Daktaro Esperanto paslaptys – naujame gimnazistų filme

Šiandien pasaulis galbūt atrodytų visai kitaip ir nebūtų toks susiskaldęs, jeigu daugiau nei prieš šimtą metų vieno litvako sukurtas projektas būtų buvęs pripažintas ir įgyvendintas pasauliniu mastu. Šiemet sukanka 160 metų, kai Baltstogėje (dab. Białystok, Lenkija), tautiniu požiūriu anuomet itin margame mieste, žydų šeimoje gimė Liudvikas Lazaris Zamenhofas, tarptautinės esperanto kalbos autorius. Daugeliui šalių būdingą tautinę nesantaiką L. L. Zamenhofas siejo su tautų pastangomis dominuoti viena kitos atžvilgiu; apie savo vaikystę Baltstogėje esperanto autorius vėliau rašė: „Mane mokė, kad visi žmonės yra broliai, tuo tarpu gatvėje ir kieme, kiekviename žingsnyje, viskas vertė mane pajusti, kad žmonių apskritai nėra: yra vien rusai, lenkai, vokiečiai, žydai ir t. t. Visa tai labai skaudino mano vaikišką sielą <…>. Vieną po kitos aš atmečiau įvairias vaikiškas utopijas, ir tik svajonės apie bendrą žmonių kalbą negalėjau išsižadėti.“^[1]

Paklusdamas tėvų norui, 1879 m. L. L. Zamenhofas išvyko į Maskvą studijuoti medicinos, bet po dvejų metų persikėlė į Varšuvą. Čia baigęs universitetą įgijo okulisto specialybę ir buvo paskirtas dirbti į Veisiejus, kur gyveno jo sesuo Fanė, ištekėjusi už vaistininko Aleksandro Pikoverio^[2]. Pirmąjį tarptautinės kalbos projektą parašė dar prieš išvykdamas mokytis į Maskvą, bet tėvas šį rankraštį sudegino. Gyvendamas Veisiejuose, ant Ančios ežero kranto, 1885 m. jaunas gydytojas ištobulino ir galutinai užbaigė tarptautinės esperanto kalbos projektą. Kalbos vadovėlį išleido 1887 m. Varšuvoje, pasirašęs slapyvardžiu „daktaras Esperanto“, kas išvertus reiškia „turintis viltį“. Esperanto kalbos gramatiką galima išmokti vos per valandą – išimčių ir netaisyklingumų nėra, o kalbos žodyną sudaro palyginti nedidelis skaičius išsilavinusiam žmogui žinomų tarptautinių žodžių šaknų, iš kurių, pasinaudojant priešdėliais ir priesagomis, lengvai galima pasidaryti daugybę naujų žodžių^[3]. Kurdamas esperanto kalbą, Zamenhofas siekė ne išstumti visas kitas kalbas, o palengvinti bendravimą tarp kalbančių skirtingomis kalbomis žmonių, išvengti didžiųjų nacionalinių kalbų dominavimo ir pasiūlyti neutralią pagalbinę kalbą, skirtą tarptautiniam bendravimui.

Siekdami daugiau sužinoti apie esperanto kalbą ir jos kūrėją, Vilniaus „Laisvės“ gimnazijos Kino klubo nariai šią vasarą organizavo ekspediciją į Pietų Lietuvoje esančius Veisiejus, kuriuose iki šiol saugomas atminimas apie daugiau nei prieš šimtmetį čia gyvenusį ir dirbusį daktarą Zamenhofą. Filmo kūrybinei grupei mielai talkino Lazdijų krašto muziejaus specialistės Aldona Rudzienė ir Regina Kaveckienė. Pastaroji muziejininkė atskleidė mažai kam žinomų faktų apie keistą nutikimą, po kurio L. L. Zamenhofas užrūstino vietinę žydų bendruomenę ir turėjo skubiai palikti Veisiejus, o kraštotyrininkas ir rašytojas Albinas Jarmala papasakojo apie įdomius esperantininkų bandymus dar sovietmečiu įamžinti L. L. Zamenhofo atminimą Veisiejuose – pasirodo, aktyvistai net buvo savavališkai pakeitę miestelio gatvių pavadinimų lenteles. Daugiau apie visa tai sužinosite, pasižiūrėję gimnazistų filmą – www.youtube.com/watch?v=fn_ym4-K8b8.

Filmas skiriamas 160-osioms L. L. Zamenhofo gimimo metinėms.

[1] Čeliauskas P. Nuo Babelio iki esperanto. Vilnius, 1989, p. 148.

[2] Subačius K. Veisiejai ir jų slėpiniai. Punskas, 2018, p. 277.

[3] Esperanto raktas. Vilnius, 1969, p. 2.

+12

0