Dėl Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo pakeitimo

Susipažinę su Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo Nr. I-1489 5, 14, 21, 29, 30, 34 ir 36 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 45 (1) straipsniu įstatymo projektu, aiškinamuoju raštu „Dėl Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo Nr. I-1489 5, 14, 21, 29, 30, 34 ir 36 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 45 (1) straipsniu įstatymo projekto“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 538 „Dėl Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo Nr. I-1489 5, 14, 21, 29, 30, 34 ir 36 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 45 (1) straipsniu įstatymo projekto pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui“, džiaugiamės, kad atkreiptas dėmesys į Specialiųjų ugdymosi poreikių (SUP) turinčius vaikus, pagalbą jiems, jų šeimoms ir mokykloms.

Rengiamasi nustatyti, kad asmenys, teikiantys specialiąją pedagoginę pagalbą, būtų įgiję universitetinį išsilavinimą, kad dirbant su mokiniais, turinčiais didelių ar labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių, ugdymo procesą gali vykdyti daugiau kaip vienas mokytojas, o kartu su mokytoju dalyvauti pagalbos mokiniui specialistai ir pan. Pritariame įstatymo projekte iškeltam tikslui ir uždaviniams, tačiau, būdami praktikai, kasdien dirbdami su specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiais vaikais, parengtame įstatymo įgyvendinimo priemonių plane matome daug abejonių keliančių pateikčių, neatitinkančių realaus mokyklos gyvenimo. Panevėžio miesto specialiųjų ugdymosi poreikių vaikų tėvai (globėjai,  rūpintojai),  Lietuvos surdopedagogų asociacija, klausos sutrikimą turinčių vaikų tėvai (globėjai, rūpintojai) ir jų artimieji labai sunerimę.

Dokumentuose teigiama, kad specialiųjų ugdymosi poreikių turintys mokiniai galės lankyti artimiausią jų gyvenamoje vietoje esančią bendrojo lavinimo mokyklą ir bus priimami lygiais pagrindais su kitais mokiniais, visos mokyklos privalės užtikrinti švietimo pagalbą. Minima ir tai, kad turėtų gerokai išsiplėsti pagalbos vaikui sistema: pamokose ir kitose veiklose dalyvautų du mokytojai, švietimo pagalbos specialistai, mokytojo padėjėjai. Jei klasėse ugdytųsi vaikai su klausos ar regos sutrikimais, numatoma daugiau alternatyvios komunikacijos priemonių.

Jau dabar didelei daliai mokyklų trūksta švietimo pagalbos specialistų (psichologų, specialiųjų pedagogų, mokytojų padėjėjų), o tikimasi surasti ir paruošti dar 6 100? Juolab, kad specialiųjų pedagogų / logopedų darbo valandas ruošiamasi pailginti iki 36 val. per savaitę. Tai reiškia, kad jų beveik dvigubai sumažės – dėl pailgintų valandų, šie specialistai galės dirbti tik vienoje įstaigoje. Specialistų trūkumas, manome, bus vienas kertinių, vykdant šio įstatymo įgyvendinimą.

Nors naujos Švietimo įstatymo nuostatos būtų įgyvendinamos palaipsniui ir galutinai įsigaliotų 2025 metais, nerimą kelia tai, jog rengiant šį svarbų ir didžiuliams pokyčiams įtaką darantį įstatymo projektą, nepateikti specialistų vertinimai ir išvados, kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai bei paaiškinimai. Labai abejojame, kad pasirinktas modelis teisingas.

Švietimo pagalbos finansavimo modelis jau dabar nepalankus švietimo įstaigoms. Šią naštą vėl planuojama perkelti savivaldybėms? Abejojame, ar nebus padaryta didelės žalos tiek specialiųjų poreikių turintiems, tiek gabiems mokiniams. Abejonių kelia ir specialiųjų ugdymo priemonių prieinamumas, kadangi Mokinio krepšelio lėšos pateks į „bendrą katilą“, o ne tiesiogiai specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems vaikams, sunku tikėti, jog bus tinkamai aprūpinta visomis jiems būtinomis priemonėmis. Klasėse, kuriose mokysis didelių ar labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių turintys mokiniai, nors ir dirbtų du mokytojai, kartu su švietimo pagalbos specialistais, produktyvaus darbo nebus. Praktiniais pavyzdžiais tai gali patvirtinti tiek specialiosiose, tiek bendrojo ugdymo mokyklose dirbantys pedagogai. Šiuo metu mokyklos taip pat priima specialiųjų ugdymosi poreikių vaikus, kuriuos, Pedagoginės psichologinės tarnybos, nukreipia pagal specialiųjų ugdymosi poreikių pirminio arba pakartotinio įvertinimo pažymas.

Kategoriškai, nesirenkant alternatyvų, naikinamos specialiosios mokyklos. Akivaizdu, kad kurčiųjų mokyklos yra mikrosociumas, todėl tik bendruomenėje, kurioje ugdosi tokie pat, turintys klausos negalią, mokiniai, dirba ir klausos negalią turintys specialistai, tik tokiu būdu galima pasiekti gerų rezultatų. Kurčiųjų ugdymas yra dvikalbis ir grindžiamas tuo, kad kurčiasis mokinys turi teisę įgyti išsilavinimą gimtąja – lietuvių gestų kalba, tuo pat metu mokydamasis ir žodinės lietuvių kalbos. Tai leidžia daryti išvadą, kad visų mokomųjų dalykų mokyti kurčiąjį turi pedagogai, gerai mokantys gestų kalbą.

Bet kokiems valstybės veiksmams, susijusiems su neįgaliųjų vaikų teisių užtikrinimu, atskaitos tašku turi būti  vaiko interesai. Nerimą kelia numatomas lavinamųjų klasių mokinių įtraukimas, vaikų, turinčių elgesio ir emocijų, autizmo spektro sutrikimų ir kt. Šiems vaikams skiriama ypatinga aplinka, pritaikyta individualiems vaiko poreikiams: lovos, vežimėliai, specialios kėdės, minkštasuoliai, keltuvai ir kt. Daugumai tokių vaikų skiriamas dietinis maitinimas, socialinės globos, sveikatos priežiūros paslaugos. Ypatingai didelę žalą patirtų lavinamųjų klasių bei kurti ir neprigirdintys mokiniai, nes jų bendruomenė labai maža.

Šiuo metu bendrojo ugdymo mokyklose mokosi kurčių mokinių, bet, dėl specialistų trūkumo, jie lietuvių gestų kalbos nemokomi. Dažnai, šie mokiniai, baigę pradines (ir ne tik) klases, pereina į specialiąsias ugdymo įstaigas, skirtas kurtiesiems ir neprigirdintiesiems. Klausos negalią turintis mokinys, nemokomas gestų kalbos, tad suaugęs, dažniausiai nepritampa nei  girdinčiųjų, nei  kurčiųjų bendruomenėse.

Norint, kad kurtiesiems būtų sudarytos sąlygos mokytis bendrojo ugdymo mokyklose, įgyti išsilavinimą jų gimtąja kalba, būtina sukurti veikiančią sistemą, kad visi pedagogai, visose ugdymo įstaigose galėtų ir privalėtų išmokti lietuvių gestų kalbą. Labai svarbu, ugdant klausos sutrikimų turinčius vaikus, kad kurtieji negali skaityti ir „klausytis“ akimis, tuo pačiu metu. O kaip organizuoti darbą mokytojui visai klasei? Mokytojas nuolat turi būti prieš kurčiąjį, nevaikščioti po klasę, nestovėti prie lango ir t. t. Kaip elgtis mokytojui, jei jis atsakingas dar už 15 ar 20 mokinių ir turi juos ne tik išmokyti, parengti patikroms, egzaminams? Kaip tuo pačiu metu  organizuoti darbą kitiems, ypač gabiems mokiniams? Kaip elgtis mokytojui, kai vaikui netikėtai kyla sveikatos sutrikimų, ištinka nevaldomų emocijų ar epilepsijos priepuolis. Ar gali bendrojo ugdymo mokyklos pedagogas įsigilinti į specialiųjų poreikių mokinių diagnozių specifikas, metodikas, darbo būdus?

Kompleksinės negalios vaikui ar kurčiajam tarp girdinčiųjų prisidės ir kasdienis begalinis nuovargis, ne tik psichologinis (tai nutiks neišvengiamai), bet ir fizinis. Vaikams, turintiems žymią negalią, būtina visiškai kitokia pamokos struktūra. Jiems reikia dažnai keisti veiklą, pailsėti, pavaikščioti ar pagulėti. Dėl sunkios negalios, fizinės, psichinės sveikatos, dažnai naudojamų medikamentų, šiems vaikams būtinas individualus, tausojantis režimas. Tai bus sunkiau, nei neseniai pasibaigęs nuotolinio mokymo(si) etapas. Net patiems stipriausiems mokiniams buvo sunku stebėti rodomą medžiagą ir pamokos temą aiškinantį mokytoją kompiuterio ekrane, vienu metu. O ką kalbėti apie darbą klasėje, kai be rodomos medžiagos, kalbančio mokytojo, šalia dar bus nuolat triukšmaujama – mokinių atsakymai, kalbėjimasis tarpusavyje, sąsiuvinių, knygų šnaresys ir pan. Klausos aparatai ir kochleariniai implantai, deja, ne visagaliai…

Taigi, 2020 m. gegužės 27 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybei pritarus Švietimo įstatymo pakeitimams, yra dėl ko nerimauti. Teigiama, kad sukūrus tinkamas sąlygas bendrosiose mokyklose, mažėtų specialiųjų mokyklų poreikis. Dalis jų galėtų tapti regioniniais švietimo pagalbos centrais, teikiančiais konsultacijas bei pagalbą mokiniui, mokytojui, mokyklai. Bet tokios pagalbos reikia nuolat – kiekvieną pamoką ar užsiėmimą, ne po valandos, pietų ar dienos, ne pagal grafiką, o čia ir dabar. Labai abejojame, ar tokia pagalba būtų veiksminga. Dokumentuose kalbama ir apie specialiąsias mokyklas, kurios būtų prijungiamos prie bendrojo ugdymo mokyklų. Kodėl? Kad išnyktų specialiosios mokyklos pavadinimas? Ilgametė mokyklų vadovų, mokytojų, specialistų patirtis rodo, kad į mokyklas ateina vis daugiau vaikų su sunkiais sutrikimais: turinčių kompleksinių, įvairių raidos (autizmas) ar kitų sutrikimų. Labai tikslinga, kad tokie vaikai galėtų tęsti ugdymąsi specialiosiose mokyklose, bręsti, stiprėti kaip asmenybės turėdami savo bendruomenes, ruoštis prasmingam gyvenimui šiuolaikinėje visuomenėje. Žinoma, galutinius sprendimus turėtų priimti jų tėvai (globėjai, rūpintojai), specialistai.

Iškyla abejonių ir dėl parengtame įstatymo įgyvendinimo priemonių plane numatomų steigti papildomų mokinio padėjėjų, švietimo pagalbos specialistų etatų bei kitų priemonių, užtikrinančių sąlygas specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems vaikams bendrosios paskirties mokyklose.

Užsienio patirtis rodo, kad ir kitose šalyse buvo bandymų diegti įtraukųjį ugdymą, bet daugeliu atveju tai nepasiteisino. Visose pasaulio šalyse sėkmingai veikia ir specialiosios mokyklos, ir ugdymo centrai, ypatingai skirti klausos ar žymių intelekto sutrikimų turintiems mokiniams. Užsienio moksliniai tyrimai teigia, kad kurčiasis mokinys jaučia segregaciją, būtent mokydamasis tarp girdinčių bendraamžių, o ne specialiojoje ugdymo įstaigoje su tos pačios negalios bendraamžiais. Gal reikėtų didesnės paramos ir finansavimo sėkmingai veikiančioms specialiosioms mokykloms (centrams), turinčioms sukurtas bazes, kvalifikuotus specialistus, o neužkrauti naštos bendrojo ugdymo mokyklų mokytojams, vadovams. Juk tokiu atveju būtinai reikėtų peržiūrėti ne tik aiškinamajame rašte išvardintus dokumentus, bet ir Reikalavimų mokytojų kvalifikacijai aprašą (12.6.2. papunktį), taip pat Mokytojų ir pagalbos mokiniui (išskyrus psichologus) atestacijos nuostatus, konkretinant, kokią kvalifikaciją turintis mokytojas, dirbantis su klausos negalią turinčiu vaiku, gali pretenduoti įgyti mokytojo / auklėtojo; vyr. mokytojo / auklėtojo; mokytojo / auklėtojo metodininko; mokytojo / auklėtojo eksperto kvalifikacijos kategoriją, juos patikslinti ir suvienodinti.

Panevėžio miesto specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų tėvų (globėjų,  rūpintojų),  Lietuvos surdopedagogų asociacijos, klausos sutrikimą turinčių vaikų tėvų (globėjų, rūpintojų) ir jų artimųjų vardu, prašome nedaryti skubotų sprendimų, įtraukti į diskusijas tėvų (globėjų,  rūpintojų), pedagoginių psichologinių tarnybų, specialiųjų mokyklų atstovus, turinčius didelės patirties dirbant su specialiųjų poreikių mokiniais.

+206

-5