Dienų aktualijos, kaip apie jas kalbėtis su mokiniais?

Kęstutis Subačius
,
Vilniaus Antano Vienuolio prog-jos direktorius, lietuvių kalbos mokytojas ekspertas

„Kam tuomet kiekvienas žmogus turi sąžinę? Aš manau, kad pirmiausia mes privalome būti žmonės, o tik paskui piliečiai. Ne taip svarbu ugdyti pagarbą įstatymui, kaip tam, kas yra teisinga. Vienintelis įpareigojimas, kurį turiu teisę prisiimti, yra visuomet daryti tai, ką laikau teisingu. Gana pagrįstai sakoma, kad korporacija neturi jokios sąžinės; tačiau sąžiningų žmonių korporacija yra korporacija su sąžine.“

Henry David Thoreau „Apie pilietinio nepaklusnumo pareigą“

 

Artėja 80-osios holokausto pradžios Lietuvoje metinės, netyla ginčai dėl Petro Cvirkos paminklo, minėsime 1940-ųjų birželio 14-osios okupaciją. Šios ir kitos temos rūpi istorikams bei lituanistams. Kaip apie jas šiuolaikiškai kalbėtis su mokiniais?

Tad dar ir dar kartą apie kolaboravimą, prisimenant 1940 metų birželio 14 dienos okupaciją ir minint 80-ąsias holokausto pradžios Lietuvoje metines.

 

Europos protas per savo kelių tūkstančių metų raidos ir Tiesos, Tikrovės, Absoliuto ir absoliučios kalbos paieškų istoriją patiria nesėkmę, kitaip sakant, fiasko. Tai savo įžvalgomis, deja, priverstas pripažinti ir Leszekas Kolakowskis savo „Metafiziniame siaube“. Ir iš tiesų nuo Parmenido fragmentų laikų – Platono, Plotino, Proklo, Descartes‘o iki Bergsono, Husserlio, Heideggerio ir Sartro, neaplenkiant, be abejo, ir Nietzsche‘ės, Sofijos meilėje žmonija nerado to, kuo dabar galėtų pasiremti, tai yra būtų įsitikinusi, neabejotų, nedvejotų Būties ir Nebūties, Vienio ir Absoliuto idėjos egzistavimu. Tad atmetę visus filosofavimus ir nardymus proto ir nuojautų gelmėse, galėtume nukreipti savo valią sąžinės link. Man atrodo, kad sąžinė yra primiršta sąvoka valstybės, visuomenės sanklodoje, jau nekalbu apie teismus ir teisingumą. O juk, susigrąžinę ją kaip moralės, dorovės kriterijų, galėtume kurti daugmaž padorų gyvenimą valstybėje, ji būtų moralės pagrindas mūsų sprendimuose.

 

Sąžinės virpesį aš tapatinčiau su empatija. Kaip žinia, empatija yra viena iš intelekto sudedamųjų dalių, jei ne svarbiausia. Gaila, kad šis žodis dabar yra dažnai nuvalkiojamas, subanalinamas įvairiuose seminaruose, juo manipuliuojama abejotino lygio paskaitose ir t. t. Deja, empatijos beveik neaptinkame valdžios sprendimuose ar poelgiuose, jos, drįsčiau teigti, nebeliko mūsų valstybės sampratoje. Be jos, manyčiau, taps neįmanoma Lietuvos, kaip valstybės, sėkminga egzistencija, išlikimas. Juk nebūtina nugyventi dešimtis kitų gyvenimų, kad suprastum, ką jaučia atstumtasis, nelaimėlis, nusikaltėlis, neturtėlis, ar tik nevykėlis. Pabandykite juos suprasti, pajausti, negerbiami valdžios atstovai. Manau, kad nei Fiodoras Dostojevskis, nei Jonas Biliūnas ar Jurgis Savickis neteisino nusikaltimo, jie bandė suprasti, suvokti, kodėl žmogus taip pasielgė, t. y. pabūti jo vietoje.

