Darbuotojų teatras Šakių lopšelyje-darželyje „Klevelis“

Dialeta Bendoraitienė
,
priešmokyklinio ugdymo pedagogė, metodininkė
Inga Sorakienė
,
vyr. ikimokyklinio ugdymo pedagogė

Kūryba – natūrali gyvenimo dalis. Mūsų vaikai ir mes, suaugusieji, turime prigimtinį polinkį kurti, nes meninė saviraiška padeda geriau pažinti save, lavinti fantaziją, kūrybiškumą, padeda atsikratyti pasyvumo, sukelia teigiamų emocijų, skatina pasitikėjimą savimi, ugdo bendruomeniškumą.

 

Mūsų darželyje jau antri metai gyvuoja darbuotojų teatras. Praeitais mokslo metais, auklėtojų iniciatyva, surežisavome ir pastatėme inscenizaciją, emocinės saviraiškos spektaklį „Sapnas“, skirtą paminėti Tolerancijos dieną. Šiame spektaklyje, pasitelkdamos naujausias informacines technologijas, pabandėme žaismingai perteikti gyvenimiškas tiesas, pažvelgėme į jas mažos mergaitės akimis.

Mergaitė Julija sapne aplanko keturias šalis: apvaliųjų žmonių – jie nekenčia kampuotųjų,  kampuotųjų žmonių – šie nekenčia apvaliųjų; šalį, kurioje viskas tik raudona ir nėra kitų spalvų, bei atvirkščią pasaulį, kuriame visi vaikšto aukštyn kojomis.

Spektakliu vaikams nešame svarbią tiesą: vieniems patinka vienokie dalykai, o kitiems – kitokie. Tik tuomet, kai imame gerbti vieni kitus – gyvename laimingai.

 

Džiaugiamės, kad žiūrovams mūsų spektaklis patiko. Auklėtojos, dalyvaudamos repeticijose, atsipalaidavo, atsiskleidė, geriau pažino viena kitą. Tai mus paskatino ir šiais mokslo metais sukurti spektaklį darželio bendruomenei. Dabar jau esame drąsesnės ir ėmėmės gana sunkios, bet labai aktualios mūsų visuomenėje – patyčių temos.

 

Su visuomenėje egzistuojančiomis normomis bei taisyklėmis susiduriame vos gimę, ir, norime to ar ne, turime prie jų taikytis. Kiekvieną dieną mokomės priklausyti tam tikrai lyčiai, laikomės šeimos tradicijų, paisome socialinės grupės normų ir šalies, kurioje gimėme, kultūros. Esame priversti nuolat lygintis su kitais, vertinti savo gyvenimą pačiais įvairiausiais aspektais. Kartais tai suteikia tvirtumo, tačiau dažniau trukdo ar skaudina. Juk dažnai, supratę, kad kitas elgiasi kitaip, atrodo kitaip, kalba kitaip, apkalbame jį, erziname, pravardžiuojame, netgi ignoruojame.

 

Emocinės saviraiškos spektaklis „Aš kitoks“, pastatytas, remiantis to paties pavadinimo, Rolando Dabruko knygele. Tai istorija apie vienišą „kitokį“ vaiką-varliuką.

Graži gandrų šeimyna, darnūs, šilti tarpusavio santykiai. Tėtis ir mama rūpinasi savo vaikais, moko juos skraidyti, ruošia gyvenimui. Visai šalia – gausi varlių šeimyna, kurioje, didžiai varlių nuostabai ir nepasitenkinimui, gimsta visai ne žalias, o oranžinis varliukas. Varlių šeimyna nežino kaip elgtis, todėl šaiposi, tyčiojasi, veja iš savo būrio, galiausiai ignoruoja – palieka jį vieną. Lyg to būtų negana, keistasis mažylis patiria dar vieną skaudų išgyvenimą, jį sugauna gandrai ir parsineša į lizdą. Tik, užuot sulesę – tyčiojasi, nes jis – oranžinis. Tuomet įvyksta tikras stebuklas – mažoji gandrytė pagaili varliuko, neleidžia jo skriausti – mažyliai susidraugauja. Drauge žaidžia, kuria – tampa labai gerais draugais.

 

Skirtingi esame visi, bet iš tiesų: vienodai trokštame meilės, dėmesio, atjautos, ilgimės nuoširdžios draugystės ir kaip džiaugiamės ją atradę.

Tokio pobūdžio spektakliai – puiki priemonė atkreipti visos darželio bendruomenės dėmesį, ypač vaikų, kad šalia mūsų visada atsiras kitokių žmonių, tačiau galime žaisti kartu, bendrauti ir atrasti daug bendrų dalykų.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.