Didžiausia sėkmė – bendradarbiauti!

Aušra Židžiūnienė

Visai neseniai nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje organizuotas seminaras „Vaikų ir paauglių naudojimasis medija“. Tema – įdomi ir aktuali visai visuomenei. Nesuspėjus jame sudalyvauti, nutarėme vieną iš seminaro organizatorių, psichologę Miglę MOTIEJŪNĘ, pakalbinti „Švietimo naujienų“ redakcijoje. Taip turėjome galimybę išgirsti atsakymus į daugybę skirtingų klausimų, paliesti šiandieninėms šeimoms itin aktualias temas, gvildenamas trijų psichologių komandos.

 

Migle, esate psichologė, turite nemaža įvairios patirties, kaip atėjote (o gal kartu sukūrėte) į komandą „Sąmoninga šeima“? Kaip manote, kodėl vis labiau randasi poreikis, kurtis panašioms organizacijoms?

Esame trys suinteresuotos psichologės. Kelią pradėjome nuo grupinių užsiėmimų tėvams ir vaikams. Pirma mintis buvo rengti grupinius susitikimus tėvams, tačiau susidūrėme su iššūkiu, kad tėvai neturi, kur palikti vaikų, todėl nusprendėme grupinius susitikimus organizuoti tėvams ir vaikams kartu. Be to, pajutome, kad, koncentruodamiesi tik į vieną amžiaus grupę, t. y. vaikus, negauname efekto, kurio siekiame. Tarsi pagelbstime vaikui, bet jis sugrįžta į šeimą, kurioje esama sunkumų ir visos mūsų pastangos nueina perniek. Bedirbdamos pastebėjome, kad tam tikri sunkumai kyla ne tik iš netinkamų tėvystės įgūdžių ar vaikų tam tikrų negebėjimų, bet iš visos visuomenės kaitos. Kalbu apie vis svarbesnę vietą užimančias informacines technologijas bei temą, kurią, sakyčiau, tarsi palikome, apleidome – tai seksualinis švietimas. Taip išplėtėme temų lauką. Suvokėme, kad tokios informacijos be galo trūksta. Taigi „Sąmoninga šeima“ – tai trijų psichologų komanda, gvildenanti itin svarbias visuomenei temas ir dirbanti su šeimomis, kurioms reikia arba kurios ieško pagalbos.

 

Keletą pastarųjų metų ypatingai daug kalbama apie tėvystės įgūdžių ugdymą, tačiau 15 metų atgal, greičiausiai, būtume apie tai neišgirdę niekur. Sakykite, kas nutiko – ar dabartiniai tėvai užauga su daug menkesniais tėvystės įgūdžiais, nei kad ankstesnės kartos, gal greitai besikeičiančiame pasaulyje nebespėjame prisitaikyti, todėl visko nuolat reikia mokytis, o gal tiesiog sąmoningėjame?

Manau, kad vienareikšmiškai čia didelius nuopelnus derėtų priskirti Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymui, kuris draudžia prieš vaiką naudoti fizines bausmes, todėl tėvai privalo ieškoti kitokių išeičių, alternatyvų.

 

Kita priežastimi įvardyčiau tai, jog patys psichologai itin daug laiko ir pastangų investuoja į psichologo, kaip pagalbos specialisto, „reabilitaciją“. Mes, psichologai, vis dažniau kalbame apie tai, kad susidūrus su sunkumais, iškilus klausimams, ieškoti pagalbos yra natūralu, nuo to netampama nei „kvailesniu“, nei prastesniu. Žinoma, tai susiję ir su santvarkų pokyčiu. Anksčiau psichologiniai sunkumai buvo politizuoti, daugybė temų buvo įvardijamos draudžiamomis ir pan. Tuo tarpu, dabar esame laisvi reikšti savo mintis, kelti rūpimus klausimus.

Tam tikru šalutiniu veiksniu įvardyčiau užsienio kapitalo įmones Lietuvoje, kurios daug investuoja į įvairius personalo mokymus. Mokymai paprastai būna apie konfliktų sprendimą, emocinį socialinį klimatą ir t. t. Užsienio kapitalo įmonės visa tai daro todėl, kad remiasi tyrimais, teigiančiais, jog įmonė gyvuos tol, kol rūpinsis kiekvieno iš savo darbuotojų gerove. Paprastai, tokie darbuotojai įgyja nuovoką, kas yra socialinė emocinė gerovė ir visa tai neša į savo šeimą. Tad iš dalies dėl suaktyvėjusio domėjimosi socialiniais emociniais bei pozityvios tėvystės įgūdžiais galima dėkoti užsienio kapitalo įmonėms.

 

Ir norisi paneigti mintį, kad tėvų kartos kažkaip ypatingai keičiasi. Kalbėti apie ankstesniąją tėvų kartą, kaip apie visažinius, neieškojusius pagalbos ir nekėlusius klausimų apie tai, kaip būti geriausiais tėvais savo vaikams – nėra pretekstų. Galiu pasidalyti patirtimi, kurią įgijau dėstydama Vilniaus kolegijoje. Kalbantis su studentais apie fizines bausmes, emocinį smurtą, dar nebuvo taip, kad nei vienas iš auditorijos nepasakytų, jog tokios patirties ir jo gyvenime būta. Vadinasi, jų tėvai tikrai netaikė geriausių ugdymo metodų, kokių galima tikėtis. Dabar šie jauni žmonės turi tarsi „valyti“ praeitį iš savęs ir įveikti visus skaudžius, dar vaikystėje patirtus, išgyvenimus. Dabartiniai tėvai, dažniau praveriantys psichologo duris, tikrai nėra prastesni. Ir čia reikėtų kalbėti ne tik apie socialinių emocinių įgūdžių formavimą, bet ir apie atsparumą, rūpinimąsi savo sveikata. Psichologija apima tiek daug įvairių aspektų, o mes taip mažai apie juos žinome. Tik vėlgi, dažniausiai pagalbos kreipiasi ta visuomenės dalis, kuri yra pakankamai sąmoninga, ta, kuriai tarytum trūksta paėmimo už rankos ir palydėjimo tinkama kryptimi. Tie, kuriems iš tiesų reikia pagalbos – neateina. Dažniausiai jų tikėjimas susiveda į tai, jog stiprus žmogus į psichologus nesikreipia.

 

Migle, bet ką daryti? Kaip keisti visuomenės požiūrį? Kaip iki jūsų atvesdinti tuos, kuriems išties reikia?

Čia jau yra iššūkis. Geriausia sėkmė būna tuomet, kai pavyksta bendradarbiauti, surasti priėjimą prie žmogaus, nuo kurio jis atsispyręs pats suvoktų, jog jam reikia pagalbos – bet čia jau kalbu apie tai, kai mes žinome, kam reikalinga pagalba. Tuo atveju, galime atrasti to žmogaus poreikius, kurių jis dėl patiriamų sunkumų negali patenkinti. Tai – ilgas ir sudėtingas darbas.

 

Kitas – daug nemalonesnis kelias – kalbėjimas apie įstatymo pažeidimą ir tai, jog daugiau taip tęstis negali. Kartais mes, psichologai, negalime vilkinti laiko, bendraudami su tėčiu ar mama, nes suvokiame, kad vaikas jau dabar, kiekvieną dieną patiria žalą. Tiesiog turime užkirsti tam kelią.

Be galo svarbu, kad visi tėvai ugdytųsi socialinius emocinius įgūdžius, tačiau suvokiame, kad taip negali būti. Tėvai, kurie neatsižvelgia į vaikų įgūdžius, tikėtina, naudoja netinkamus ribų nubrėžimo metodus.

 

Kokių įgūdžių dažniausiai trūksta tėvams? Kokios pagalbos jie paprastai ieško ir kokių pirminių patarimų turite jūs?

Dažniausiai tėvai kreipiasi dėl to, kad nežino, kaip nubrėžti vaikui ribas, kaip jų laikytis. Priėmę Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą be fizinių bausmių tarsi atėmėme iš tėvų įrankį, bet nedavėme to, kuo galėtume fizines bausmes pakeisti. Tėvai dažnai pasakoja, kad nepavyksta susitvarkyti su vaiku, nežino, kaip pažaboti jo netinkamą elgesį ir pan. Iš tiesų, tėvai nemoka nubrėžti ribų, kad vaikai jas suprastų, paisytų, bet nebūtų žalojami. Kitas dažnas klausimas – kaip susitvarkyti su itin stipriomis vaiko emocijomis, pavyzdžiui, su vaiko pykčio raiška arba stipriu užsidarymu savyje?

 

Pagrindinis mano patarimas tėvams ir pedagogams būtų, kad svarbu išmokti suprasti, kuo skiriasi bausmės nuo pasekmių. Paprastai, visi sakome, jog bausmės ir pasekmės skiriasi, bet kai mėginame tai perteikti savo elgesiu, pasirodo, jog visiškai nesiskiria. Pedagogai, pasodindami vaiką ant kėdutės, kad šis nurimtų – tai traktuoja kaip pasekmę. Bet, jeigu žeminame vaiką, verčiame jį jaustis nepatogiai, turėdami tikslą, kad jis nekartotų elgesio ir nenorėtų elgtis blogai – tai bausmė, o ne pasekmė. Pasekmė – kai vaikas mokomas loginio ryšio tarp to, kas vyksta jo gyvenime ir to, kas vyks, kai jis užaugs. Pavyzdžiui, vakare vaiko neina priprašyti, kad šis eitų miegoti, nors ryte reikia anksti keltis. Būtų gerai turėti pasakų laiką, kaip vakaro ritualą, nes jos itin padeda atrasti priežasties-pasekmės ryšį. Tuomet vaikui galima paaiškinti, kad, jeigu dabar eisime praustis ir gulsimės į lovytę – dar spėsime paskaityti knygutę, bet, jeigu tu toliau žaisi, tuomet pasakos nebus. Klausiame, ką jis norintis pasirinkti? Taip vaiko neverčiame, bet leidžiame rinktis ir priimti pasekmę. Labai svarbu visa tai taikyti nuosekliai. Visuomet svarbu atspindėti vaiko jausmą: „Matau, kad tu dar labai nori pažaisti, kad tau liūdna eiti miegoti ir pan.“ Tuomet jam pasiūlyti minėtus du variantus, iš kurių galima pasirinkti.

 

Šiandieniniai tėvai pernelyg daug tikisi iš vaikų. Jų lūkestis, kad vaikas sakytų: „aš labai supykau, man nepatinka, kai tu taip darai, sakai ir pan.“. Nors dažniausiai patys tėvai apie jausmus nekalba. Vaikai nemoka įvardyti pykčio, negali apie jį pranešti. Svarbu legalizuoti vaiko pykčio raišką, t. y. turėti vietą, kur vaikas galėtų „ištaškyti“ pyktį. Pavyzdžiui, turėti pagalvę, kurią trankydamas vaikas išsikrautų, leisti plėšyti žurnalą, popieriaus lapą ar kt. Tereikia suprasti, kad vien tik turėti tokią vietą – nepadės. Tėvai turi rodyti tokio elgesio pavyzdį. Kitaip, tai taps eiliniu kampu, į kurį siunčiamas vaikas: „eik į kampą, paplėšyk laikraščius ir nurimk“. Tokiu atveju visa tai taptų bausme.

 

Turime suvokti ir tai, jog pyktis turi laiptelius. Vaikas negali staiga peršokti nuo mamos mušimo prie sakymo aš pykstu. Paprastai pirmas laiptelis būna „mušuosi“, antras – „mėtau daiktus“, trečias – „rėkiu“, o tik po to jau galiu pasakyti, kad „aš supykau“. Ne visi suaugusieji geba perlipti per šiuos laiptelius, tad naivu to tikėtis iš vaiko, bet tai yra siekiamybė.

 

Regis, prieš 20–30 metų vaikai labiau gebėdavo suvaldyti savo pyktį ir emocijas. Dabartiniams vaikams nėra pykčiui nepatogios vietos ar netinkamo laiko, ar aš klystu? Kaip tai nutiko?

Anksčiau vaikai mokėjo vengti bausmės. Iš esmės, jie darydavo tą patį, bet jei žinodavo, kad yra baudėjas, pakeisdavo elgesį. Tai nėra savikontrolė. Taip, tai moko būdo, kaip įveikti sunkumus, bet, ar šis būdas adaptyvus, tinkamas? Manyčiau, nevisai… Ko tikimasi iš šiandieninio vaiko: kūrybingo, laisvamaniško, gebančio dirbti iš namų žmogaus. Be galo svarbu, kad užaugęs žmogus gebėtų kontroliuoti savo elgesį nesant baudėjui. Gąsdinimo principas, veikęs anksčiau, dabar visiškai netinka.

 

Šiandien itin akcentuojamas socialinis emocinis vaikų ugdymas. Netgi yra teigiama, kad, jeigu vaikas puikiai moka skaičiuoti, kalba trimis kalbomis ir gauna aukščiausius įvertinimus, bet negeba suvaldyti savo emocijų – visi kognityviniai jo gebėjimai nebus svarbūs. Ką šiuo klausimu manote jūs?

Galiu tik sutikti su tuo ir patvirtinti, jog tai rodo ir moksliniai tyrimai. Iš tiesų gyvenimo sėkmę ne visuomet lemia kognityviniai gebėjimai. Gal čia reikėtų kalbėti ir apie itin gabius vaikus. Gabumas yra potencialas. Tam, kad jį išpildyčiau turiu turėti tam tikros patirties, tam tikrų įgūdžių ir pan. Juk neužtenka turėti potencialą būti smuikininku, kartu aš turiu būti pakankamai užsispyręs, atsakingas, gebėti planuoti laiką. Tėvai taip pat nustemba, kai gabus vaikas ypatingai jautriai sureaguoja į kasdieniškas situacijas ir negeba kontroliuoti jausmų. Iš tiesų, mes, suaugusieji, matydami vaiko gabumus, tikimės, kad jis taip pat gerai reikš ir emocijas, bet jis reiškia jas pagal savo amžių. Gali būti, kad vaikas protingas ne pagal savo amžių, bet emociniai įgūdžiai ugdosi įprasta tvarka.

 

Kokių patarimų turite tėvams ir pedagogams, besiorientuojantiems į vaikų socialinį emocinį ugdymą? Gal turite keletą esminių praktinių patarimų, kaip šiuo klausimu bendradarbiauti šeimoms ir mokykloms?

Kad ir kaip keistai beskambėtų, bet nėra blogai, kad tėvai skundžiasi pedagogais, kaip ir nėra blogai, kad pedagogai skundžiasi tėvais. Blogai yra tai, kad žodis „skųstis“ yra įgavęs neigiamą konotaciją. O juk dažnai skundžiame ne dėl to, kad linkime bloga, bet tam, kad padėtume ir užkirstume kelią grėsmei. Jeigu tėvai žaloja vaiką, būtina apie tai pranešti. Jeigu pedagogai elgiasi netinkamai, – svarbu apie tai pranešti. Kalbant apie tėvų ir mokytojų bendradarbiavimą, būtina akcentuoti organizacijų mikroklimatą. Vienas iš būdų, kaip galima pasiekti geriausių rezultatų, kad įstaiga neštų gero elgesio vėliavą ir tai iškomunikuotų tėvams. Labai gerai, kai darželiai ar mokyklos rūpinasi tėvams skirtais mokymais, organizuoja juos ir sutelkia tėvų bendruomenę. Taip tėvai įsitraukia į bendro elgesio modelį.

 

Be to, turime prisiminti, kad vaikas mokosi stebėdamas. Jeigu tėvai nori, kad vaikas elgtųsi tinkamai su informacinėmis technologijomis, jie taip pat turi tai daryti. Pavyzdžiui, nefotografuoti vaiko bet kur ir bet kada, nekelti jo nuotraukų į socialinius tinklus be jo sutikimo ir pan. Taip pat turime atsižvelgti į vaiko amžių, nes dažnai ir tėvai, ir pedagogai pamiršta, kad ne visi vaikai geba padaryti tokius dalykus, kokių iš jų tikimės. Tam, kad tėvai su pedagogais susikalbėtų, visi turi turėti tų pačių žinių, o tai galima pasiekti tik bendradarbiaujant bei pasitelkiant tėvus ir pedagogus šviečiančias įstaigas.

 

Pozityvi, atsakinga tėvystė kalba apie gebėjimus, kaip tėvams, suprasti, kas vyksta su mumis ir padėti vaikui suprasti, kas vyksta su juo. Prisiimti atsakomybę ir nepermesti jos vaikui. Tėvai mėgsta vaikams sakyti: „Ko tu čia pyksti?“ arba „Ko tu čia verki?“. Visi turime galimybę prisiimti atsakomybę už savo jausmus ir leisti vaikui išjausti.

 

Tėvai, susilaukę kūdikio, turi suvokti, kad tai yra kontraktas, kurį jie pasirašė visam gyvenimui. Kartais tėvai mąsto, kad iki darželio jie paaugins, o toliau jau ugdys, auklės ir mokys institucijos. Deja, taip nėra ir negali būti. Girdime tėvus sakant, kad jie neturi kasdien laiko, kurį galėtų skirti vaikams, bet juk laiką galima paskirstyti ir mažiau jo skirti tam, kas nėra taip svarbu, kaip kad ryšys su vaiku.

 

Svarbia mūsų ir mūsų vaikų gyvenimo dalimi tapo informacinės technologijos ir medijos. Skatiname vaikų IT raštingumą, bet kartu suvokiame ir elektroninėje erdvėje slypinčius pavojus. Kaip atrasti balansą tarp to, kas gerai ir to, kas daro neigiamą įtaką? Kaip paskatinti vaiką pasiimti reikiamą informaciją, plėsti trūkstamas žinias, bet nenueiti pernelyg toli ir netapti priklausomu nuo išmaniųjų įrenginių ir bendravimo virtualioje erdvėje?

Norisi dar kartą akcentuoti, kad vaikas mokosi stebėdamas. Informacines technologijas sunku sukontroliuoti plačiąja prasme. Negali vaikui pasakyti, kur jis gali eiti interneto erdvėje, o kur ne. Mano galva, vaikams vienas iš sudėtingiausių dalykų yra suvokti privatumą, todėl būtent tai jiems turime parodyti savo elgesiu. Pavyzdžiui, aš negaliu filmuoti persirengimo kambaryje, juolab, tokios informacijos negaliu niekur viešinti ir t. t. Vaikai turi žinoti naudojimosi IT taisykles: ką galima fotografuoti, kokiomis programėlėmis galima naudotis, ką galima skelbti socialiuose tinkluose ir t. t. Svarbu nusistatyti tam tikras šeimos taisykles, tada vaikui lengviau orientuotis, kas tinkama, o kas ne. Tėvai kartais padaro „meškos paslaugą“, norėdami apriboti vaiko prieigą prie IT: paslepia planšetę, atima telefoną, išjungia internetą. Tai nepadeda. Ką tokiu atveju daro vaikas? Jis ieško, kur rasti prieigą kitur. IT svarbi kiekvieno vaiko gyvenimo dalis. Socialiniai tinklais – jų komunikacijos būdas. Nepažiūrėję programėlės ir atėję į mokyklą, jie gali neturėti apie ką kalbėtis su draugais. Neverta apriboti, daug svarbiau – išmokyti teisingo elgesio interneto erdvėje ir supažindinti su pasekmėmis.

Skirstome vaikus ir kalbame apie skirtingas kartas, bet aš sakyčiau, kad iš esmės vaikai nesiskiria. Poreikiai, kuriuos vaikas tenkina, yra tie patys – tai noras priklausyti grupei, būti savarankišku ir vertinamu. Visa tai per dešimtmečius niekur nedingo, bet atsirado kita priemonė tam pasiekti. Tėvai turi ieškoti, kaip jų poreikius patenkinti kitaip. Jeigu yra poreikis išreikšti save, galime pakviesti senelius ir vaikas jiems surengs koncertą, jeigu jis mėgsta kelti nuotraukas į socialinius tinklus, galbūt, pagelbėtų stendas namuose, kur kabintumėte gražiausias, įdomiausias akimirkas ir pan.

 

Turbūt reikia atskirti vaikų IT įgūdžių skatinimą ir neatsakingą vartojimą. Galima išmokyti vaiką programavimo ir tai bus puikus įgūdis. Informacinės technologijos savaime nėra žalingos.

Kalbant apie išmaniųjų telefonų naudojimą ugdymo įstaigose – siūlyčiau tai apriboti bet dėl to turi susitarti visa bendruomenė. Tik taip niekas nebus nuskriaustas.

 

Pastebima, kad šiandien lieka vis mažiau pagarbos tarp vaikų ir suaugusiųjų, kaip atrodo Jums? Šiandieninė karta jau pamiršo kreipinį „jūs“, kai, tuo tarpu, prieš 20 metų joks vaikas nedrįsdavo to kvestionuoti. Kaip užmegzti pagarbų kontaktą įvairiais vaiko amžiaus tarpsniais?

Problema ta, kad dažnai vaikus išmokome paklusti suaugusiajam, bet jam labai sudėtinga suprasti, kur yra tas suaugęs. Penkiamečiui dvylikametis gali atrodyti pakankamai suaugęs. Ir kai jis penkiametį pakvies, pavyzdžiui, rūkyti ar daryti kažką dar blogiau, gali būti, kad, išmokytas paklusti vyresniam, vaikas, nesuvoks, jog čia kažkas bloga. Juk mes jam įvardijame, kad suaugusių reikia klausyti. Taip padidėja rizika paklusti tam, kam nereikia. Čia jau galima kalbėti ir apie seksualinę prievartą. Kai vaikui pasakome, kad jis turi paklusti suaugusiam, tuomet jis praranda galimybę pasakyti „stop“. Seksualinė prievarta dažnai vyksta artimųjų rate. Taigi, siekis tokios pagarbos gali labai sužaloti vaiką. Mano galva, anksčiau ar vėliau mūsų visuomenei reikės užaugti ir suvokti, kas yra tikroji pagarba ir kaip svarbu visuomenėje būti lygiaverčiais.

 

Kalbant apie ryšio su vaikais kūrimą, reikėtų pastebėti, kad niekas vakuume neatsiranda. Jeigu tėvai mažyliui vis kartoja „neturiu laiko“, tai ateina tokia diena, kai vaikui tėvų jau nebereikia. Neužmegztas ryšys vaikystėje, visiškai prarandamas. Jeigu gebėsime atliepti vaiko jausmus visą jo augimo laiką, tikėtina, neatsidursime ties ryšio praradimo riba. Su mažu vaiku atkurti prarastą ryšį dar yra galimybė, bet su paaugliu yra be galo sudėtinga. Tikėtina, kad be specialisto pagalbos to padaryti nepavyks.

 

Ačiū, Migle, už įdomų ir vertingą pokalbį.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.