Pexels.com nuotr.

Gana seniai, vieną pavasarį, Palangoje vykusioje Lituanistų konferencijoje tuometis Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorius, o vėliau ir Lietuvos Respublikos kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas savo pranešime palietė aktualią ir skausmingą kolaboravimo temą, minėdamas Česlovo Milosz‘o prieškarinį pokalbį su lenkų tragiško likimo dramaturgu ir mąstytoju Stanislovu Ignaciju Vitkevičiumi, taip pat išsamiai pasakojo apie tragišką prancūzų poeto Roberto Brasillach‘o gyvenimo baigtį, kuris už kolaboravimą ir simpatijas naciams – sušaudytas… Kartais savęs klausiu, ar yra toks jau didelis skirtumas tarp okupacijų (sovietinės ir nacistinės), juk, ar buvome okupuoti penkiasdešimt metų, ar kaip Vakarų Europa vos šešetą, ar tai iš esmės keičia kolaboravimo esmę. Kažkodėl visi sutariame ir sutinkame, kad Europoje buvo elgiamasi teisingai (neminiu dabar pokario Prancūzijoje vykusių linčo teismų), kai perkopusį per devyniasdešimtmetį Nobelio laureatą Knutą Hamsuną teisė už prieškario kelionę (ir ne tik) pas fiurerį, kad visą dešimtmetį nacių laikais problemų dėl dėstymo universitete turėjo filosofas Martynas Heideggeris, kuris buvo priverstas išeiti į pensiją, kad panašių problemų patyrė pasaulinio garso dirigentas Herbertas von Karajanas, kad nepaliko visuomenė ramybėje ir kompozitoriaus Carlo Orffo, garsiosios „Carmina burana“ autoriaus. Teisiami buvo poetas Ezra Poundas ir rašytojas Louis-Ferdinandas  Celline‘as ir dar daugelis kitų. Taigi, kai kalbame apie Vakarus, mes vieningi ir sutariame, kad kolaboravimas turi būti įvardintas ir nubaustas. Tikrai nemanau, kad reikėtų dabar, praėjus tiek metų, vėl pradėti kaltųjų paieškas, visi sutariame, kad visais laikais reikėjo statyti tiltus, gydyti žmones, mokyti vaikus, nors ir sakoma, kad yra laikotarpių, kai mūzos tyli. Matyt, teisus buvo a. a. prof. Česlovas Kudaba teigdamas: „Juk žmones, jei jie ir gražūs, verti pagarbos ir net meilės <…> vertinti reikia ne tik už tai, ką padarė, bet ką daro ir gali padaryti“. Prisimindamas praeitį profesorius empatiškai apgailestavo: „Reikia suprasti tą nelaimę. <…> Juk nelaimė. Supilkime žemės kalnelį visi, užritinkime akmenį ir tyliai nueikime nauja kryptimi. Patikėkit, ne dėl savęs kalbu, o dėl mūsų“. Manau, kad mes turėtume kalbėti tik apie tokį kolaboravimą, kuris per penkiasdešimt metų ideologiškai stiprino sovietinę sistemą, kažkada gi Stalino laikai pasibaigė ir jau bent tada galima buvo labai daug ko nebedaryti, nebedalyvauti blogyje. Juk ir mano minėti asmenys buvo teisiami ne už aktyvų elgesį nacių nusikaltimuose, jų autoritetas, žinomumas darė jų simpatijas naciams pavojingesnes galbūt už konkretaus nacistinės ideologijos nešėjo veiksmą. Jais juk tikėta, na ir kas, kad minėtasis humaniškiausios profesijos atstovas, tai yra gydytojas, beje, praktikavęs pačiuose skurdžiausiuose neturtėlių kvartaluose, tikrai savyje, matyt, turėjęs empatijos, puikiausias stilistas ir rašytojas Louis-Ferdinandas Celline‘as, paduotas į teismą paties Žano Polio Sartro, iš užsienių laiškuose bandė teisintis ir gintis, kad žydai neva, turi būti jam dėkingi už tai, ką jis galėjo jiems padaryti, bet nepadarė.

