Didžiuojuosi kiekvieno mokinio pasiekimais

Marytė MARKEVIČIENĖ – viena iš penkių mokytojų, kuriai šiemet įteikta Metų mokytojo premija. Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos mokytoja ekspertė išugdė daug gabių ir žymių akordeonistų: Martyną Levickį, Tadą Motiečių, Eglę Bartkevičiūtę ir daugelį kitų. Jos mokiniai ne kartą laimėjo daugelyje Lietuvos ir tarptautinių konkursų, tapo Karalienės Mortos premijos laureatais ir diplomantais. Pedagogei suteiktas Šiaulių miesto garbės piliečio vardas, už nuopelnus Lietuvai įteiktas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medalis.

 

Papasakokite apie savo pedagoginio darbo patirtį. Ar visada norėjote būti mokytoja?

Pirmiausia pažinau tėvelių profesijos paslaptis – jie buvo siuvėjai, man patiko siūti lėlėms drabužius. Vėliau susidomėjau mokytojo profesija. Mano pirmoji mokytoja Nijolė Remeikienė buvo tas žmogus, į kurį norėjau būti panaši. Ji mus mokė, mylėjo, rūpinosi. Už tai, kad esu muzikos pedagogė, tariu ačiū muzikos mokytojams Zenonui Ragulskiui, Olgai Gusakovai, a. a. docentei Zitai Abromavičiūtei.

Nuo 1970 m. varstau Šiaulių S. Sondeckio menų gimnazijos duris. Buvau tuometinės Šiaulių aukštesniosios muzikos mokyklos mokinė, o nuo 1978 m. dirbu akordeono specialybės mokytoja. Ši mokykla mane užaugino, išmokė, tapo antraisiais namais. Čia jaučiuosi reikalinga. Džiaugiuosi visais savo mokiniais, kiekvieno pasiekimais. Dalis tapo atlikėjais ar pedagogais, dirba kultūros srityje, dalis pasirinko kitą profesiją, yra savo srities specialistai ir muzikos mylėtojai. Džiaugiuosi, kad Šiaulių krašte subūrėme draugišką ir darbštų bendraminčių kolektyvą, kurį vadinu „mūsų akordeonistų šeima“. Mus vienija bendri siekiai, mūsų dėka Šiaulių krašte skamba akordeono muzika, o vizitine kortele tapo tarptautinis festivalis „Linksmasis akordeonas“, per kurį vyksta konkursas, seminaras, koncertai. Šiaulių krašto akordeonistai muzikuoja jungtiniame mokinių ir mokytojų akordeonistų orkestre, groja tarptautiniame akordeonistų orkestre „Baltic Tremolo“ drauge su Latvijos ir Estijos akordeonistais.

 

Kokius regite savo mokinius?

Vaikai yra smalsūs, nori viską greitai sužinoti ir išmokti, išbandyti, sugeba sparčiai rasti reikiamą informaciją, bet daugeliui kai kurie dalykai greitai atsibosta. Šiuolaikinis vaikas drąsiai reiškia savo nuomonę, renkasi pats ir pasirinkdamas nejaučia baimės arba priklausomybės nuo suaugusiojo nuomonės. Jeigu suaugęs žmogus jam daro spaudimą, vaikas leidžia sau pykti, reikšti nepasitenkinimą. Taip jis gina savo poziciją, išreiškia pasirinkimą. Suaugusieji dažnai vieną ar kitą darbą daro dėl to, kad reikia, vaikai remiasi žodžiu „noriu“.

Šiandien suaugusieji iš vaikų mokosi mandagiai ginti savo nuomonę, poreikius, džiaugtis kiekviena akimirka, kiekvienu, nors ir mažu, laimėjimu, domėtis jų pasauliu, į aplinką žiūrėti vaikų akimis. Būdami partneriais padedame žengti pažinimo keliu, nesistengdami perimti jų gyvenimo.

 

Specialybės pamokos muzikos mokyklose vyksta individualiai, per pamoką dirbate tik su vienu mokiniu. Ar tai suteikia galimybę geriau pažinti mokinį, tikslingiau su juo dirbti, ugdyti asmenybę?

Turime išskirtinę galimybę gerai pažinti mokinį, o drauge ir didžiulę atsakomybę už jauną žmogų. Padėję vaikui suvokti, kokie jo interesai, siekiai, galime priimti sprendimus, kaip to sieksime. Specialistai tvirtina, kad jau pradinėje mokykloje skleidžiasi vaiko pomėgiai, juos tinkamai plėtojant, galima išauginti puikius vienos ar kitos srities specialistus. Turime pateikti vaikui gražių žinomų siekiamos profesijos žmonių pavyzdžių, kurie jį įkvėptų siekti savo tikslo, aptarti, kokios savybės įžymybei padėjo įgyvendinti svajones, kokias pastangas jis pats įdėjo. Paprasta dirbti su tuo, kuris žino, ko nori, mums lieka tik išsiaiškinti lūkesčius ir toliau kryptingai vesti šiuo keliu, ugdyti asmenybę.

 

Kaip Jūsų mokiniai renkasi repertuarą? Kiek laisvės vyresnieji turi pasirinkti, siūlyti kūrinius patys?

Vadovaujantis programiniais reikalavimais ir atsižvelgiant į kiekvieno mokinio gebėjimus, siekius, sudaromas individualus mokymo planas ir individuali programa kiekvienam pusmečiui.

Mokymo programose nurodyti tik kūrinio žanro ir formos reikalavimai, visa kita yra mokinio ir mokytojo pasirinkimas. Netgi kūrinio sudėtingumo negalima tiksliai apibrėžti. Tai lemia ne tik pasirinkto repertuaro techninių ir meninių muzikos išraiškos priemonių sudėtingumas, bet ir specifiniai kiekvieno mokinio instrumento valdymo įgūdžiai. Jau pirmos klasės mokinys turi galimybę iš siūlomų pasirinkti norimą dainelę, pasiūlyti paties išsirinktą melodiją, sukurti norimą garsaeilį ar pamėgdžioti aplinkoje girdimus garsus. Taip skatiname kūrybiškumą, motyvuojame tolesniam kūrybiškam darbui. Džiaugiuosi kiekvienu kūriniu, kurį atsineša mokinys. Tai ypač svarbu ruošiant programas koncertams, renkant repertuarą ansamblio disciplinoms. Mokiniai noriai instrumentuoja kūrinius savo ansambliams, dažnai sukuria improvizacijas. Kiekviena nauja programa užtikrina mokinio profesinį augimą, leidžia jam naujai atsiskleisti, įgyti naujų įgūdžių.

 

Ką mokiniams suteikia dalyvavimas konkursuose? Suprantama, kad sėkmingi pasirodymai, laimėjimai vaikus motyvuoja, o kaip jie reaguoja į nesėkmes, kai ne viskas pavyksta taip, kaip tikėjosi, kai kiti groja geriau?

Laimėjimo poreikis besimokančiajam yra labai svarbus. Jis turi grįžtamąjį ryšį ir skatina imtis tolesnės veiklos, siekti dar daugiau. Dalyvavimas konkurse jau yra laimėjimas. Visiškai nesvarbu, koks buvo įvertinimas. Mokiniai dirbo ir ruošėsi pasirodymui, parodė, ką gali, nugalėjo save, pamatė, ką gali bendraamžiai, sužinojo, ko turi siekti. Ne kartą grįžę iš tarptautinių renginių ugdytiniai yra pasakę: „Aš tik dabar supratau, ką reiškia groti, kiek ir kaip reikia tą daryti, ko siekti.“ Taip yra ir su pradedančiaisiais, ir su pažengusiais atlikėjais. Konkursai yra skirtingų lygių, tad mokytojas tiek programas, tiek konkursus savo ugdytiniams privalo parinkti atsakingai, atsižvelgti į jų galimybes ir pasiekimus. Džiugu, kai mokiniai supranta, kad svarbiausia dalyvauti, turėti siekį.

 

Išugdėte daug talentingų atlikėjų. Kaip įkvepiate, motyvuojate mokinius, kokiais metodais padedate siekti meno aukštumų?

Nėra negabių mokinių: vieniems norimą rezultatą pavyksta pasiekti greičiau, kitiems tenka skirti daugiau laiko ir dėmesio. Stengiuosi kiekvienam parinkti skirtingus darbo metodus. Svarbu neužgniaužti išraiškingumo ir kūrybiškumo pačioje mokymo pradžioje. Mokinys nori kuo greičiau pasidžiaugti darbo rezultatais, pasidalyti pasiekimais su tėveliais, draugais, būti išgirstas. Gražiai atliktos paprastos užduotys paskatina kūrybiškumą ir motyvuoja tolesniems siekiams. Tik pamažu didinant kiekybinius ir kokybinius reikalavimus, mokantis muzikos su malonumu pavyksta pasiekti norimų rezultatų.

Meninis ugdymas dažnai vis dar suprantamas tik kaip talentingų vaikų rengimas menininko profesijai, nors didelės dalies mokinių tikslas tėra tik kokybiškas, kryptingas meninis ugdymas. Mokydami vaikus bendrauti, bendradarbiauti, intelektualiai ir kūrybiškai reikšti mintis, įgyvendinti sumanymus, įsilieti į visuomeninį gyvenimą ir rasti jame savo vietą, privalome pačius gabiausius kryptingai vesti muziko profesionalo keliu. Visada buvo ir bus reikalingi geri pedagogai, profesionalūs atlikėjai, dėmesingi ir reiklūs klausytojai. Man rūpi ir atlikėjas, ir klausytojas, ir dvasinga asmenybė.

Vaiko talentas priklauso nuo mūsų meilės, kantrybės, valios, nuoseklumo, ryžto. Skatinti motyvaciją – kasdienis mokytojų ir tėvų darbas. Tik sutarus visoms trims grandims galime tikėtis norimų rezultatų.

 

Išmokti groti muzikos instrumentu nėra lengva, reikia kasdienio įdirbio. Ar nebūna taip, kad mokiniai nori greito rezultato, pasimokę kelerius metus nebenori mokytis toliau? Ką tokiu atveju darote ir kaip derėtų elgtis tėvams? Kai kurie neleidžia vaikams išeiti, laikosi nuostatos, kad jei pradėjo lankyti muzikos mokyklą, ją turi ir baigti.

Groti instrumentu – tai ne tik įsisavinti jo valdymo įgūdžius. Ugdomi bendrieji muzikiniai gebėjimai: perskaityti, suprasti, pajusti, atkurti ir perteikti klausytojui pasirinktą kūrinį.

Instrumento mokytojas pirmiausia turi būti tiesiog mokytojas. Neužtenka išaiškinti muzikos kūrinio turinio, išraiškos priemonių, perteikti atlikimo technikos elementų, pedagogas privalo užkrėsti mokinį muzikos kūrinio charakteriu, sudominti turiniu ir išraiškos priemonėmis, organizuoti individualų darbą taip, kad mokymasis namuose vyktų ne iš pareigos, o todėl, kad vaikui įdomu, jis to nori…

Šiuo metu, kai vystosi modernios technologijos, žmogaus dvasinės kultūros ir meno temos yra mažiau matomos. Mažėja šeimos dėmesys meniniam vaiko lavinimui, pasitenkinama tik jo mažiausia dalimi arba meno mokyklų lankymas tampa prestižo, elitinio išsilavinimo reikalu. Kartais tėvai leidžia vaikus muzikuoti tik dėl užimtumo, tada ir atsitinka taip, kad nebesinori baigti mokyklos. Jeigu mokytojas yra mokinio draugas, individuali programa suderinta su jo interesais, mokymo(si) aplinka yra patraukli, pamokos įdomios ir mokinys turi kur atsiskleisti, šios problemos neturėtų būti. O jei jau taip nutinka, reikia išsiaiškinti, ką mokinys tikėjosi sutikti muzikos pasaulyje ir ko jame nerado, į kuriuos savo atsineštus klausimus negavo atsakymo, išsiaiškinti viso to priežastis ir rasti kompromisą. Kuriam laikui padarius kai kurias nuolaidas pavyksta ugdytinį sugrąžinti į muzikos garsų šalį. Beveik visais tokiais atvejais mokinys būna laimingas ir vėliau padėkoja už paskatinimą mokytis.

 

Esu laiminga, kad gyvenu Lietuvoje, turiu puikią šeimą, kuri visada mane supranta, mėgstamą darbą, kuris leidžia prisiliesti prie didžiausio mūsų mažos tautos turto – žmogaus ir kultūros, didelį bendraminčių akordeonistų būrį, nuoširdų, draugišką kolektyvą – Šiaulių S. Sondeckio menų gimnazijos bendruomenę. Kiekvieną dieną mokau mokinius kurti grožį ir dovanoti jį kitiems.

 

Dėkoju už pokalbį ir linkiu kūrybinės sėkmės.

 

Dovilė ŠILEIKYTĖ

 

 

 

 

 

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.