Daugiau nei autistiškiems ir neuroįvairiems vaikams palanki mokykla

Dovilė Šileikytė

Tęsiame temą apie tarptautinę autizmo konferenciją. Kitas jos pranešėjas Justin’as Price’as, Freemantles mokyklos vykdomasis direktorius iš Jungtinės Karalystės, aptarė, ką reiškia kurti mokyklą, kuri būtų palanki daugiau nei tik autistiškiems ir neuroįvairiems vaikams: „Po COVID-19 pandemijos daugiau mokinių jaučia nerimą, turbūt taip yra visame pasaulyje. Susiduriame su dideliu skaičiumi vaikų, kurie nelanko mokyklos dėl emocinių priežasčių, tikiuosi, kad tos strategijos, kurias aptarsiu, padės įveikti šiuos iššūkius.“

 

Statistika Jungtinėje Karalystėje rodo, kad autistiškų mokinių skaičius nuolat auga, vis daugiau jų yra ugdomi bendrojo ugdymo mokyklose. Palyginti su bendraamžiais, autistiškiems mokiniams tenka triskart didesnė tikimybė būti nušalintiems nuo pamokų arba dukart didesnė būti visiškai pašalintiems iš mokyklos dėl pasikartojančio trukdymo, kas įvardijama kaip dažniausia priežastis. Pastebima, kad nerimas yra itin dažnas bendras autistiškų ir neuroįvairių žmonių bruožas. Nerimą išgyvenantys žmonės dažnai reaguoja pagal „kaukis, bėk arba sustink“ scenarijų ir tai paaiškina įvairų elgesį streso metu: kaunamės, bėgame arba sustingstame, tai reiškia, kad negalime veiksmingai mokytis.

 

„Pastebėjome, kad geriau suprasdami jaunuolius ir vaikus galime sumažinti nerimo lygį, todėl svarbu kalbėti apie kokybiškus santykius, pasitikėjimą. Autistiški ir neuroįvairūs mokiniai šiek tiek kitaip suvokia tam tikrus konceptus, jei matome, kad žmogus jaučiasi blogai, pirmiausia reikėtų išsiaiškinti, kas tam konkrečiam žmogui (ne mums kaip neuroįvairiems) padėtų geriau jaustis. Turime skatinti kurti pasitikėjimą visos mokyklos mastu, nes dažniausiai, jei vaikas patiria kokią nors problemą ir į ją neatsižvelgia vienas mokyklos darbuotojas, pavyzdžiui, jei tam tikros intervencijos taikomos nenuosekliai: vieni mokytojai jas taiko, kiti – ne, vaikas tai suvokia kaip visos mokyklos problemą ir mano, kad negali pasitikėti visa mokykla, ne tik vienu darbuotoju“, – pavyzdį pateikė J. Price’as.

 

Pozityvi emocinė gerovė turi tapti kertine tema planuojant autistiškiems ir neuroįvairiems vaikams skirtą veiklą. Padidėjęs nerimo lygis lemia didesnį nelankstumą, o pozityvi gerovė mažina nerimą, didina lankstumą, gerina gebėjimą prisitaikyti. Mokyklos, norėdamos užtikrinti autistiškiems ir neuroįvairiems vaikams palankią aplinką, skatina įtrauktį, bet kartais yra nepakankamai lanksčios: reikia užtikrinti, kad sisteminis lankstumas būtų didesnis, galvoti apie radikalius pokyčius. Į ugdymo įstaigas ateina vis daugiau vaikų, turinčių kompleksinių poreikių ar Tureto sindromą, padidintą nerimo lygį, psichikos sveikatos sutrikimų, todėl reikia pritaikyti sistemą.

Renatos Česnavičienės nuotr.

Net ir neturint klasėje ar mokykloje autistiškų vaikų galima taikyti kai kuriuos pokyčius, nes jie palankūs visiems, pavyzdžiui, sudarant tvarkaraščius siekti, kad būtų rečiau keičiamos veiklos ar pereinama iš vienos erdvės į kitą. Pandeminiu laikotarpiu Jungtinėje Karalystėje vaikai buvo pakviesti grįžti į mokyklas, bet kiekviena grupė likdavo savo patalpose, metams antrokams buvo skirta tam tikra mokyklos dalis, o vėliau, grįžus prie senos tvarkos, teko girdėti atsiliepimų, kad pandeminiai ribojimai kai kuriems vaikams leido jaustis geriau. Todėl reikėtų pamąstyti, kaip organizuoti mokyklos veiklą, kad ji taptų palankesnė visiems, pavyzdžiui, keisti pertraukų tvarką. Pandeminiu laikotarpiu vaikai valgė pietus klasėje, kad liktų savo „burbuluose“, o į aikšteles žaisti eidavo tik su dar viena kita klase, taip siekta užtikrinti „burbulų“ saugumą. „Anksčiau vienu metu vienoje erdvėje būdavo 60 vaikų ir tai sukeldavo labai daug incidentų, ypač jaunesnio amžiaus klasėse, taigi pakeitėme tvarką ir mažiausi vaikai iki šiol pietauja klasėse, o vyresni eina į valgyklą ir mokosi elgtis su stalo įrankiais, susipažįsta su kitokiu maistu. Pavyzdžiui, jei mažiausi vaikai gali valgyti savo klasėje, šiek tiek vyresniame amžiuje jie gali pradėti tą daryti su dar viena klase, tada su dar viena… Apsisprendėme, kad vienu metu žaidimų aikštelėje gali būti ne daugiau nei 27 vaikai ir vaikams tai labiau tinka, ir darbuotojams paprasčiau, ir taip didiname iššūkį vaikams augant, plečiame jų galimybes, stengiamės išmokyti prisitaikyti prie kitokių situacijų, bet siekiame ieškoti palankesnių visiems sprendimų“, – patirtimi dalijosi J. Price’as.

 

Norint užtikrinti mokyklų palankumą neuroįvairiems žmonėms, reikia galvoti ir apie darbuotojus. Pranešėjas pasakojo, kad neseniai įdarbino tokį žmogų ir taip sprendimai tapo palankūs ne tik mokiniams, bet ir visai bendruomenei. Taip pat reikėtų nepamiršti ir galimybių, stiprybių, kurias turi neuroįvairūs darbuotojai.

Ką reikėtų keisti?

 

„Jei būčiau vaikas, turintis nerimo problemų, atėjęs į klasę iš suaugusio žmogaus išgirsčiau: „Jei, mano akimis vertinant, padarysi ką nors netinkamo, tau bus blogai“, mano nerimas sukiltų vien galvojant apie tai. O kas, jei mane kas nors užkalbins ir tai nebus mano kaltė, kad aš prakalbau pamokos metu… Dažniausiai bandome įbauginti vaikus vienaip ar kitaip nesielgti, todėl šį aspektą reikėtų permąstyti, kaip ir, pavyzdžiui, tvarką dėl uniformos dėvėjimo: sakome vaikams, kad ją vilkėdami turi ryšėti kaklaraištį, bet tai yra sensoriškai nemalonu, jei autistiškas vaikas ateis į mokyklą be kaklaraiščio, o visi bus su jais, jis jausis išskirtas iš visų, nepriklausantis mokyklos bendruomenei, jei visi mokykloje atsisuks ir sakys: „O kodėl mes su kaklaraiščiais?“ Turime gerai pagalvoti, ką darome, spręsdami dėl uniformos, pavyzdžiui, „Marks and Spencer“ įmonė siuva uniformas be siūlių, kurios tinka autistiškiems vaikams“, – pavyzdį pateikė J. Price’as.

 

Turime vienodai padėti kiekvienam vaikui, nepaisant to, su kokiais iššūkiais – elgesio ar, pavyzdžiui, skaitymo – jis susiduria, suprasti problemą ir ją įveikti, imtis priemonių, o ne skirti bausmes. „Stengiamės, kad suaugusieji elgtųsi ramiai, nuosekliai ir būtų geri. Pastebėjome, kad visi mūsų darbuotojai elgiasi ramiai ir nuosekliai, supranta vaikus ir jaunimą, stengiasi jiems padėti“, – pasakojo pranešėjas. Nėra jokios priežasties pykti ant vaiko, kuris jau yra sunerimęs ar blogai jaučiasi, – tai tik paaštrins problemą, sakyti jam „Nusiramink“: reikia išsiaiškinti, kas atsitiko, ir apie tai pagalvojus išspręsti problemą, kad kitą kartą taip nebenutiktų. Yra vaikų, su kuriais net nereikia kalbėti, dažniausiai jie randa priemonių ir nusiramina, su kitais vaikais galima aptarti problemas, ieškoti sprendimo.

 

Iššūkių kyla įvairiausių, tikriausiai apie tai net nepagalvotume, bet yra daug vaikų, kurie mokykloje baiminasi eiti į tualetą, todėl reikia atidžiai išklausyti, ko jiems reikia, kad galėtų juo naudotis, nes jei vaikas vengs gerti vandenį, gali hidratuoti, kentėjimas visą dieną gali sukelti žalos sveikatai, todėl būtina apsvarstyti ir tokias temas.

 

Sprendimai tiems iššūkiams įveikti turėtų būti pagrįsti, kad vaikai nesijaustų išskiriami iš bendraamžių ar nepriklausantys bendruomenei. Norint būti įtraukia mokykla, siekiant, kad vaikai mokykloje pasiektų pažangą, būtų užtikrinta jų gerovė, gali tekti keisti ir ugdymo programą įtraukiant reguliarias mokiniams ir darbuotojams skirtas pamokas, kuriose būtų gilinamos ir plečiamos žinios apie autizmą ir neuroįvairovę, siekiant užtikrinti neįgaliems vaikams ir kolegoms teikiamą pagalbą ir įtrauktį.

 

Viena pagrindinių problemų yra ta, kad mokytojai nepasitiki savo žiniomis apie autizmą, tada sunkiai gali padėti ir kitiems vaikams suprasti autistiškus bendraamžius bei padėti autistiškiems vaikams ugdytis bendroje klasėje, todėl svarbu gerai suprasti, koks yra žinių lygis, ir padėti jį gilinti, kad būtų galima užtikrinti palankesnę aplinką autistiškiems ir neuroįvairiems žmonėms.

Statistika

 

Vertinimo ataskaitose 74 proc. tėvų užsiminė, kad mokykla neatitinka jų vaikų poreikių – šis rodiklis, palyginti su 2017 m., išaugo 2 kartus, 69 proc. teigia, kad jų vaikui būtina pagalba sveikatos srityje, tačiau jos negauna. Autistiškų vaikų tėvai dažnai teigia, kad jaučiasi mokytojų vertinami kaip problematiški, labai reiklūs, kartais net neadekvatūs. Pranešėjas tikisi, kad situacija po truputį gerės, bet nėra tuo tikras. Tad mokytojai ir mokyklų administracijų atstovai turėtų pagalvoti, kaip galėtų tėvams padėti, pažvelgti į situaciją iš jų požiūrio taško. Paaiškėjo ir tai, kad 26 proc. vaikų mokykloje jautėsi laimingi, 24 proc. – įtraukti. Panašu, kad būtina keisti situaciją ir siekti didesnių skaičių.

Autistiški vaikai dažnai užsimena, kad kiti juos vertina kaip nemandagius, problematiškus, tyčia trukdančius kitiems. Septyni iš dešimties vaikų teigia, kad daugiausia prie teigiamų pokyčių prisideda autizmą suprantantys mokytojai, nors autizmas kiekvieno autistiško žmogaus atveju pasireiškia skirtingai, todėl mokytojų žinias reikia nuolat plėsti, keisti ugdymo programą, kad ji tiktų ir autistiškiems, ir neuroįvairiems žmonėms, kad jie geriau suprastų, kaip veikia neurotipinis pasaulis ir neurotipiniai žmonės. Jei tokių žinių nesuteiksime, pavyzdžiui, iš pradinės mokyklos vaikas išeis nesupratęs, kaip megzti draugystes, jam paaugus tai taps didžiule problema. Mergaitės dažniausiai nori būti pripažintos bendraamžių, įtrauktos į grupeles, draugauti, bet jei to neišmoks pradinėje mokykloje, vyresnėse klasėse gali kilti problemų, tarkime, vyresnei mergaitei berniukas gali pasakyti: „Aš būsiu tavo draugas“, neatpažinus tam tikrų požymių, tai gali baigtis ne pačiais geriausiais dalykais. Tyrimai rodo, kad autistiškos mergaitės ir merginos tampa socialiai pažeidžiamesnės, patiria daugiau smurto apraiškų tiek artimoje, tiek kitose aplinkose.

 

Gali būti situacijų, kai mokyklos prisideda prie traumuojančių patirčių. Neseniai atlikti tyrimai rodo, kad, palyginti su kontroline grupe, autistiškiems žmonėms kyla 4 kartus didesnė bandymo nusižudyti rizika, mergaičių ir moterų grupės rodikliai yra dar didesni. Mokytojai turėtų suprasti, kad net labai protingi akademine prasme vaikai gali turėti tam tikrų socialinių įgūdžių trūkumų, negalima tiesiog numoti ranka, sakant „Kaip nors susigaudys, pasivys“, nes vėliau universitete bus dar daugiau iššūkių.

Galbūt autistiškiems vaikams, kuriems sekasi mokytis, reikėtų laikyti ne 8 egzaminus, o 5, daugiau dėmesio skirti kitiems svarbiems gyvenime įgūdžiams ugdyti, nes tikrai neramu matyti daug vaikų, kurie puikiai išlaiko egzaminus, bet po pamokų grįžta į savo miegamąjį ir nieko daugiau neveikia, visą vakarą mato tik kompiuterį, neprisideda prie bendruomenės gyvenimo, jame nedalyvauja, juo nesimėgauja.

 

Tokios socialinės temos, kaip draugystė, santykiai ir seksas, emocinis pasaulis, saugumas elektroninėje erdvėje, yra svarbios, nes tam tikrais atvejais nesusipratimai gali labai daug kainuoti. Ypač svarbūs yra gyvenimo įgūdžiai: vienas jaunuolis, kuris pradėjo studijuoti universitete, turėjo labai gerus informacinius įgūdžius, viską įsimindavo akimirksniu vien pasižiūrėjęs, skundėsi autizmo specialistei, kad niekas nenori su juo draugauti. Priežastis buvo paprasta: jaunuolis neskaniai kvepėjo, nes 3–4 savaites net miegodamas vilkėjo tuos pačius drabužius, nesiprausė, jis net nesuprato, kodėl mama jam sakydavo: „Nusirenk, sudėk drabužius į krepšį, apsirenk naujus“, jam neišsivystė įgūdis persirengti ir nusiprausti. Nors akademiniu aspektu jis buvo kone genialus.

 

Temą tęsime.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Vienas komentaras

  • Rita N.

    Įdomus, informatyvus ir labai aktualus straipsnis ypač autizmo supratimo mėnesį – balamdžio mėnesį. Ačiū autorei.