 

Na, bet grįžkime į Lietuvą. Seniai savęs klausiu, kodėl Lietuvoje galėjo rastis tiek daug žydšaudžių, manau, Sigito Parulskio „Tamsa ir partneriai“ į šį klausimą neatsakė. Vis galvodavau, iš kokių žmonių galėjo rastis žmogžudžiai. Gal iš tų kaimo bernų, kurių gimines keturiasdešimtaisiais ir keturiasdešimt pirmaisiais nukankino, nuteisė, sunaikino, gal iš tų nemąstančių būtybių, kurių neapykanta ir mizantropija giliai glūdėjo ir tik reikėjo tam tikro momento, tam tikro keršto postūmio, dalelės propagandos ir jie nuėjo… Ir tik neseniai suvokiau, ne,  ne, dauguma ne iš jų, o iš tokių kaip Jurgio Savickio Dalba, kuris ir į bažnyčią sekmadieniais vaikščiojo, ir su kunigu po mišių šnekučiavosi, ir arbatėles gėrė, kurių, sakyčiau, gal nemažai ir dabar aplink mus vaikšto. Įsiskaitykime dar kartą „Ad astrą“. Tik tokie galėjo vėliau pakelti ranką ir prieš savus žydus, ir prieš savus lietuvius. Gaila, kad Jurgio Savickio „Vagies“ berniūkščių tėvynėje buvo mažuma. Pavyzdžiui, Danijos karalius, vokiečiams išleidus įsakymą, kad žydai privalo vaikščioti gatve prisisiuvę geltoną Dovydo žvaigždę, pirmasis protestuodamas tai padarė. Yra dar ir kita moralinė tiesa, kai sveriame poelgius: „Atleisk jiems, jie nežino, ką daro“. Ar tikrai nežinojo?

 

