavęs, kad „Metuose“ Dievas, Aukščiausiasis ir kitais vardais yra minimas ir jam dėkojama net daugiau kaip 80 kartų. Ir jei Krizo namai sudega – tokia Dievo valia, kur nors ir kada nors vaikelis miršta – Dievas pasiėmė. Ir iš tiesų Dievo buvimo įsisąmonintas žinojimas, nedvejojimas padėjo lengviau pakelti negandas (gal net vertėtų prisiminti induizmą su jo nuolankiu susitaikymu ir gyvenimu kastose, tokia – karma).

 

Tad ši Nyčės frazė tik konstatuoja tam tikrą kardinalų pasikeitimą žmogaus pasąmonėje, tai nėra Dievo paneigimas ar ateizmo proveržis. Tai įvardijimas fakto, kad dabar bus kitaip, juk ir Karlas Jaspersas pažymi, kad „Nyčė nesako – aš netikiu Dievą, bet – Dievas yra miręs“. Jam antrino ir Alberas Kamiu: „Priešingai kai kurių krikščionių kritikų nuomonei apie jį, Nyčė nerengė Dievo mirties plano. Jis rado jį mirusį savo epochos sieloje.“ Vis dar spėju, kas gi įvyko toje epochoje žmogaus sąmonėje ir pasąmonėje. Manau, Nyčė įvardijo atsiradusią abejonę mūsų visų sąmonėje ir pasąmonėje (sąmoningai vartoju šias dvi sąvokas kartu). Padėjo galutinį tašką, tai yra rimtą abejonę Dievo, kaip kūrėjo, esatim (egzistavimu) visiems laikams. Tiesa, tas abejonės kelias, tai, kas įvyko ir dar vyksta, tie daugiau išoriniai (gal tik išoriniai) pokyčiai dar tęsiasi, tai ilgas procesas, bet sąmonėje ir pasąmonėje tai jau įvykę. Ir to jau neįmanoma pakeisti, nebeįmanoma Dievo sugrąžinti į pasąmonę, viskas dabar, kas vyksta, mūsų veiksmai, mintys, veikla jau paliesti šios abejonės.

 

Manau, XX amžiuje net ir šventieji, būsimi šventieji, net ir a. a. Karolis Voityla, net ir Josefas Ratzingeris ar a. a. vienuolė motina Teresė ir kt., tai yra visi, nors sekundės dalį yra pamąstę, o kas, jei Dievo nėra, nors sekundės dalį yra suabejoję. Ši abejonė visiems laikams, kartoju, įsirėžė į mūsų sąmonę ir pasąmonę, aišku, valstietiškose, gal net ir atskirų individų sąmonėse tie procesai buvo užsitęsę ar tebesitęsia iki šiol.

 

Per pastarąjį krikščionybės tūkstantmetį būta visko. Viduramžiais bandyta Dievo buvimą įrodyti moksliškai, logiškai, vėliau jau kartu su Imanueliu Kantu to atsisakyta. O visos erezijos, nuo gnostikų, arijonų, markijonų, katarų, albingiečių ir kt., tebuvo tik tikėjimų Dievu išraiškų paieškos, gal ir su šėtono gundymų kvapeliu. O čia pirmą kartą žmonijos istorijoje (budizmą palikime specialistams) žmonių protuose, sakyčiau, visų pirma mąstančių, galvojančių žmonių galvose rimtai suabejota Dievo buvimu. Ir kaip minėjau, to jau iš pasąmonės nebeištrinsi. Neištrinsi minties blyksnio, o kas, jei iš tiesų nieko nėra, tai yra, kad galbūt nėra Dievo. Nieko nėra. Iš kur visa tai?

Asociatyvi nuotrauka

Manau, šiuos pokyčius lėmė daugybė veiksnių. Paminėsiu tik kelis. Tai ir XIX a. ekonomikos šuolis, netgi vadinamas revoliucija, stulbinama mokslo ir technikos pažanga, marksizmas ir daugybė kitų dalykų, lėmusių žmogaus gyvenimo sąlygų ir mąstymo pasikeitimus. O jau XX a., po lemtingosios frazės – ir bolševikų perversmas, ir jų nusikalstamas ateizmas, diegtas žudynėmis, pasaulio erdvės sumažėjimas, susitraukimas iki gaublio, visatos – iki „riešuto kevalo“, reliatyvumo teorijos, singuliarinis taškas, didysis sprogimas, Makso Planko kvantų teorija, Vernerio Heizenbergo „Neapibrėžtumo principas“ ir t. t. tik gilina šią abejonę. Be to, žmogus pasijautė visa ko šeimininkas, valdovas ir dar nuolatos… blyksintis klausimas: o kas, jeigu nieko nėra?

 

Fiodoro Dostojevskio herojus teigia: „Jei Dievo nėra, tai viskas galima“. Todėl savęs klausiu, ar mano gyvenimas turi būti nenusisekęs, jei gyvenu tik čia ir dabar, o po mirties – nieko. Jei man labai nesiseka arba gyvenimas tampa nebepakeliamas, kančios nežmoniškos, tai kam kentėti, gal geriau išeiti. Ne veltui Karlas Jaspersas sakė, kad vienintelė filosofijos problema – savižudybės problema, vienintelis klausimas – savižudybės klausimas. Jei Dievo nėra, atsiranda tuštuma, išmušti, sugriauti pamatai, kurie gyvenimą daro prasmingą, atsiranda absurdo nuojauta, beprasmybės jausmas, kuo jį pakeisti, todėl ir grįžta Sizifo mitai, keliami Kaligulos klausimai, kai kurių egzistencialistų pastangos sugrąžinti Dievą (pavyzdžiui, Karlas Jaspersas, Gabrielis Marselis, čia tinka paminėti net rusą Levą Šestovą, kurį daug kas vadina ortodoksų egzistencialistu), bet to jau nebeįmanoma padaryti, neįmanoma to, kas prarasta amžiams, sugrąžinti į pasąmonę, o ar ir reikia. Juk mes kalbame apie tikėjimą, o tikras akivaizdus žinojimas, pasak Imanuelio Kanto, sunaikintų, pamintų žmogaus laisvą valią, darau prielaidą, kad, žinodami tikrai Dievą esant, jei tai būtų aiškiai parodyta tam tikrais ženklais, visa žmonija, visi mes taptume vergais be laisvos valios, be pasirinkimo, apimti Visagalio šeimininko baimės. Juk ir mūsų malda prasideda: „Tikiu Dievą Tėvą, Visagalį…“. Taigi, tikiu arba ne.

 

Jau antrą šimtmetį mūsų mąstymą veikia ši abejonė, kai minime Dievą, pasak Emanuelio Levino, ateinantį į mūsų mąstymą, dabar jau atskirdami biblinį Dievą nuo filosofijos Dievo, nors dar pirmasis apie filosofinį Dievo ir biblinio (Abraomo, Izaoko ir Jokūbo) Dievo skirtį Vakarų filosofinėje tradicijoje kalbėjo Blezas Paskalis. Vėl noriu cituoti Frydrichą Nyčę, kalbėdamas apie esminį kardinalų pasikeitimą mūsų protuose ir pasąmonėje. Nyčė rašo, „kad anksčiau graikas Parmenidas sakė, kad negalime mąstyti to, ko nėra, nes – teigia Nyčė, – esame kitame gale ir sakome tai, kas gali būti mąstoma, turi būti fikcija“. O tai reiškia, pasak Arūno Mickevičiaus, „kad visa klasikinė mąstymo tradicija, ontologiškai grindusi ir garantavusi žmogiškąjį žinojimą, nebepatikima, fiktyvi. „Kas dabar, – klausia Nyčė, – kai šitas tikėjimas [Dievu] palaidotas, turės sugrįžti, nes stovėjo ant jo pamatų, juo rėmėsi, į jį buvo įaugę?“

 

O tada, kaip jau minėjau, dekadentizmas su visais -izmais, egzistencializmais, beprasmybėmis, Sizifo mitais, kaligulomis, postmodernizmu, ir, laimė, mūsų visų naujomis paieškomis, net Paulo Koeljo (Paulo Coelho) skaitymu, kurio gal ir nevertėtų pateikti kaip dvasingumo paieškų pavyzdžio, bet tai jau geriau negu nieko, mūsų šios dienos pamąstymai – tai irgi pastangos, asmeninės, individualios pastangos, kurios tik ir lieka beįmanomos, juk niekas jau Dievo negali duoti, kiekvieno kelias į jį individualus.

 

Taigi, „Dievas mirė. Ir mes jį nužudėme“, nužudėme, pratęsčiau savo pasąmonėje. Tik suvokus, įsisąmoninus šį lūžį galima naujai suvokti kai kuriuos XX a. antrosios pusės pasaulio ir lietuvių literatūros reiškinius, kultūros situaciją. Tik šiame kontekste, manau, ir tegalėjo atsirasti tokie mąstytojai ir jų knygos kaip Klaivo Stapleso Luiso „Tiesiog krikščionybė“, Gilberto Čestertono „Ortodoksija“, Peterio Vusto „Netikrybė ir rizika“, Josefo Ratzingerio „Krikščionybės įvadas“, Chose Ortegos I Gaseto, Migelio de Unamùno, Georgo Šteinerio „Tikrosios Esatys“, Iljos Prigožino „Tikrumo pabaiga“, Tomo Mertono ir Žako Mariteno, ir daugybės kitų veikalai.

 

Ir galbūt nereikia savęs toliau apgaudinėti, įrodinėti, kad nieko neįvyko, ypač sovietmečiu, taip ir norisi perfrazavus katalikiškąjį Tejarą de Šardeną tarti: „Mes visi žinome, kad žinome“. Juk tik „žmogus žino, kad jis žino“.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Komentarai (2)

  • Irena

    Ačiū Autoriui už prasmingą straipsnį, skatinantį apie daug ką susimąstyti.

  • Asta

    Puikus straipsnis. Pasaulio išminčiai sako:“Atimk iš žmogaus tikėjimą ir sunaikinsi žmogų.“ Norinčių atimti tikėjimą, šeimą, tautybę visada buvo ir bus, nes viso to netekęs žmogus praranda šaknis, vertybes , yra lengvai pasiduodantis manipuliacijoms, mobilus. Būtent tokio, be savasties, be tikėjimo, žmogaus pageidauja ketvirtosios industrinės revoliucijos darbdaviai.
    Tik atradusieji dievą gali būti stiprūs visomis prasmėmis ir išlikti. O jo toli ieškoti nereikia. Jis mumyse.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *