Darbas – ne padebesių, bet pažemių…

2019-ieji – Juozo Tumo-Vaižganto metai

Rugsėjui besibaigiant LR Seime vyko konferencija „Vaižgantas ir jo išugdyta karta“. Jei šios dienos pranešimus būtų girdėjęs Juozas Tumas-Vaižgantas ir Alfonsas Nyka-Niliūnas, greičiausiai vienas iš jų tikrai būtų sušukęs: „Kiek čia aukštos kultūros!“

Išeivijoje dirbantis švietėjas, mokytojas, lituanistas užima tarpininko arba, kitaip tariant, perdirbėjo vaidmenį (juk mes lituanistai kaskart adaptuojame mokymo medžiagą). Mokytojo dienos proga vertėtų prisiminti, kaip J. Tumas-Vaižgantas rašo Onai Pleirytei-Preidienei 1904 m. rugsėjo 2 d. laiške: „Be to, mūsų darbas – ne padebesių, bet pažemių darbas, toks pat, kaip sliekų: per tūkstančius metų milijonai tų prastų gyvulėlių kantriai, iš palengvo leidžia per savo vidurius sudrėkintą žemę ir, galų gale, pataiso derlios viršutinės žemės sluoksnį, vaizdams kovų dėl kultūrų…“ Stabteli ir pagalvoji: žmonės nesikeičia, keičiasi tik situacija ir tai, kas vyko prieš 100 metų, galima prilyginti vakarykštei dienai.

Esu lietuvių kalbos mokytoja, dirbu neformalaus ugdymo šeštadieninėje lituanistinėje mokykloje „4vėjai“ ir Airijos bendrojo ugdymo mokyklose, kur nuo 2018 m. rugsėjo Airijoje gyvenančių lietuvių vaikai turi galimybę mokytis lietuvių kalbos. Per savaitę gimtosios kalbos pamokoms skiriamos 2 akademinės valandos. Šią mokymosi programą pripažįsta ir „Junior Cycle Profile of Achievement“ (lietuviško pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo atitikmuo Airijos švietimo sistemoje). Galimybė kalbėti paveldėtąja kalba ir jos mokytis – tai žmogaus prigimtinė teisė. Toks ir yra mūsų tikslas, bet neįmanoma lyginti lietuvių kalbos pamokų, vykstančių Lietuvoje ir Airijoje, nes Lietuvos mokyklose lietuvių kalbos mokomasi kasdien, o Airijoje tik kartą per savaitę.

Mano, kaip mokytojos, užduotis ne tik mokyti lietuvių kalbos, supažindinti su lietuvių literatūra, bet ir pažadinti protą, smalsumą. Vis beldiesi į širdis ir protus, mėgini pramušti inertiškumo kiautą ir parodyti ne vieno teisingo atsakymo, bet ir teisingo pasirinkimo pasaulį. Tai – karta, gyvenanti kitos kultūros, kitų tradicijų apsuptyje, be to, tai interneto (ar net „Google“) karta, kuri laukia iš mokytojo iššūkių, nestandartinių užduočių ir sprendimo būdų.

Mokytojams visa tai yra rimtas iššūkis. Ir kaip gi pramušti tą inertiškumo kiautą!? Kaip mes pažinome Vincą Kudirką? Vaižgantą ir kitus? Nauja forma pasakojamos tautos iškilių asmenybių istorijos nepanardina jų informacijos jūroje, bet perteikia suprantamiau. Lietuvos sostinė Vilnius – puikiausias literatūros, istorijos ir kultūros metraštis. Mūsų pažinties kelionė su V. Tumu-Vaižgantu prasidėjo analizuojant Vilniaus miesto žemėlapį (čia mes aptikome ir J. Tumo-Vaižganto gatvę ir Gedimino prospektą, Adomo Jakšto, Barboros Radvilaitės, Beatričės ir Antano Vienuolio gatves bei begalę kitų). Vedama smalsumo ir noro sudominti mokinius, atradau nuostabų edukacinį tinklalapį „Gatvių susitikimai“. Visų nuostabai, Vilniaus gatvių herojai prakalba! Eini ne gatve, o su gatve. Pateikiama tai, kas pritraukia jaunimo dėmesį: komiksas, šmaikšti istorija, žemėlapis ir gatvių sankirta. Pavyzdžiui, J. Tumo-Vaižganto gatvė ir Gedimino prospektas – abi šios asmenybės įdomios, nors ir prasilenkia istoriškai, bet ką gi jos galėtų papasakoti viena kitai (tai – erdvė interpretacijai ir paskata domėtis šiomis asmenybėmis), pateikiamas jų dialogas: J. Tumas-Vaižgantas mėgdavo vaikštinėti su savo taksu Kauku – šuo tapo jam geru ir ištikimu draugu. Kaukui žuvus Vaižgantas net parašė šuneliui skirtą nekrologą. Nuostabus komiksas! Gediminui Vaižgantas čia pasakoja apie vieną skaudų savo prisiminimą, bet ir Gediminas turi ką pasakyti: „Iki šiol skaudu, kad Svėdasų gimnazijos inspektorius mano dienoraštį perskaitė“, o Gediminas jam atsako: „Tau dar gerai baigėsi – apie mano sapną visoj Lietuvoj kalba! Norėtųsi skradžiai prasmegti.“

Jaunimui – tai buvo kažkas nauja (juk dėl laiko stokos, kaip minėjau, vieni mokiniai lanko tik savaitgalines lietuvių mokyklas, kiti – mokosi Airijos vidurinėse mokyklose, bet tik 2 akad. val. per savaitę). Tad laiko išsamiai kūrinių analizei išties nėra. Mokiniai skaitė Vaižganto dienoraščio, laiškų fragmentus, nekrologą Kaukui ir romano „Pragiedruliai“ ištraukas. Skaitant kilo begalė klausimų: dalis mokinių nesuprato kai kurių žodžių (ypač jei kalba senesnė ar literatūrinė). Jie geba perskaityti, bet kokia to skaitymo prasmė, jei nesupranti teksto? Pirmoji užduotis – išsiaiškinti žodžius (kas yra kaukas (kokia šio žodžio prasmė), o kodėl jis buvo pavadintas Kauku, kas yra nekrologas, ką reiškia žodis pragiedruliai ir t. t.). Nors ir nėra laiko išsamiai visų kūrinių analizei, bet net trumpas, mažas tekstas suteikia daug temų naujoms diskusijoms – tai ugdo ir kritinį mąstymą, ir gebėjimą apginti savo nuomonę, turtina žodyną. Atmintyje liko vienos mokinės išsakyta nuomonė, kuri romaną „Pragiedruliai“ perskaitė savarankiškai, – įstabus sugretinimas (šiandien ir vakar)… Jai padarė įspūdį Napalys. „Tai buvo kažkada seniai, seniai, bet dabar, šiuo metu. Gyvendami toli nuo Lietuvos, bet mokydamiesi apie ją, galime išsaugoti lietuvybę, net jei turime daug papildomų veiklų…“ Ko gero, tos mokinukės atsakymas kartu atsako į klausimą be jokių improvizacijų, kuo mes, lituanistai, dirbantys išeivijoje, ir tie vaikai, besimokantys paveldėtosios lietuvių kalbos, esame artimi J. Tumui-Vaižgantui ir A. Nykai-Niliūnui.

Artimas ir tuo pat metu tolimas A. Nyka-Niliūnas, pažinęs ir ragavęs išeivijos skonį, dirbęs mokytoju lituanistinėje mokykloje. Sakoma, kad poezija – aristokratinė meno išraiška, bet šis autorius sunkiai perkandamas riešutėlis Airijoje gyvenantiems lietuvaičiams. Mokiniai skaitė dienoraščio, laiškų fragmentus, juos skaitant, analizuojant lengviau išjausti perteiktą emociją. Visi puikiai žinome, kaip tekstas testuoja žmogų, smagu stebėti, kaip jį priima mokinys, nepasiruošęs, be instrumentuotės (žinoma, susipažinęs su tuo laikmečiu, rašytojo kūrybos ypatumais), nes tai parodo, kiek geba įsijausti ir suprasti tekstą. Interneto kartai skaityti ir gilintis į poeziją – nuobodu (o kur dar nesuprantami žodžiai, literatūrinė kalba?), tad perskaitytas straipsnis „Nemuno“ žurnale „Piktogramos, kaip literatūros kalba“, kur kalbama, kad 2011 m. Taivane išleistas Kinijos menininko Xu Bingo kūrinys „Book from the Ground“, piktogramomis be jokio pagalbinio teksto. Kritikai į leidinį reagavo entuziastingai, teigdami, kad ši knyga primena ateities, maždaug XXV a. prozą. Tai pastūmėjo mane paeksperimentuoti, juk šiuolaikinis jaunimas piktogramas, komiksus perpranta lengviau. Parinkau mokiniams eilėraštį „Rugsėjo naktys“. Šią užduotį pateikiau įžodinta šiuolaikinio jaunimo kalba: „Jūs gavote užkoduotą trumpąją žinutę nuo rašytojo, persiųskite, papasakokite savo draugui, koks pranešimas jame užkoduotas, naudokitės piktogramomis, emocijų veidukais.“ Eksperimentas pasiteisino, mokiniai daug diskutavo eilėraščio tema, jo suvokimu, minties ir žinutės perdavimu. Eilėraščio tema nuvinguriavo ir nuvedė dar toliau – mokiniai piešdami, tapydami perteikė eilėraščio emociją, jausmą. Kai kuriems iš jų išpieštą eilėraščio emociją, transliuojamą pranešimą vėliau buvo daug lengviau įžodinti. Ugdymo procesas – gyvas ir lankstus, kiekvieną veiklą būtina matyti kaip ugdymosi prasminį elementą. Svarbiausia – ne forma, siužetas, bet suvokimas, supratimas, tam tinka įvairios pateikimo formos. Be abejo, mūsų užduotis – išmokyti mokinius dėstyti mintis rašytine kalba, bet ne mažiau svarbu – visa tai ir įgarsinti.

Kiek augančioje emigracijos kartoje bus „vaižgantiškumo“ ar „niliūniškumo“, vienas Dievas težino, bet jei iš mano klasėje besimokančių 17 mokinių nors vienas atras, kas artima jų darbuose, ir puoselės tai, vadinasi, šios pamokos nenuėjo veltui ir buvo verta stengtis net ir dėl to vieno deimančiuko.

Ką jaunajai kartai pasakytų Vaižgantas ir A. Nyka-Niliūnas? Atsakysiu A. Nykos-Niliūno žodžiais: „Pasaulį turime atsinešti ir pasodinti savyje, kad mes patys būtumėm šis pasaulis.“ Šiuose žodžiuose pasakyta visa žmogaus būtis ir prasmė, o gal galimas ir kitas interpretacijos pasirinkimas – spręsti Jums patiems.

+22

0