Česlovas Miloszas geriausioje savo knygoje apie sovietinį mąstymą „Pavergtas protas“ vartojo „ketmano“ sąvoką. Terminas ar reiškinys, kaip jį vadino autorius, yra atėjęs iš Rytų, iš musulmoniškojo pasaulio. Česlovas Miloszas pirmą kartą jį aptinka rasizmo pradininko ir, pasak autoriaus, labai pavojingo rašytojo Arthur‘o Gobineau‘o raštuose. Anot Arthuro Gobineau‘o ir musulmoniškųjų Rytų, „žmogus, žinąs tiesą, neprivalo savojo ASMENS, SAVO NUOSAVYBĖS IR PADĖTIES  IŠSTATYTI aklumui, įdūkiui ir pykčiui tų, kuriuos Dievui patinka klaidinti ir laikyti paklydime“. Šis apibūdinimas tinka sovietinio laikotarpio ketmanams. Tuo labiau tą pripažįsta ir pats Česlovas Miloszas teigdamas, kad „vis dėlto ketmanas, jo pačios griežčiausios ir asketiškiausios formos, yra visuotinai praktikuojamos liaudies demokratijos šalyse.“ Nebandysiu dabar giliau skverbtis į ketmano, t. y. sąmoningo prisitaikymo ir net pataikavimo (vėlgi sąmoningo) vardan gero, patogaus savo paties gyvenimo, net ir žinant, jaučiant savyje tą kitą tiesą, analizę. Paminėsiu tik, kad Česlovas Miloszas išsamiai aprašo ketmano porūšius: tautinį, revoliucinės skaistybės ir net estetinį, būdingiausią mūsų sovietinei inteligentiškai tikrovei. Iš tiesų kolaboravimo, prisitaikymo ir, be abejo, sąžinės temos yra pabodusios. Gal užtektų paminėti keletą knygų, kurias vertėtų perskaityti kiekvienam, kad daugiau nekiltų abejonių dėl iš sovietmečio atsineštos naštos – destrukcija mūsų protuose. Manau, kad užtektų Nerijos Putinaitės „Nenutrūkusios stygos“ (autorė puikiai suvokia sovietinio palikimo nelaimes) ir Leonido Donskio „(Ne)apykantos formų“, (šią knygą geriau suvokti padėtų dar kelių autorių, minimų ir analizuojamų „…formose“, perskaitymas. Pavyzdžiui, Luoiso Dumonto „Esė apie individualybę“ ir Ernesto Gellnerio keletą lietuviškai išleistų knygų). Tad kodėl vėl vis grįžtame prie tų skausmingų klausimų? Atrodo, turėtų būti sudėti taškai. Taip, kaip Europoje tai padarė Hannos Arendt „Totalitarizmo ištakos“, Česlovo Miloszo „Pavergtas protas“ ar grožinė George‘o Orwello „1984-ieji“. Kodėl mes bijome savęs? Kodėl istoriko Mindaugo Tamošaičio monografijas „Didysis apakimas“ ir „Vinco Krėvės-Mickevičiaus politinę biografiją“ priimame gan priešiškai arba nutylėdami? Dar romėnai sakė: „De mortuis nil nisi verum“ (Apie mirusį arba nieko, arba teisybę). Galima ginčytis dėl monografijose kai kurių faktų traktavimo pagrįstumo, gal netikslumų, bet moralinės įžvalgos ir vertinimas, sakyčiau, nekelia abejonių, jei empatiškai bandome suvokti, pajausti, klausti, kaip patys būtume pasielgę. Empatija ir yra kaip ginklas, kuris užkerta kelią savęs menkinimui ir nuvertinimui, net niekinimui. Apsiginklavus empatija, aišku, jei ji tik egzistuoja sąmonėse tų, kurie daro įtaką, savo veikla ir žodžiais veikia šių dienų mintį, pavyktų atgauti orumą net praeities klaidų akivaizdoje.

 

Pabaigoje vis dėlto tenka apgailestauti, kad vis dar dominuoja, pasak Ortegos I Gaseto, masių žmogaus nuomonė, o sąlygas kai kur diktuoja, sakyčiau, dar baisesnis – vidutinybė. Ir kaip teigia minėtasis Ortega I Gasetas: „Mūsų dienų vidutinybei, šitam naujajam Adomui, niekad net į galvą neateina suabejoti savo tobulumu, jo pasitikėjimas savimi išties panašus į biblinį, kaip tikro Adomo“. Vidutinybė vis dar triumfuoja politikoje, manyčiau, bando įsitvirtinti, o kai kur įsitvirtino ir akademinėje visuomenėje. Bet vidutinybei tikrai svetima empatija ir sąžinė. O taip norėtųsi, kad valstybę valdytų ir darytų vis didesnę įtaką, ne, ne Platono filosofai, o žmonės, kurie galėtų ir norėtų, perfrazavus pradžioje cituoto Henry David Thoreau‘o mintį: „Geriausia, ką žmogus gali padaryti savo kultūrai, kai jis yra turtingas, – pamėginti įgyvendinti sumanymus, kuriuo jis puoselėjo, kai buvo neturtingas“. Taigi perfrazuodami ir pakoreguodami, t. y. pritaikydami sau, galime sakyti: bandykime įgyvendinti tai, ką puoselėjome būdami nelaisvi. Ir tada nereikės prisiminti Konfucijaus, kuris sakė: „Jei Valstybė tvarkoma proto principais, tuomet skurdas ir vargas yra gėdos dalykai; jei Valstybė nėra tvarkoma proto principais, tuomet turtai ir titulai yra gėdos dalykai“. Deja.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *